Žodžio spalvos senuosiuose leidiniuose

Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyriaus vedėja Julita Švėgždavičienė.

Užsukus į Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyrių, ypač akį patraukia seni ir reti leidiniai. Literatūrinio žodžio ištakos ir to meto kūrėjai nagrinėjami V.Zajančausko, J.Tumo, A.Ješmanto, M.Biržiškos, A.Merkelio ir kitų autorių leidiniuose.

Algirdas Dačkevičius

Pasak Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyriaus vedėjos Julitos Švėgždavičienės, Kraštotyros fonde sukauptos kelios senų ir retų leidinių kolekcijos.
Tai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos perduota senųjų knygų kolekcija su proveniencijomis (knygos nuosavybės ženklais, įspaustais įrankiu su tekstu ar piešiniu), kurios rodo, kad šios knygos priklausė vienai ar kitai — asmeninei ar valdiškai — Telšių bibliotekai, Antano Maceikos biblioteka (JAV), Broniaus Valiušaičio, Igno Misiūno, (iš Kauno Nijolės Valiušaitytės-Misiūnienės), Vytauto Šlyžio davanota senųjų leidinių kolekcija iš nežinomo telšiškio namų.
Neseniai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka dovanojo daugiau nei 100 egzempliorių senųjų leidinių kolekciją. Kraštotyros fondas taip pat džiaugiasi turėdamas šių laikų įdomesnes ir retesnes Irenos Tumavičiūtės, Janinos Bucevičės, Juliaus Norkevičiaus bibliotekų knygas.
Ateityje laikraštyje turėtų pasirodyti nauja rubrika „Senųjų knygų lentynoje“, kur skaitytojai galės pasimėgauti įvairių autorių literatūrinio žodžio spalvomis.