Dabartinei Telšių Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai — 225

1794 m. gegužės 18 d. Loreto Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Antano Paduviečio titulu pranciškonų bernardinų bažnyčią konsekravo Livonijos kanauninkas, Šiluvos infulatas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius, titulinis Tespijos vyskupas, Žemaičių sufraganas Tadas Juozapas Bukota, dalyvaujant gausiam būriui tikinčiųjų. Taigi dabartinei Šv. Anatano Paduviečio bažnyčiai — 225 metai.

Janina Bucevičė
Istorikė, Žemaičių muziejus „Alka“

Bažnyčia pašventinta Abiejų Tautų Respublikoje vykstant žūtbūtinei kovai už valstybę ir laisvę — Tado Kosciuškos sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo ir Telšių pavieto žmonės. 1794 m. balandžio 18 d. Telšiuose buvo perskaitytas ir į Telšių žemės teismo knygą įrašytas Sukilimo aktas. Gegužės 5 d. į Telšius susirinkę per 1000 Telšių žemės bajorų paskelbė, kad prisijungia prie sukilimo. Sukilėlių karinių pajėgų vadu išrinktas Antanas Vaitkevičius. Telšiškiams nebuvo svetimas ir tautinis susipratimas — 1790 m. dokumente minima, kad pamokslai bažnyčioje sakomi ir lietuvių kalba.
Dabartinis Katedros pastatas buvo pradėtas statyti 1761 m. rugsėjo 24 d., kai, dalyvaujant daugeliui dvarininkų ir dideliam būriui žmonių, Žemaičių kanauninkas ir oficiolas kun. Antanas Juškevičius pašventino kertinį akmenį. Prie statybos prisidėjo ne tik dvarininkai, bet ir Žemaičių kunigaikštystės gyventojai, nuo trobos aukodami bent po 12 grašių.
Bažnyčia — vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus, stačiakampio plano, halinio tūrio su trisiene apside, vienanavė, su plačia galerija aplinkui, kurią remia keturios poros masyvių sudėtingo plano piliorių, o jų suformuota erdvė pirmame aukšte — trinavė. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad bažnyčia „turi apsukui plačias viškas, ant katrų mažne telpa žmonių, kiek viduj bažnyčios“. Erdvi empora, du pagrindiniai altoriai — tai vienintelė Lietuvoje katalikų bažnyčia, turinti tokią pastato kompoziciją ir tūrio detalę architektūroje, o ir Vakarų Europoje tokių bažnyčių daug. Už galinės presbiterijos sienos, centrinėje navos ašyje prišlieta erdvi dviejų aukštų zakristija.
Pagrindinis bažnyčios fasadas išlakių santūrių formų, dengtas aukštu dvišlaičiu stogu. Pirmąjį galerijos aukštą apšviečia nedideli ovalūs langai. Antrą tarpsnį skaido aukštų pusapvalių arkų langai. Tarp langų įkomonuoti didžiojo orderio piliastrai. Fasado kompozicija nesudėtinga, bet išraiškinga ir dekoratyvi. Konsekruotoji bažnyčia buvo bebokštė. Varpai kabėjo greta esančioje medinėje varpinėje. 1802 m. bernardinai nutarė prie bažnyčios pastato pristatyti du bokštus — varpinę. Šios užduoties ėmėsi garsus Vilniaus mūrininkas Jonas Boretis, tačiau dėl nežinomų priežasčių darbo nebaigė, pristatė tik priešbažnytį. 1853 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. 1859 m. klebono Jokimo Moncevičiaus kvietimu atvykęs žemaičių kilmės architektas Fulgendas Rimgaila suprojektavo ir 1862 m. virš priešbažnyčio pristatė ne du, bet vieną masyvų bokštą centre su aukšta smaile, tačiau 1881 m. audros apgadintas bokštas buvo išardytas, neliko kvadratinio tarpsnio ir aukštos smailės. Nedidelis dabartinis aštuoniakampis bokštas su išgaubtu šalmu įgyjo barokui artimesnę formą.
