Su Rūta Janutiene: apie banditus, elitą ir nūdienos aktualijas

Susitikime su žurnaliste Rūta Janutiene.

Įvairiai vertinama — vienų liaupsinama, kitų — nemėgiama, gal net ir smerkiama, tačiau neabejotinai viena žinomiausių Lietuvos žurnalisčių, TV ekrano veidų Rūta Janutienė, klajonėse po šalį, kai pristatinėja vieną ar kitą savo tyrimų, sugulusių į knygas, galop užsuko ir į Žemaitijos sostinę. Šįkart Žemaitijos skaitytojams ji patiekė dar vieną savo knygą — „Ir saugok mus nuo piktojo“.

Lina Dijokienė

Stebino drąsa
Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje susirinkusiesiems R.Janutienės talento gerbėjams ar šiaip smalsuoliams žurnalistės reikėjo kiek palūkuriuoti — vėliau ji prisipažino, jog tekę paklaidžioti. „Pristatyti Rūtą Janutienę man yra vienas iš lengvesnių darbų,— prisipažino žurnalistę į Telšius atlydėjusi jos kolegė, šalia jos esanti jau penkerius metus. — Iš vienos pusės pakaktų pasakyti, kad tai gerai Lietuvoje žinoma žurnalistė, publicistė, redaktorė, televizijos laidų vedėja. Iš kitos pusės kartais norisi pasakyti šiek tiek daugiau nei jūs matote televizijos ekrane. Kaip žmogus Rūta Janutienė yra be galo drąsi. Jos drąsa stebina ne vieną jos pašnekovą. Ji kartais imasi labai nedėkingų temų, dažnam žurnalistui tokių temų geriau nepastebėti ar apsimesti, bet tik ne jai“.
Pasak pristatančiosios, R.Janutienė esanti ta Lietuvos žurnalistė, kuriai iš tiesų rūpi paprastų žmonių gyvenimas. „Jei tik ji jaučia ar mato, kad gali padėti, visąlaik stos nuskriaustojo pusėn“,— tvirtino žurnalistės padėjėja.

Triukšmą sukėlusios knygos
Be žurnalistinio talento, R.Janutienė yra ir rašytoja, nors ji pati nei savęs taip vadinanti, nei kitiems leidžianti taip daryti. Už pirmąją knygą „Nuslėptoji Williams atėjimo istorija“ (1999), žurnalistei buvo įteikta V.Kudirkos premija — aukščiausias įvertinimas, kurį gali gauti knygas rašantis žurnalistas. Kitos dvi paskesnės žurnalistės knygos sukėlė dar daugiau triukšmo: „Raudonoji Dalia“ (2013) ir „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ (2014). Šios pastarosios knygos visuomenėje buvo sutiktos skandalingai. Nors, pavyzdžiui, trečiosios knygos „herojus“ — konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, paklaustas, ką mano apie jį, jo biografiją taršančią knygą, ją pavadino „mėšlo krūva“, tačiau… knygos neapskundė ir į teismą dėl tariamo šmeižto žurnalistės nepadavė.
Nors laikoma, kad naujausioji R.Janutienės knyga yra ketvirtoji, vis tik tai nėra tiesa — žurnalistė yra išleidusi dar tris visai kitokio pobūdžio leidinius: sodininkų darbų vadovus. Būtent čia, anot žurnalistės kolegės, atsiskleidžianti tikroji R.Janutienė kaip žmogus, tokia, kokia ji esanti kasdienybėje.

Dviejų pasaulių sankirta
Grįždama prie vizito tikslo, pristatydama naujausią R.Janutienės knygą „Ir saugok mus nuo piktojo…“, jos palydovė sakė: „Šioje knygoje susipina du skirtingi pasauliai: turtingojo elito ir banditizmo, o jos liudininkai — du gerai žinomi, ilgus kalėjimo metus kalintys Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas pateikia savo gyvenimo istorijas, paskanindami jas pikantiškomis detalėmis“.
Knygos dėmesio centre — praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pabaigos — 10 dešimtmečio pradžios Lietuva ir tuomečiai įvykiai, kurių šleifas jaučiamas ir šiandien mūsų gyvenime. Knygoje atskleidžiama, kaip veikė pogrindinis laukas, kaip vogdavo, kaip plėšdavo, kaip tardavosi, kaip prekiaudavo, kaip išsisukdavo, kaip ir ką papirkinėdavo, kiek kainuodavo išsipirkti iš teisėsaugos. „Nesakau, kad ši knyga yra kokia nors bomba, bet tai istorija, iš kurios didele dalimi atsiradę dabartiniai santykiai, dabartinis gyvenimas ir klampios vietos. Kartais matai teismo sprendimą ir nesupranti logikos, kodėl taip pasielgta. Ir staiga išvysti, kaip tie žmonės susiję, kaip vienas kitą gelbsti. Knygoje norėjau papasakoti apie dešimtąjį dešimtmetį ir kaip jis išklaipė gyvenimą: žmonės išėjo į Sąjūdžio mitingus, o grįžę rado apvogtus namus“,— savo knygos tikslą apibendrino R.Janutienė.
Naujoje Rūtos Janutienės knygoje nuteistieji Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas ne tik papasakojo apie šešėlinį Lietuvos elito gyvenimą, kurio veikėjus skaitytojas puikiai atpažins — nuo teisėsaugos veikėjų, kunigų ir politikų iki garsių žurnalistų, menininkų ir verslininkų. Jiedu taip pat pateikė ir „daiktinių įrodymų“: knyga gausiai iliustruota Daktaro ir Belecko asmeninių albumų nuotraukomis. Knygoje — kelios siužetinės linijos: Daktarai, jų meilės istorijos, o šalia — Belecko pasakojimai, kaip jis rangėsi tarp įvairiausių visuomenės sluoksnių, ir, žinoma, garsioji kunigo Mikutavičiaus nužudymo istorija.

