Tarybos nario giminėje: Lietuvos prezidentas, Seimo narys, knygnešė, sukilėlių ir partizanų būrių vadai, muzikai

Felikso ir Onos Bacevičių šeima 1928 metais. Stovi pirmas iš kairės A.Bacevičiaus senelis Jonas, centre sėdi Ona ir Feliksas Bacevičiai.

Savivaldybės tarybos nario Algirdo Bacevičiaus giminėje nemažai Lietuvai nusipelniusių asmenų. Politiko oponentai gal surauks nosis, bet tarp A.Bacevičiaus protėvių ir giminaičių iš tikrųjų yra Lietuvos Respublikos prezidentas, Seimo narys, sukilėlių ir partizanų būrio vadai ir daug kitų įdomių asmenų.

Alvydas Ivoncius

Prosenelė — Prezidento sesuo
Pagal A.Bacevičiaus tėvo Jono Algio liniją, Bacevičiai kilę ne iš Žemaitijos, o Suvalkijos. Iš ten kilę ir kiti protėviai bei pramotės pagal prosenelės Onos Griniutės liniją. O A.Bacevičiaus senelė kilusi iš Žemaitijos.
Prosenelė Ona Griniutė (1884-1972) paliko įdomius prisiminimus. Jos tėvas Vincas Grinius, A.Bacevičiaus vienas proprosenelių, gimė 1837 ir mirė 1915 metais. Grinių šeima gyveno Valčiavos kaime, už septynių kilometrų nuo Marijampolės. Šeimoje buvo daug vaikų, bet pasiturintys tėvai vyriausiam sūnui nupirko žemės,— pusiau bruzgyną Selemos Būdos kaime. Vincas žemę išdirbo. Vedė, susilaukė vienuolikos vaikų, iš kurių du maži mirė. Užaugo penki sūnūs ir keturios dukros. Vincą Grinių skaityti išmokė Mikalojus Akelaitis. Vincas domėjosi geografija, buvo gabus matematikai. Bet to, sugebėjo meistrauti: gamino stalus, spintas.
V.Griniaus dėdė iš motinos pusės M.Akelaitis (1829-1887) — 1863 metų sukilimo būrio vadas, iškilus lietuvių kultūros veikėjas, prozininkas, publicistas, kalbininkas, tautosakininkas. Jo veikla turėjo didelės įtakos formuojantis būsimo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus pasaulėžiūrai.
A.Bacevičiaus proprosenelė Ona Griniuvienė-Vosyliutė gimė Tursučių kaime, Šunskų parapijoje, netoli Šešupės. Buvo labai darbšti: audė, verpė, o rašyti nemokėjo, paskaitydavo tik maldaknygę. Grinių šeimoje nuo mažens buvo diegiama pagarba tėvams, kitiems žmonėms, pamaldumas. Be to, labai gailestingi: pas save pasiimdavo gydyti neturtinguosius. Visi Grinių vaikai nuo mažens dirbo tėvų ūkyje. Tėvai stengėsi leisti į mokslus savo vaikus. Taip Onos brolis Kazys baigė aukštuosius mokslus. Ona tuomet dar buvo maža, tačiau prisiminė vyriausiojo brolio Kazio mokslų pabaigtuves, į kurias atvyko Vincas Kudirka, spaudos darbuotojas Martynas Jankus iš Tilžės, Šilavoto klebonas Radušis, platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą. Kazys už seserį Oną buvo vyresnis aštuoniolika metų. K.Grinius su žmona dažnai eidavo į Vokietiją (Prūsiją) ir parsinešdavo lietuviškos spaudos, kurią perduodavo kitiems knygnešiams. Griniai tuo metu gyveno Naumiestyje, tačiau neilgai: mirus V.Kudirkai, išsikėlė į Pilviškius. Čia, kaip sesuo, apsilankydavo ir Ona. Paskui Griniai įsikūrė Marijampolėje.
Ona gyveno tėviškėje, dirbdama visus kaimiško ūkio darbus. Žiemą kaimynas Andrius Raguckas ją ir kitą brolį slapta mokė lietuviško rašto. Dar vaikystėje, kišdama šiaudus į mašiną, Ona neteko vienos rankos beveik visų pirštų: liko tik mažasis. Gydė ją Marijampolėje brolis. Onos tėvų šeima, kaip sakoma, veržėsi į šviesą iš kaimo darbų rutinos. Jų name žmonės rengė slaptus vaidinimus, koncertus. Lietuvybė buvo draudžiama, už tokią veiklą grėsė rimti nemalonumai. Kartą Grinių namuose buvo atliktos kratos, bet policija nieko nerado. Trobos seklyčioje kabojo Vinco Kudirkos, Simono Daukanto, Koperniko, Vytauto, Kęstučio ir… Karlo Markso paveikslai. Nenustebkite: K.Marksas anuomet buvo kitaip vertinamas, kol jo vardo ir mokslo nesuteršė ir neiškraipė komunistai.

