Laurynas Ivinskis (1810–1881) — XIX a. vidurio švietėjas. Užsiėmė labai įvairia veikla: buvo leidėjas, publicistas, tautosakos rinkėjas, leksikografas, rašęs ir poeziją, vertęs. Žinomas kaip pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, taigi laikomas lietuvių periodinės spaudos pradininku.
Parengė Algirdas Dačkevičius
Neturtas turtino asmenybę
Laurynas Ivinskis gimė neturtingų bajorų šeimoje 1810 m. (tikslesnė gimimo vieta neaiški). Maždaug 1824 m. įstojo mokytis į Kolainių apskritinę mokyklą, nors rašyti ir skaityti tikriausiai išmoko Kaupose pas mokytoją Melninkį. 1831 m. „baigęs pilną gimnazijos kursą, išėjo su diplomu“ (taip teigia pirmasis jo biografas, bičiulis Aleksandras Moras), tačiau, neturėdamas pinigų tolesniems mokslams, jų netęsė. Ėmėsi mokytojo darbo (pirmas darbas — prie Kuršėnų) ir namų mokytoju išdirbo apie 14 metų. Tik 1848 m. po išlaikytų egzaminų įgijo miesto mokytojo teises. Studijų toliau netęsė — po 1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas, su kuriuo, tikėtina, siejo tolimesnio mokymosi viltis.
Ivinskis daug važinėjo po šalį, o apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes. Šis persikraustymas buvo svarbus Ivinskio veiklai: čia subrandinta ir realizuota lietuviškųjų kalendorių rengimo ir leidybos idėja.
Juozas Tumas-Vaižgantas apie Lauryną Ivinskį
Negirdėti ir neregėti kalbos klodai atsiveria prieš 95-erius metus išleistoje Juozo Tumo knygoje „Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas“. Joje Lauryno Ivinskio asmenybė ir darbai nagrinėjami su didele atida ir pasišventimu. Bet geriausiai tegu prabyla anų laikų spausdintas literatūrinis žodis apie garbų senosios Žemaičių žemės inteligentą ir švietėją.
„Rietavas Žemaičiams buvo savotiški Atėnai su jų Perikliu Ivinskiu, pirmiau; o paskui Rietavą pakeitė Plungė su jos kun. Mykolu (aut. pastaba — kunigaikščiu Mykolu Oginskiu). Ivinskis Rietave rašė savo Metskaitlius, ūkio knygeles, garbino žemaičių veislės žirgelius, rašė ir vertė poezijas, užsiėmė žemaičių leksikologija, gamtos mokslais, ypač Lietuvos botanika; pagaliau, net mekanika.
Ivinskis tai vienas tų senovės inteligentų, kuriems mokslo žinios buvo ne tuščiam smalsumui; kurie į viską tuojau reaguodavo, bet kurią žinią tuojau vykdydavo, tuojau iš jos norėdavo gauti gyvenimui naudos. Liaudies mokytojas, niekur nesispecializavęsis, — o ko jis nežino, ko nemoka? Jo mylėta knygos, mėgta su jomis draugėje būti. Tokių savamokslių mokslavyrių seniau daugiau būta, neg dabar yra. Kunigai gali pasididžiuoti savo Ambr. Pabrėža ir Kašarausku (Kossarzewskiu); Rietavas kuriam laikui buvo tinkama Ivinskiui vieta, minėtina mums, kaip redakcija pirmojo periodinio mūsų leidinio.
Lenkų kultūros (anos, senovinės) žemaitis bajoras, nors privilegijuotojo luomo, nesiskiria nuo liaudies. Be jokių programų ir veidmainiškų apsiėmimų, šis „plikbajoris“, anot žemaičių, proletaras gyvena liaudies gyvenimu, drauge su ja vargsta vargą, drauge sielojasi ir visomis savo pajėgomis rūpinasi jai padėti, kad būtų jai šviesiau ir maloniau ir išmintingiau. Dailiai, mokslingai mokėdamas lenkiškai ir rusiškai, Ivinskis tačiau gyvenimo tikslu pasirenka dar neturinčią, kaip reikiant, savo literatūros lietuvių kalbą ir jai palieka ištikimas per visą savo amžių. Tiesiog nuostabu! Apsigimęs šeimynoje, kuri kalba lenkiškai, išaugęs dvaruose, kur buvo tekalbama lenkiškai, dirbęs tarpe inteligentų, kurie anuo laiku tekalbėdavo savo tarpe lenkiškai,— Laurynas Ivinskis, lyg oazė toje svetimybės jūroje, visiems aiškiai žinant, palieka saužmogis, visiems „dziwak“, kitiems pagarbos ir pritarimo vertas žmogus, skurdžius per visą amžių, paskutinius skatikus leidžia ne pypkelei, kurią mėgdavo, bet knygelei, kurią dar labiau mėgdavo. Vargšas visą širdį buvo atidavęs dar didesniems vargšams, nes tamsiajai liaudžiai, kurią galinga valstybė tyčia laiko tamsybėje, drausdama jai knygas ir raštą skaityti. Ir gyvena, kaip vilties angelas, pasitikėdamas užtekėsiančia šviesos aušra.
