„Už kalno kalnas“ — Žemaičių kūrybos almanacho skaitymai Žemaičių vyskupystės muziejuje

Žemaičių vyskupystės muziejaus vadovas Antanas Ivinskis parodė Motiejaus Valančiaus vilkėtus sabalų kailinius ir jo lazdą-kėdutę.

Į laiko tėkmę įsisprausti reikia ir išmonės, ir kantrybės, nes kiekviena pavasario diena lakdinte lakdina žalumas, žiedynus, eina tiesiogiai per žmogaus emocijas. Nepakartojami susikaupimai ir susitiktuvių akimirksniai liejosi Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje gegužės pavakarę paslaptingai sūkuriuojant už langų lietaus debesims ir kaitrai, stebint ir įsiklausant, sklindant Žemaičių kūrybos almanacho eilėms.

Sigita Stongvilaitė

Į romantišką vakarą — Muziejų naktį sukviesti autoriai Gvidas Latakas, Vytautas Stulpinas, Steponas Algirdas Dačkevičius, Nijolė Daujotytė, Danielius Milašauskas, Dalia Tamošauskaitė, Monika Sudintaitė, Ieva Sigita Naglienė, Petras Gintalas, eilių kūrėjai iš Telšių, Kauno, Vilniaus, Skuodo, Klaipėdos, dalijosi ne tik savo kūryba, apžiūrėjo muziejaus erdves, bet ir ištesėjo pažadą pristatyti almanachą Varniuose, padėkoti Varnių vyskupo M.Valančiaus bendruomenei už paramą.
Ir norisi tos pavakarės įspūdžius pristabdyti, kaip sakoma, giliau atsikvėpti, kad tokie stebuklai eitų nuo žvilgsnio į žvilgsnį, nuo turėto iki atiduoto, nuo minčių iki reginio, juk sučiupta atvirumo akimirka yra lobis. Arba, kaip pastebėjo Žemaičių vyskupystės muziejaus šeimininkas Antanas Ivinskis, ar gali tai žmogus suplanuoti, surežisuoti, ką pats gyvenimas tiesiog pateikia kaip staigmeną. Ir šventės dalyviai turėjo unikalią galimybę regėti paties vyskupo Motiejaus Valančiaus vilkėtus sabalų kailinius ir jo lazdą-kėdutę, nes būtent tokie netikėti eksponatai pasiekė muziejų prieš pat poetų atvykimą, tokie iš XIX amžiaus asmeniniai daiktai — dovana, išsaugota artimųjų, atiduota muziejui. Tai ne tik vertingi daiktai, nauji eksponatai, bet ir savotiška rimties poezija: iškalbi, lėta, perauganti į buvimą.
Į poetinę erdvę natūraliai įsikomponavo ir žemaičių fotografo Petro Vaičiulio paroda, kaip pats autorius sako, visi tie, „ką sutikau, bendravau, kas rokoujes žemaitiškai“. Po tų reginių almanacho kūrėjai, atsiliepę į Gvido Latako paraginimus paskaityti, dalijosi savo eilėmis. Algirdo Dačkevičiaus eilėraštis „Muziejaus bitės“, Petro Gintalo panegirikos — tai ir šventiniai sveikinimai, linkėjimai, ir apmąstymai to, kas rūpi, kuo gyvena kūrėjas.
Galima drąsiai teigti, jog „Už kalno kalnas“ — kūryba, kurią norisi skaityti ir dalintis. Danielius Milašauskas savo eilėmis kalbasi, iškrapšto, kaip pats sako, savotiškas Utas, yra su prieteliu greta, trobelėmis ir žodžiais. Vytauto Stulpino skrydyje po poetines aukštumas ir Motiejaus Valančiaus nutikimai, ir pastebėjimai, ir Karolinos Praniauskaitės, Antano Baranausko, Vytauto Mačernio vertės apmąstymai, ir asmeniniai išgyvenimai, ir džiaugsmas, jog skaitytojai gerai jaučiasi skaitydami almanachą „Už kalno kalnas“.
Gvidas Latakas dėkoja, kad poetai atsišaukė, kad ir iš toli atvyko, atviravo savo žodžių „kalnumais“ ir žemaičių „tamsžalėm žolėm“, nes „Žemaitijoj žolė žalesnė“. Nijolė Daujotytė, kilusi, kaip pati sako, iš tų kraštų, kur visada Varniai — miestas, reikėdavę pasipuošti. Jos kūryboje gyvi atminimai, seni laiškai, vardai, daiktai ir žmonės. Petro Gintalo skaitymuose taip pat dominavo atmintis, artimųjų ilgesys ir praradimas, kūrybinis džiaugsmas, genties ryšys, bendrystė, apmąstymai nuo panegirikos iki šių dienų. Jauniausios almanacho dalyvės Monikos Sudintaitės pasaulyje — gyvenimas su atradimais. Jos eilėraščiuose ir namai, ir tėvai, ir šviesa, ir buitis, ir laikas, ir tolumos, žodžiai, kurie, kaip sako autorė, versdavo maištauti. Į Dalios Tamošauskaitės erdvę spraudžiasi rimtis ir gilūs apmąstymai. Ji nuoširdžiai pasidalijo poeto Stasio Jonausko kūryba, atvėrė savo išgyvenimus, lėkimo ir patirties akibrokštus. Ievos Sigitos Naglienės eilėse, regis, kasdienybė sietina su nuotrupomis iš Anapus arba tiesiog sustabdytais klausimais-atsakymais apie esamą, buvusį ir lauktiną tikrybę.
Apibendrindamas almanacho kelionę, Gvidas Latakas pasidžiaugė visu tuo, kas čia vyko: buvo gera ir sava. Ir šios erdvės šeimininkas Antanas Ivinskis, filosofiškai pažvelgęs į esančiųjų akis, atkreipė dėmesį į portretus ant sienos, kuriuose vyrai — nepaprastai rimti, tiesiog žvelgiantys į visus, lyg būtų bendra žvilgsnių jungtis. Gal ir ne pažodžiui perteikiu gerbiamo Antano mintį, bet vedu prie tos pačios esmės — ir kūrėjai, šios popietės eilių skaitytojai, paliko čia pėdsaką. Va taip — tokia ta jusenų tapatybė. Apmąstymai ir susižvalgymai, palydėti rožių žiedais — buvo gera. Norisi tarti, jog grįš visi, kurie čia buvo, iki kito karto… Ačiū už kvietimą, priėmimą, klausymą, reginius, stebuklus ir buvimą sykiu — geros Jums poezijos. Eikite, klausykitės, juk dabar Pavasaris!

1 komentaras

  1. Nors visi nakties darbai ne vienam sukelia, dažnai pagrįstai, įtarumą, žadina smalsumą dėl pamėnulyje vykstančių visokiausių intymumų, išpažinčių, suokalbių, nusidėjimų ir net nusikaltimų, tačiau apie Varnių Žemaičių vyskupystės muziejuje per Muziejų naktį vykusio Žemaičių kūrybos almanacho pristatymo-skaitymų APRAŠYMĄ „Kalvotoje Žemaitijoje“ tegaliu vienareikšmiškai pasakyti tik – TALENTINGA! Ir iš kokios geldelės „KŽ“ ištraukė tokį deimančiuką?!

Daugiau nekomentuojama.