Bažnyčios viduje buvo įrengti septyni altoriai. Statant šią bažnyčią 1761-1765 m., į ją buvo įkomponuotas 1650 m. statytas mūrinis Loreto Švč. Mergelės Marijos namelis-koplyčia. Telšiai buvo toliausiai į Šiaurę nutolusi Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Altoriuje stovėjo nežinomo Žemaitijos meistro daryta medinė polichromuota Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kuri rengiama medžiaginiais rūbais ir puošiama karoliais. Centrinis pirmo aukšto altorius buvo dvigubas: priekyje tarp kolonų buvo dar vienas altorius. XIX a. pabaigoje (tarp 1888 m. ir 1897 m.) pirmojo aukšto didžiojo altoriaus priekinis altorius, buvęs tarp kolonų, išardytas, atidengiant Švč. Mergelės Marijos altorių buvusiame Loreto namelyje. Galimai tada Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra buvo pakeista į Lurdo Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo statulą. O atsiradusią tuščią erdvę pirmajame aukšte užpildė priešais sakyklą pastatytas Šv. Juozapo (Šventosios Šeimos) altorius. Nes 1897-1898 m. klebono kun. Julijono Šimkevičiaus pastangų dėka vyko bažnyčios restauravimo darbai. 1898 m. iš Varšuvos buvo atvežta ir sumontuota metalinė visą antro aukšto galeriją juosianti aptvara su žibintais ir žvakidėmis. O pagal inžinieriaus Piotro Serbinovičiaus projektą pastatyti istorizmo stiliaus šventoriaus vartai.
Didieji pirmojo ir antrojo aukštų altoriai bei galerijos šoniniai altoriai daryti Vilniaus baroko mokyklos atstovo Tomo Podhaiskio XVIII a. pab., buvusio jėzuito (Jėzuitų ordinas 1773 m. buvo panaikintas — J.B.). Sakyklą ir Šv. Barboros bei Antakalnio Jėzaus altorius darė skulptorius Jurgis Mažeika. Manoma, kad jis kilme buvo žemaitis, talentingas savamokslis menininkas, dirbęs kartu su Tomu Podhaiskiu, galbūt iš jo ir išmokęs skulptoriaus meno. Kai kurie altoriai turėjo popiežiaus suteiktą privilegiją ir jį globojusią broliją. Brolija vadinta katalikiška bendruomene, vienijusia pasauliečius — vyrus ir moteris, dvasininkus bei vienuolius. Dalyvavimas brolijos veikloje nuo Viduramžių iki Apšvietos buvo ypač svarbus pasauliečiams, norėjusiems intensyvesnio religinio gyvenimo. Brolijos nariai turėjo savo įstatus, pareigas, maldas, giesmes. Pavyzdžiui, Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius turėjo 1790 m. iš popiežiaus Pijaus VI gautą privilegiją, nurodančią, kad jis skirtas melstis už mirusiųjų sielas. Šv. Barboros Kankinės altorių globojo 1780 m. įsteigta Šv. Barboros Kankinės brolija, turėjusi Popiežiaus Pijaus VI dovanotus amžinus atlaidus, kuriuos 1799 m. patvirtino ir Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Giedraitis. Šv. Barboros Kankinės brolijos pamaldumas buvo susijęs su laimingos mirties intencijomis, o Šv. Barbora bei Šv. Juozapas yra laikomi laimingos mirties, taip pat mirštančių staigia mirtimi globėjais. Taip pat tikėta, kad Šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties žaibo ar audros metu bei ugnies. Šv. Barboros kultą ypač palaikė pranciškonai. Gal todėl XIX a. pabaigoje buvo pastatytas ir klasicizmo stiliaus Šv. Juozapo (Šventosios Šeimos) altorius.