Iš pat jaunų dienų, matyt, L.Ivinskis lietuviškąją kalbą laikė „savo“ kalba, o lenkiškąją tik išeigine, tik viešiesiems reikalams: koresponduoja lenkiškai, o valstybina lietuviškąją, tebedirba jai.
Vos tik pasitiekęs nuolatinę gyvenimo vietą — Rietave, jau ieško pragumų pradėti periodiškai leisti lietuviams nors kalendorius pirmai pradžiai. Kun. Oginskis tam pritaria. Štai vien kvita: „Nižej wlasnoręcznie podpisany zaswiadczam niniejszym rewersem, iz pozyczylem od Jasnie O. Księcia Kammerhera i kawalera na rachunek wydrukowania Kalendarza Rubli sr.szescdziesiąt N60, za ktorą to ilosc ustąię exemplarzy 200 a resztę w naturze dopelnię sumę szescdziesiąt Rubli sr. 1845 roku 16 – 9 – bra Retow. =W.Iwinski.“
Iš pradžių padedant Oginskiui pinigais (nedaug gi jų ir tereikėta, apie 100-150 rubl.), paskui ir Vilniaus knygininkui Zavadzkiui, nes tai buvo pelninga, Laurynas Ivinskis dar 1845 m. sumano ypatingą periodinį leidinį žemaičiams. Iki tol dar niekas Didžiojoje Lietuvoje nebuvo parūpinęs jai periodinių leidinių. Jokio laikraščio dar nebuvo ne tik leista, bet nė nesumanyta, kaip paskui to pat L.Ivinskio „Aitvaras“, nors Mažojoje Lietuvoje jau nuo 1832 metų ėjo Karaliaučiuje „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų“, paskui Klaipėdoje „Pasiuntinystės Laiškelis“, kurs ir iki šiol tebeinąs. (Tikras pasaulinis laikraštis, Fr. Kuršaičio leidžiamasis „Keleivis“, pradėjo Karaliaučiuje eiti 1849 metais).
Lietuvių literatūra tam laikui turėjo jau keliolika šimtų vardų raštų religinio turinio; pasaulinio gi turinio teturėjo gal tik keliolika knygelių. Šitą pasaulinę literatūrą ypatingu atsidėjimu ima dauginti L.Ivinskis, tuo atžvilgiu pasiimdamas vietą tuoj po Simano Daukanto. Pirmieji Ivinskio darbai toje srityje bene bus jo kalendoriai.
Pirmasis Lauryno Ivinskio redaguotas kalendorius išėjo Vilniuje Zavadzkių firmos spaustuvėje vardu: „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846, kursaj tur sawieje“… Paskui tą vardą Ivinskis dukart keitė. Pirma buvo pavadinęs: „Kalendorius arba metu skajtlus ukiszkas ant metu nuog užgimimo Wieszpaties 1847, kursaj tur sawieje“…. Pagaliau, „Kalendorius arba metskajtlius ukiszkas“ 1848 m. Ir toliau šiuo jau vardu nuosekliai iki 1864 metų. 1865, 6 ir 7 metams gavo jį perrašyti rusiškomis raidėmis. 1877 m. grynai lotyniškomis raidėmis, be jokių lenkiškųjų ženklelių. 1865 metai buvę praleisti: tai išspausdinti 1877 metais sekantiems.
Ivinskio Metskaitliai buvo ne tik kalendoriai, bet drauge nedideli almanakai, nes be reikiamųjų betekam metų skaitlinių, švenčių, jomarkų, buvo dar dedama ūkiškųjų patarimų, dainų, „melagių pasakų“, naujų poezijų. Metskaitliuose pasirodė Karolinos Praniauskytės eilutės, kun. Kairio, kun. Baranausko „Artojų giesmės“, „Anykščių šilelis“ ir kiti jo dalykai. Tai buvo vienatinė vieta, kur buvo galima nors už metų betgi susilaukti spausdinto kūrinėlio. Visa ta literatinė Ivinskio Metskaitlių dalis labai būtų pravartu atspausdinti skyrium, nes ten daug folkloro ir visokių pamokymų.