Kur dingo pinigai?
Taigi žurnalistė atskleidė motyvus, kodėl ji nutarė paviešinti itin skandalingus faktus apie pogrindinį milijonierių pasaulį, schemas, kaip buvo plaunami pinigai Lietuvoje, žlungant Tarybų Sąjungai, ir ypatingai žinomus Lietuvos vyrus, kurie nuo visuomenės slepia ne tik galimas pasipelnymo schemas, bet ir intymaus gyvenimo detales. „Lietuvoje tylima, kaip buvo plaunami pinigai griūvant Tarybų Sąjungai. Tame dalyvavo politikai, kurie ir šiandien užima politikų postus. Tame dalyvavo nusikalstamas pasaulis ir specialiosios tarnybos. Ir aš supratau, kad vieninteliai, galintys apie tai prabilti,— žmonės iš nusikalstamo pasaulio. Jie tiesiog neturi ką prarasti. Aš nuėjau pas Henriką Daktarą ir Vladą Belecką ir jie man ne tik papasakojo, bet ir parodė nuotraukų. Tai yra to meto, paskutiniojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio metraštis. Liudininkais pasirinkau tikrai prastos reputacijos žmones, bet jie buvo anuomet tarp populiariausių žmonių Kaune. Man, kaip Sąjūdžio laikų žmogui, buvo visą laiką apmaudu, man rūpėjo išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl mūsų valstybė pasidarė tokia, kokia yra. Kur dingo tie didieji pinigai ir kiti dalykai“,—apie inspiracijas parašyti knygą aiškino žurnalistė. Ji pasidalijo įspūdžiais, kuriuos patyrė bendraudama kone su garsiausiais šalies nusikaltėliais.

Virsmas žadina piktąjį
„Du karus ir okupaciją išgyvenęs mano senelis melsdamasis paskutines „Tėve mūsų“ eilutes sakydavo: „Ir saugok mus nuo piktojo“ (dabar sakoma „nuo pikto“)“,— knygos pavadinimo atėjimą pasakojo žurnalistė. Anot jos, virsmo metais šėtoniškos jėgos įgyja žmogiškus pavidalus. Praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio virsmas, kai po 50 metų lygiavos, deficito, minčių muštro, radosi nepriklausoma Lietuva, taip pat pažadino piktąjį. Jo pavidalai buvo patys įvairiausi: vagys, žmogžudžiai, vakarykščiai spekuliantai ir kontrabandininkai, galių netekę kagėbistai ir partiniai veikėjai suvienijo jėgas, kad pasipelnytų iš Sovietų Sąjungos griuvimo. Taip užgimė naujasis elitas, kur vagis ir vidaus reikalų pareigūnas suko bendrą kontrabandos verslą. Daktaras ir Beleckas, pasak knygos autorės, buvo pačiame to šėtono šėlsmo epicentre. Daktaras prekiavęs kontrabandiniu spiritu, kurio tėkmę Sankt Peterburge prižiūrėjęs tuomet menkai žinomas KGB majoras Vladimiras Putinas… Vladas Beleckas padėdavo naujiesiems turčiams greitai nuvertėjančius pinigus paversti deimantais, aukso luitais, prabangiais senoviniais baldais, paveikslais. „Mūsų susitarimas buvo paprastas. Daktaras ir Beleckas tiesiog papasakos savo gyvenimo istorijas, nieko nenutylėdami. Pasakos, kaip vogė, plėšė, žudė, papirkinėjo, su kuo dalinosi, o aš pasistengsiu ne vertinti ir teisti, o suteiksiu jų išpažintims kontekstą“,— sakė R.Janutienė.

Nesanti svetima
Susirinkusieji viešnią pasitiko maloniai — viena pagyvenusi ponia prisipažino žiūrinti visas R.Janutienės laidas, rūpinosi, ar kelionė knygos autorės neišvargino. Tiesa, beveik visi susirinkusieji su žurnaliste bendravo žemaitiškai, vyravo labai draugiška, jauki atmosfera. Žurnalistė prisipažino esanti kilusi iš netolimo krašto, tad ne visai žemaičiams svetima: mama nuo Nemakščių, tėtis — iš Šiaulių…
Po įdomaus, intriguojančio žurnalistės pasakojimo apie knygą, telšiškiai, jos talento gerbėjai, vis nepaleido R.Janutienės — jiems magėjo sužinoti jos nuomonę apie šiandienos šalies politines aktualijas, taip pat klausinėjo jos apie būsimus tyrimus ir ateities planus.