Telšių krašto poetė

Telšių literatų grupėje (XX a. 5-6 deš.). Teklija Kryževičiūtė — antroje eilėje, trečia iš dešinės.

Vytautas Stulpinas
Lietuvos rašytojų sąjungos narys

Kai buvo sumanyta ant autobusų stoties kolonų įamžinti Telšių poetų eilėraščius, žinojau, kad pirmasis, kurį siūlysiu šio sumanymo autorei Astai Šimkevičienei, bus žinomos mūsų krašto poetės Teklijos Kryževičiūtės eilėraštis „Kai grįžta autobusai“. Prabėgo galybė (penkiasdešimt) metų, o tasai eilėraštis plevena mano atmintyje, regiu tą laikraščio puslapį, kur jis buvo spausdintas, lyg vakar būčiau jį išvydęs. Tas kūrinys nėra nei šedevras, nei kokia iškilybė, o patrauklus savo paprastumu, kasdiene aprėptim. Ir tuo ypatingas, nes pasitinka skaitytoją lyg artimasis, įsimena, išlieka atminties kalvynuose ilgam.
Veža viską jie: jaunystės juoką
Ir senelio kosulį, dejonę.
Bet kai vakaras keliu ateina,
Su džiaugsmu jie veža
Miestams poilsį ir tylą kaimo
kloniams.
Dabar eilėraštį „Kai grįžta autobusai“ galima perskaityti metalinėje plaketėje ant pirmosios autobusų stoties kolonos. Šis eilėraštis pasitinka ir išlydi, tarsi antrina praeivio mintims.
Su poete T.Kryževičiūte mane supažindino Žemaitės vidurinės mokyklos mokytoja Irena Kučinskienė. Tiesa, neakivaizdžiai jau buvom pažįstami: kaip dažnai nutinka tarp rašančiųjų — pirma perskaitai publikuotus tekstus, o Teklijos tuomet spaudoje buvo daug. Tada rajoniniame laikraštyje, puslapyje skambiu pavadinimu „Žemaičių lyra“, pasirodė mano pirmieji eilėraščiai. Ji vadovavo Telšių literatų būreliui, kuris glaudėsi prie laikraščio redakcijos, įdėmiai sekė kiekvieną stypstantį „pilypuką iš kanapių“, buvo neprilygstamoji jaunųjų literatų Globėja ir Rūpintoja.
Visas vasaros atostogas praleisdavau dirbdamas: nuo šeštos klasės Micaičių durpyne statinėjau durpes, paskui Rainių dirbtuvėse remontavau bulviakasių transporterius, o tą rugpjūčio pavakarę, kai abu su mokytoja laukėme poetės, dirbau kroviku Telšių didmeninėje prekybos bazėje. Kaip šiandien prisimenu: nesvietiškai plieskia saulė, šnekam su mokytoja apie naujas knygas, ir štai, pasibaigus pamainai Masčio fabrike, po darbo plūstančių namo „mastinių chalatų minioje“ išvystu nedidukę, guvią, plačiai besišypsančią, nenustygstančią mieląją Teklikę, kaip ją pašaukė mokytoja. Pasisveikiname lyg seniausiai pažįstami, tuoj ditirambai, vienas kitas sakinys, kokie puikūs tie mano eilėraščiai, nors dėk prie krūtinės. Aš tuojau: ne, ne, ne, tiesiog rašau, spausdina, ir tiek. Jokios distancijos, jokio atstumo — kviečia į laikraščio redakciją, į literatų susirinkimą, klausia, ką dabar skaitau, kokią knygą. Tą savaitę buvau įnikęs į Algimanto Mikutos knygą „Paukščių žemė“. „Gerai, kai ateisi, gausi darbo, turėsi visus supažindinti, pasidalinti mintimis apie tą knygą.“ Užduotis, žinoma, ne iš lengvųjų – pristatyti knygą! Šeštadienį sėdau prie rašomojo stalo, per keletą dienų visą „traktatą“ parašiau. Tai buvo pirmoji recenzija mano gyvenime, kuri paskui buvo atspausdinta.