Ivinskio Metskaitlius laikė visi lietuviai, kurie tik lengviau jų gaudavo iš Vilniaus ar iš Rietavo; daug kas paskaitydavo ir litaratūrinę dalį, pats pasinaudodavo ir kitus pamokydavo. Taigi kultūrinė jų reikšmė anų laikų lietuvių tautai buvo pirmaeilė, ir L.Ivinskiui jie sudarė labai žymią vietą tarpe publicistikos pradėtojų. Jų reikšmė tenka vertinti, žinoma, ne absoliučia jų mokslo ar literatūros vertybe, bet tuo patenkinimu, kurio buvo gana aniems laikams.
Savo Metskaitliams ir šiaipjau L.Ivinskis gauna pačioje liaudyje susigraibyti medžiagos. Jis renka jos dainas, pasakas, priežodžius. Drauge susiduria su medžiaga žodynui. Ir tos neaplenkia, jis turi platesnį tikslą — suvesti į viena visus jau esamuosius žodynus, papildžius juos naujais žodžiais. Žodynas nuvilioja jį ir į gamtos, ypač botanikos, nomenklatūrą. Ir Rietave darosi jam ankšta. Ima ieškoti tinkamesnės vietos“.
Gyvenimas — Lietuvai ir gimtajai kalbai
1854 m. prie Varniuose įsteigto knygyno L.Ivinskio iniciatyva buvo įsteigta skaitykla. Pats L.Ivinskis dažnai talkininkavo knygyne ir knygų mugių metu. 1857 m. sumanė leisti lakraštį „Aitvaras“, bet tam reikiamo leidimo negavo.
L.Ivinskis domėjosi ir grožine literatūra. Pats eiliavo — „Smetonė“ „Skruzdis ir juodvarnis“, išvertė anglų klasiko D. Miltono „Prarastojo rojaus“ keturias giesmes, vokiečių rašytojo K. Šmido „Genovaitę“. Šioje apysakoje sulietuvino kai kuriuos asmenvardžius, aiškino augalų, medžių pavadinimus ir plačiai išpopuliarino Lietuvoje Genovaitės ir Sigito vardus. Apysaka buvo išspausdinta 1858 m. ir tris kartus pakartotinai spaudos draudimo laikotarpiu.
1864 m. laikinai perkeltas į Kauną, turėjo progos labiau suartėti su vyskupu M.Valančiumi. Čia L.Ivinskis suprato, kad rusiška abėcėle transkribuotų kalendorių lietuviai neskaitys, todėl šio primesto ir nemielo darbo ėmė vengti, buvo peikiamas ir atleistas su elgetiška (30 rb.) metine pensija, nors jam priklausė trigubai didesnė.
Atsistatydinęs grįžo į Joniškėlį, kur prisiglaudė F.Karpio dvare. Vėliau gydytojo L.Petkevičiaus šeimoje mokė šeimininko dukrą — būsimą rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Nuo 1869 m. Renave mokė grafo A.Renė vaikaičius. Iš Renavo važinėjo dėstyti į Lubių slaptą lietuvišką mokyklą. 1872 m. apsigyveno pas Zubovus Šiauliuose kaip sūnaus Vlado korepetitorius. Savo auklėtinį jis išmokė mylėti lietuvių kalbą ir kraštą, bei gavo pastarojo pažadą dirbti Lietuvoje, kai baigs mokslus. Tuo pat metu rašė kalbos mokslo darbus: lenkų-lietuvių, rusų-lietuvių žodynus. L.Ivinskis buvo užsimojęs visus esamus žodynus suvesti į vieną ir papildyti savo surinktais žodžiais. Rankraštyje liko lenkiškai-lietuviško žodyno dalis, taip pat medžiaga lietuvių kalbos gramatikai. Uoliai rinko tautosaką — turėjo užrašęs apie 1000 priežodžių, aprašė 16 žemaitiškų šokių. Du dideli mįslių rinkiniai pateko į imperatoriškąją Petrapilio mokslo draugiją. Petrapilio geografų draugija jį apdovanojo medaliu už patarlių surinkimą.
Dėl materialinių sunkumų nesukūręs šeimos, L.Ivinskis gyveno vienišas ir apleistas. Nesiekė nei garbės, nei turtų. Visą savo gyvenimą jis paaukojo Lietuvai, savo darbais įrodydamas, kad ir vienas tautai pasišventęs žmogus gali labai daug nuveikti.