Knygnešys ir Seimo narys
Priešingai nei Onos Griniutės tėvai, A.Bacevičiaus prosenelio Felikso tėvas Vincentas gimė neturtingoje šeimoje. Jo tėvas turėjo tik kelis hektarus žemės ir aštuonis vaikus. Proprosenelio tėvas mirė jaunas, visiems vaikams teko eiti tarnauti. Vincento būta apsukraus: pasitaupęs pinigų, nusipirko sklypelį žemės be trobų. Vienas pats jas susirentė. Apskritai garsėjo darbštumu ir sumanumu, todėl įsigijo didesnį ūkį ir jame rengdavo vaidinimo „Amerika pirtyje“ repeticijas. Vincento Bacevičiaus sūnus Feliksas gimė 1880 metais Moraškaviznos (dabar Ardzijauskų) kaime. Labai mėgo skaityti, dainuoti, slapta gaudavo draudžiamos lietuviškos literatūros. Beje, vien už jos turėjimą grėsė mažiausiai bauda ar kalėjimas. Feliksas ne tik skaitė draudžiamą spaudą, bet ir kartu su žmona Ona ją platino. Lipdė atsišaukimus, reikalaujančius, kad būtų atšauktas spaudos draudimas. Vaidindavo vietinių žmonių kuriamuose spektakliuose. Turėjo labai gerą atmintį: galėjo padeklamuoti visą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Ona priklausė „Artojų“ draugijai.
A.Bacevičiaus prosenelis Feliksas per 1905 metų revoliuciją pateko į Marijampolės kalėjimą. Ir bausmė grėsė ne šiaip kokia, o mirties. Mat buvo kaltinamas nušovęs policijos viršininką per valsčiaus sueigą. Išlaikę Marijampolės kalėjime penkis mėnesius, jį išvežė į Suvalkų kalėjimą. Dėl caro amnestijos jam Karo lauko teismas siūlė skirti penkiolika metų sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau teisme nebuvo įrodyta, kad F.Bacevičius būtų tą viršininką nušovęs, todėl po ilgų vargų išteisino.
Paleistas iš kalėjimo Feliksas vis dėlto nenurimo ir net neišsigando. Dalyvaudavo visose „revoliucinėse“ sueigose, tiesa, jose dažniausiai šokdavo, dainuodavo dainas prieš carą. Matyt, todėl 1906 metais jį vėl suėmė. Palaikė kelis mėnesius kalėjime ir net be tardymo paleido. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Bacevičių sodyboje įsikūrė rusai. Vokiečiai juos išvijo, bet ir jiems sodyba patiko: evakavo net visus kaimo gyventojus. Jie grįžę rado nuimtus laukus, o gyvulius atėmė. 1916 metais vokiečiai F.Bacevičių suėmė ir išsivežė į Marijampolės kalėjimą. Įtarė prieš valdžią atsišaukimus platinus. Netrukus paleido.

Kovojo už teisybę
F.Bacevičius, 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, įsitraukė į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veiklą. Į II Seimą kandidatavo V (Panevėžio) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos sąrašą, tačiau išrinktas nebuvo. Pasitraukus Seimo nariui Vladui Natkevičiui, tapo II Seimo nariu, priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijai. 1924 metų lapkričio 6 dieną atsisakė II Seimo nario mandato. Į III Seimą kandidatavo I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos sąrašą, tačiau išrinktas nebuvo. Išrinkus Kazį Grinių Lietuvos Respublikos prezidentu, nuo 1926 metų birželio 22 dienos tapo III Seimo nariu. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijai. 1926 metų spalio 1 dieną atsisakė III Seimo nario mandato. Tarp posėdžių važinėjosi po kaimus ir miestelius, rėžė kalbas, kurios žmonėms labai patiko. Štai ką prisiminė apie jį žmona: „Feliksas Bacevičius kovojo už teisybę. Jis pats buvo labai teisingas, ir jeigu katras žmogus ką nors nusižengęs prieš teisybę, tai jau jam nepatikdavo. Buvo žmogus prasčiokas ir neieškantis tuščios garbės“. Kartą F.Bacevičius rėžė: „Prakeikiu tą Seimą, kad jį galas. Man geriau lauką arti negu sėdėti ten ištisas dienas“. Anuo metu Lietuvoje jau ėmė ryškėti piktnaudžiavimas valdžia, biurokratijos ydos.
Grįžęs iš Seimo, ūkininkavo. 1929 metais, kuliant javus, įtraukė mašina ir sunkiai sužeidė. Nuvežtas į Kauną, netrukus mirė ligoninėje. Palydėjo jį į kapus gausiai susirinkę žmonės, atvyko Staugaitis ir Toliušis.
Liko žmona su šešiais vaikais: keturiais sūnumis ir dviem dukromis. Du sūnūs mokėsi gimnazijoje, o du — Kauno universitete. „Buvo pavyzdingas žmogus, gerbė savo žmoną, mylėjo vaikus ir rūpinosi jais, buvo tikras šeimos žmogus. Buvo linksmo būdo, mėgo prie kompanijos pašokt ir padainuot. Svaigiųjų gėrimų mažai gerdavo, sakydavo esą jam negardu, tik prie kompanijos truputį išgerdavo. Draugiškas su kaimynais ir pažįstamais, įrankių ūkiškų geresnių turėdavo, su visais dalindavosi“,— rašė prisiminimuose žmona Ona Bacevičienė-Griniūtė. Juodu susituokė 1906 metų lapkričio pabaigoje. Apsigyveno Felikso ūkyje Alksniškių kaime. Troba ir kamara-bulvinė buvo naujos, o kiti pastatai — seni. Visi dirbo iš peties, sutuoktiniai ir samdiniai. 1908 metais gimė sūnus Kazys, paskui — Jonas Algis (A.Bacevičiaus senelis), dar vėliau — Bronius ir kiti vaikai. Šeima pasistatė naujus ūkinius trobesius.