Redakcijoje buvau sutiktas labai mielų žmonių: pirmoji ištiesė ranką Justina Baltuonienė, nes atėjau gerokai anksčiau. Kai ištariau, ko užsukęs ir prisistačiau, mieloji Justina tuoj supažindino su redakcijos darbuotoju Mykolu Ladyga, kuris paprašė paskaityti eilėraštį. Poetė Teklija, visada skubanti, dar nebuvo atėjusi. Graudingai perskaičiau tą savo eilėraštį, bet ausyse tebeaidėjo mano paties žingsniai paslaptingais laiptais: laikrasčio redakcija buvo įkurta Telšių katedros priestato patalpose. Netrukus ėmė rinktis literatai, įlėkė, tiesiog skriste įskrido lyg guvioji siela ir Teklija. Visi, nekalbūs ir trupinį susikaustę, iškart sujudo, sukruto — lyg iš gausybės rago paspylė juokas, šypsenos, šnekos. Matyt, buvo jaudulio, jei atmintyje iš to literatų subuvimo išliko tik džiaugsminga Teklijos nuotaika, šiek tiek egzaltuotas jos kalbėjimas, Salomėjos Nėries eilėraštis apie jaunystę, kitų literatų žodžiai po šitiek metų, regis, skęsta šešėliuotame neapibrėžtume.
Teklija rašydavo laiškus, vis ragindavo siųsti jai naujausius kūrinėlius, pagirdavo, puikiai žinojo, kad rašantį jauną žmogų neretai apninka didelės, baisingos abejonės. Kai būdavo „repetuojamas“ koks skubesnis literatų suėjimas, ji tuoj skambindavo Žemaitės vidurinės mokyklos sekretorei, o toji tuoj pranešdavo apie būsimus renginius ir būtinybę juose dalyvauti. Beveik visus laiškus, rašytus man, poetė pradėdavo savo eilėraščių fragmentais.
Ant aukuro degs tyliai
Daug žydinčių dienų.
Sudegs ir klastos,
Sudegs ir vyliai,
Sudegt ir aš einu.
Šis poetės eilėraščio fragmentas įsiminė visam gyvenimui. Visam laikui.
Mano tėvai nuolatos užsisakydavo rajoninį laikraštį. Nuo pat mažumės vakarais prie jo dažniausiai palinkdavo tėvas. Neretai jis skaitydavo garsiai, į tą „žinių antplūdį“ įtraukdavo ne tik mamą ir seserį, bet ir mane. Uoliausiai skaitydavau eilėraščius — Teklijos Kryževičiūtės ir Alfonso Budgino.
Kai 1971 metų pavasarį respublikiniame jaunųjų literatų konkurse laimėjau pirmąją vietą už poezijos kūrinėlius, kai iš Panevėžio parsivežiau Mečislovo Gedvilo pasirašytą laureato diplomą, Teklija paprašė manęs jį parodyti, o rajoniniame laikraštyje lakoniškai ir širdingai pristatė mano kūrybą. Nepamirštami metai!
Lituanistė mokytoja Joana Vaigauskaitė pakvietė telšiškius literatus į Luokės vidurinę mokyklą, į susitikimą su mokiniais. Teklija liepė ruoštis kelionėn ir man. Mėginau atsisakyti, teisinausi dideliausiu užimtumu, ligomis, bet buvau nedviprasmiškai subartas — reikia! Alfonsas Budginas, pamenu, grojo smuiku, skaitėme eilėraščius, pasakojome istorijas, kaip netikėtai dienos šviesą išvysta eilėraščiai. Žaismingiausiai ir įtaigiausiai mokyklos salėje skambėjo poetės Teklijos balsas. Gausiai saulės nušviestoje salėje. Apdovanoti knygomis, grįžom iš Luokės pakylėti malonios popietės įspūdžių ir gegužės pavakario saulės.
Teklija smalsaudavo, visada pirmiausia klausdavo, kokią knygą skaitau. Labai įdėmiai klausydavo, ką ir kaip apie tą knygą kalbu. Bet visi mudviejų pašnekesiai galiausiai baigdavosi poeto Vytauto Mačernio gyvenimu, kūryba ir lemtimi. Jinai žinojo, kad mano mama kilusi iš Žemaičių Kalvarijos apylinkių, kad mano senelė palaidota tose aukštose kapinėse, šalia kurių — prie Šv. Veronikos koplyčios — poetas žuvo. Prisimenu namą už „Alkos“ muziejaus, Masčio ežero pakrantėje, kur poetė su tėvais tuo metu gyveno. Tada nežinojau, kad tą namą tarpukario metais pasistatė V.Mačernio dėdė Juozas Mačernis. Jis buvo mokytas vyras, Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, redagavo laikraštį „Žemaičių prietelius“. Mirė Argentinoje, pasitraukęs iš gimtojo krašto artėjant sovietų armijai. V.Mačernis paežerės takiukais retkarčiais užbėgdavo pas savo dėdę, dėdienė tikriausiai patiekdavo kokį skanėstą, nes pašnekesiai su dėde, dievaži, užsitęsdavo.
