Tryškiai: bolševikų kapas tvarkomas, sukilėlių — apleistas

Bolševikų kapas Tryškiuose. Galbūt nevertėtų manyti, kad seniūnijai labiau rūpi norėję Lietuvoje paskleisti bolševizmą ir sukurti „Tarybų Lietuvą“ nei kovoję už jos laisvę sukilėliai.

Tryškietis Jonas Tarvydas, užsukęs į Redakciją, pakvietė apžiūrėti Tryškių kapinėse esančias kriptas — laidojimo rūsius. Apie juos, kaip ir kai kurias kitas apleistas miestelio vertybes,— kitame straipsnyje. Šįsyk norėtųsi pateikti, sakyčiau, šokiruojančią ir daug apmąstymų keliančią informaciją apie kitus kapus.

Alvydas Ivoncius

Prižiūri: žydi gėlės
Miestelio kapinėse Jonas pakvietė prie mūsų prisijungti tryškietę Eleną Ostrauskienę, galinčią papasakoti apie kai kuriuos kapus. Ji parodė kapą, kuriame palaidotuosius mena įdomus paminklas. Čia palaidoti trys vyrai, nužudyti raudonųjų karių: tėvas, sūnus ir jo draugas. Žmonės lyg miške už Tryškių, dabartinio Šiaulių rajono teritorijoje, kasėsi bunkerį, tačiau užklupo kareiviai ir visus juos kartu su valgyti atnešusia tarnaite sušaudė. Tai dar vienas sovietinės kariuomenės žiaurumų mūsų rajone paliudijimas ir žmones ištikusi tragedija. Kapas artimųjų tvarkomas.
Netoliese yra ir kitas kapas — raudoniesiems kovotojams, žuvusiems už tarybų valdžią 1918-1919 metais. Tuomet Žemaitijoje siautėjo įsiveržusių bolševikų būriai, su kuriais kovojo ir likusios vokiečių kariuomenės, ir lietuvių daliniai. Bolševikų kariai palaidoti ir Luokėje, pietinėje kapinių pusėje, buvusiuose savižudžių kapuose. Tryškiuose jų kapas tvarkomas, uždegami „likotrėliai“, žydi gėlės. Spėliojome, kad kapą galbūt tvarko seniūnijos darbuotojai ar jų pasiųsti žmonės. Kapas turi būti tvarkomas, nesvarbu, kas juose palaidoti. O ir anie laikai buvo sudėtingi: kai kurie žmonės įtikėjo bolševikų skleidžiamu socialiniu teisingumu ir nė nenutuokė, į ką viskas pavirs vėliau.

Baisiau nei ūkininko pievoje
Mane seniai domino, kur yra 1863 metų sukilėlių kapas. Prisiminiau, atrodo, tryškiečio Povilo Ananjevo kažkada rašytą straipsnį apie sukilėlių mūšį su rusų kariais netoli Tryškių, lauko akmenėlį, ženklinantį žuvusiųjų kapą. Visi kartu ir nuvykome žvyrkeliu link Maldenių, o kapas, pasirodo, kairėje pusėje, aptvertas metaline tvora. E.Ostrauskienė prisiminė, kad tautinio atgimimo laikais ji čia ateidavo su mokiniais, dainuodavo patriotines dainas. Kapas seniūnijos rūpesčiu buvo aptvertas metaline tvorele. Išgaravo sąjūdietiška dvasia, įsigyvenome savoje valstybėje, o sukilėlių kapas vėl tapo pieva. Ką ten pieva — bet kurio ūkininko ganyklos geriau atrodo: kupstai, nenušienauta žolė, liūdnas, sutrešęs kryžius ir tas pats akmenėlis, žmonių rūpesčiu pastatytas gal „Smetonos“ laikais. Ir dar — keli „likorėliai“: kažkas kažkada pasirūpino juos čia uždegti, tačiau pamiršo ateiti ir nuimti.
Šokiravo būtent kontrastas tarp tvarkomo bolševikų kapo ir apleistų 1863 metų sukilėlių kapų. Ir nesinori pirštais baksnoti vien į seniūniją ar kitas valdiškas institucijas. Deja, tenka klausti: kokia visuomenė esame?

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 38 (10150)

 

 

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.