Partizanų būrio vadas
1915 metais gimė Felikso ir Onos sūnus Vytautas. Mirus tėvui, nebuvo už ką jį leisti mokytis aukštojoje mokykloje. Todėl jaunuolis pasirinko karininkų mokyklą, kurioje mokslas buvo nemokamas. Ją baigė 1938 metais, tarnavo Klaipėdoje. Lietuvą okupavus, iš jos buvo perkeltas į Vilnių. Prasidėjus karui, su savo daliniu traukėsi į Baltarusiją, bet pateko į vokiečių nelaisvę. 1944 metais buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos Šiaulių apygardos, vėliau — Varnių kuopos vadu. 1944 metais grįžo į Suvalkiją, Marijampolės ir Šakių apskrityse telkė partizanus. 1945 metais sudarytus būrius sujungė į Stirnos rinktinę ir jai vadovavo. Nuo 1945 metų rugpjūčio buvo Tauro apygardos štabo viršininkas. Tų metų spalio mėnesį išduotas ir suimtas. 1946 metais sušaudytas Vilniuje. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties). Taip pat po mirties jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Vytauto broliams, taip pat ir A.Bacevičiaus seneliui Jonui Algiui, pasisekė pasislėpti ir išvengti tremties. Bet ištremta buvo jų motina Ona kartu su dviem dukromis.

Įsikūrė Žemaitijoje
A.Bacevičiaus senelis Jonas, gimęs 1909 metais, „Smetonos“ laikais baigė aukštuosius žemės ūkio mokslus, agronomas. Minėta: jam pasisekė išvengti tremties. Gyveno Pasvalio rajone, čia Saločiuose 1938 metais gimė A.Bacevičiaus tėvelis Jonas Algis. Senelio šeima kurį laiką gyveno ir Žemaitijoje. Jonas buvo vedęs žemaitę. Jis mirė 1986 metais, palaidotas Alsėdžiuose. Tarybos nario tėvas mokėsi upeivystės mokyklose, tačiau baigė ir Žemės ūkio akademijoje mechanizacijos studijas. Tėvas mirė šiemet, daugelį metų pragyvenęs Telšiuose.

Kompozitorių šeima
Iš tos pačios XIX amžiaus Bacevičių giminės kilę garsūs muzikai Bacevičiai. Ši giminės linija kildinama iš XIX a. pirmojoje pusėje gimusio A.Bacevičiaus proprosenelio brolio Petro šakos. Tame pačiame Ardzijauskų kaime, kaip ir F.Bacevičius, 1875 metais gimė jo pusbrolis Vincas — kompozitorius, pedagogas. Jis ilgokai gyveno Lenkijoje, Lodzėje. Čia baigė T.Hanickio muzikos mokyklą, o prieš tai buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Vinco Bacevičiaus vaikai gimė Lodzėje, tačiau gavo lietuviškus vardus. Kęstutis, Vytautas tapo pianistais, kompozitoriais, muzikos pedagogais. Dėstė Lietuvoje ir Lenkijoje. Jų sesuo Gražina pagarsėjo kaip kompozitorė, smuikininkė virtuozė. Jos sesuo Vanda — lenkų Vanda Bacevič — lenkų poetė, rašytoja ir žurnalistė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.