Ne be T.Kryževičiūtės pastangų man, Žemaitės vidurinės mokyklos abiturientui, teko garbė dalyvauti poeto V. Mačernio penkiasdešimtmečio minėjime Telšiuose. Ir dieną puikiausiai pamenu — birželio dvylikta, 1971. Tik mielosios Teklijos dėka kelios valandos prieš renginį netikėtai į senelių sodybą, kur tuomet gyvenome, nepažįstami žmonės atvežė kvietimą. Niekad daugiau nemačiau Teklijos tokios laimingos kaip tądien: ji skaitė stiprius savo eilėraščius ir susimąsčiusi visa švytėjo. Po šitiek metų genialaus Žemaičių žemės poeto, turėjusio tokią gyvą ir jautrią sielą, ignoravimo jo vardas ir kūryba vėl tauriai ir iškilmingai skambėjo teatro scenoje, kurioje savo jaunatvės metais jis sykį skaitė savo eilėraščius (tautodailininko Jono Paulausko liudijimas). Ne, neįmanoma pamiršti moksleiviškų ir studentiškų literatūrinių sambūrių dalyvės iš Panevėžio Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės tąsyk scenoje pasakytų žodžių: „Pasaka ne pasaka, lyg būta, lyg sapnuota, tiek pralėkė, praslinko metų, o mes tenai — savo jaunystėje, visi kupini ateities, viskas prieš akis. Bet tik tu, Vytautai, mūsų išminčių išminčiau, visada jaunas.“ Mačiau, kaip Tekliją šitie žodžiai sugraudino. Kur buvę, kur nebuvę — vis kartodavom tuos nostalgija persmelktus žodžius.
Įsimintinas poeto Butkų Juzės aštuoniasdešimtmečio minėjimas muziejuje 1973 metų liepos mėnesį. Iš Vilniaus buvo atvykęs prozininkas Anelius Markevičius, iš Klaipėdos — poetai Vladas Nausėdas ir Jonas Kantautas. T. Kryževičiūtės prisiminimai buvo autentiški, nuoširdūs, ypač tai, kaip ji pirmąsyk pasibeldė į kambarėlio duris Respublikos gatvėje, virš dabartinio Žemaitės teatro, viršutiniame aukšte, kur poetas tuomet gyveno. Klausėmės suklusę. Eilėraščių tąsyk Teklija, regis, neskaitė, nes prisiminimų jinai pažėrė lig valiai.
Vėliau sutikdavau poetę retai, epizodiškai, kaskart rečiau. Vis pasiguosdavo nekokia sveikata, dažnai gulėdavo ligoninėje. Esu matęs Tekliją linksmą, tiesiog švytinčią, ir liūdną, prislėgtą, susikrimtusią. Ji pati nėra man nieko sakiusi, kad buvo ujama, persekiojama saugumiečių, kad ne sykį įspėta keisti pažiūras, atiminėjami rankraščiai, jos parašyti religiniai eilėraščiai. Tik matydavau, kaip veide kaskart gilėja rūpesčių raukšlės, kaskart pilkėja veidas, silpsta rankos ir atmintis. Apie poetės bėdas, saugumiečių beprotybę man pasakodavo fotografas, muzikas ir poetas Alfonsas Budginas.
Laikmetis, kuriame gyveno Telšių krašto poetė T.Kryževičiūtė, buvo tarytum neraliuotas patėvis. Netgi vienintelė, iki maudulio kukli jos knyga „Prieš namų ugnį“, išleista po autorės mirties, turi nelemties ženklą — viršelyje poetės pavardė atspausdinta su klaida. Jokios galimybės sovietiniais laikais išleisti eilėraščių knygą Teklijai nebuvo, bet kiek tik leido jėgos, ji kibo į gyvenimą, lyg vijurkas sukosi kasdienybėje, dirbo įvairiausius darbus, keliavo, rašė.
Muzikali iš prigimties — grojo ansamblyje, turėjo nuosavas kankles. Poetės kūryba savo sklandžiu melodingumu buvo patraukli ne vienam kompozitoriui, jie yra sukūrę bene dvi dešimtis dainų. Eilėraščiai, dainos, kurios pasklido po Lietuvą, buvo Teklijos gyvenimo galybė. Tai tėviškės, kaip sniegas tirpstančio laiko, gimtojo kraštovaizdžio, Dievo stebuklo, gamtos palaimos ir nepraeinančio ilgesio vaikystės žemei miniatiūros. Minimalistinis, lakoniškas eilėraščio modelis, jausmo atsivėrimai, širdingi egzistenciniai išgyvenimai, kuriuos sustiprina etniniai kalbos niuansai, teikia jos kūrybai gyvastingo tikrumo. Žemaičių kalba parašyti eilėraščiai, ypač tie, kurie virto dainomis, populiarūs ir dabar. Jie kupini šelmiškų pašmaikštavimų ir dounininkų vitalizmo.
Nuotraukos — iš Žemaičių muziejaus „Alka“ fotografijų rinkinio.