Po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos valdžia uždraudė brolijas. Tiesa, kai kurios brolijos dar kurį laiką veikė nelegaliai, bet pamažu sunyko. Viršutinis Šv. Barboros altoriaus tarpsnis — ypač dekoratyvus su baldakimu ir angeliukais šonuose, o centre — Šv. Onos, mokančios Mariją, paveikslas. Tačiau šis paveikslas altoriuje atsirando greičiausiai XIX a. pabaigoje, restauruojant bažnyčią, nes 1822 m. bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad šiame altoriuje kabėjo Šv. Kotrynos Kankinės paveikslas, o altorių globojo bernardinų mokyklos moksleiviai, nes Šv. Kotryna laikoma mokinių, mokyklų ir filosofų globėja.
Telšių katedros interjero architektūriniai, skulptūriniai ir spalviniai elementai kiekvienas savaip išraiškingi, saviti, bet jie tarpusavyje dera, neužgožia vienas kito, aiškiai menininkų sutelkti bendram erdvės ir formų ritmui. Altorių visuma daro interjerą iškilmingą, šventiškai pakilų ir didingą, o monumentalumo ir orginalumo teikia antro aukšto galerija. Bažnyčios sienų ir lubų dekoracija kukli, nėra stiklo lipdinių, tik negausi sienų tapyba. XX a. aštuntame dešimtmetyje languose įtaisyti kuklūs vitražai, iš kurių išskirtini tik du, esantys šalia Šv. Antano Paduviečio altoriaus. Juose — dviejų didžiųjų Žemaičių vyskupų Merkelio Giedraičio ir Motiejaus Valančiaus majestotinės figūros. 2013 metais vitražus atnaujino vitražistas Algirdas Dovydėnas.
Katedros lobyne saugoma nežinomo Lietuvos, o gal Žemaitijos meistro XVIII a. pirmoje pusėje daryta montrancija su Šv. Antano figūra akanto šakų ažūro fone. Monstrancija liudija vėlyvojo baroko lietuvių auksakalių profesionalumą, o savo turiniu susijusi su bažnyčios titulu bei primenanti jos priklausymą bernardinų vienuolijai. XVIII a. viduriui priskiriama ir kita nežinomo Lietuvos meistro daryta puošni barokinė dvipusė monstrancija, kuri bažnytinėms apeigoms naudojama ir šiuo metu. Monstrancijoje matyti ryškūs, karpyti glorijos spinduliai, ji puošta iškiliu augaliniu ornamentu. 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus bule „Lituanorum gente“ įkūrus Telšių vyskupiją, Šv. Antano Paduviečio bažnyčia tapo katedra, vyskupo sostą su baldakimu, puoštą paauksuotais drožiniais, sukūrė drožėjas Kazys Karalius.
Senieji bažnyčios vargonai buvo dešimties balsų. Naujus dviejų manualų, 22 registrų vargonus 1938 m. pastatė Šiauliuose dirbtuves turėjęs čekų meistras Ottas Kratokvilas. Griežykla, mechaninės dalys pagamintos Vakarų Europos vargonų firmose, o mediniai vamzdeliai — Šiaulių dirbtuvėse.
1987 m. ant galerijos piliorių buvo pakabinti tautodailininko padaryti mediniai baraljefai, skirti įamžinti Lietuvos krikšto 600 metų ir artėjančio Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus. Dabartinis pagrindinis pirmo aukšto altoriaus stalas ir pultas daryti 2013 m. Vido ir Laimos Sabeckių.
2016 m. Katedroje pakeisti XX a. pradžioje daryti suolai. Ąžuolinius suolus Kaune darė Darijus Gotautas Vaišvila.
2018-2019 m. Katedros viduje iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo bendrai finansuojamo projekto lėšų vyksta restauravimo darbai: atnaujinami didieji pirmo ir antro aukšto altoriai, Šv. Antano Paduviečio paveikslas, sienos ir skliautai, vargonai.

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.