Kas mėgsta pasimėgauti poilsiu prie jūros, be abejo, pastebėjo: vis dažniau jūros pakrante pražingsniuoja ne šiaip vaikštinėjantys ar nuobodžiaujantys poilsiautojai, o tikri žygeiviai — keliavimo pėsčiomis mėgėjai. Iš minios jie paprastai išsiskiria kitokia apranga, tvirtais batais bei iš pažiūros nelengvomis kuprinėmis.
Lina Dijokienė
Žygis — už gamtosaugą
Šiandienos skubančiame, vis labiau motorizuotame pasaulyje nedažnai turime prabangą sustoti, įsižiūrėti į gamtos grožį, aplinką, galų gale — tiesiog pabūti vienumoje su savimi ir savo mintimis. Gal todėl vis daugiau žmonių užburia keliavimo pėsčiomis magija…
Visai neseniai savo vasaros atostogas kelione pėsčiomis Baltijos pajūriu paįvairino ir Telšių kultūros centro direktorius Linas Ulkštinas su bičiuliu Martynu. Iš dalies jų kelionę socialiniame tinkle galėjo sekti ne vienas — mat Linas negailėjo nei nuotraukų, nei įspūdžių, nei savo pamąstymų. O ir kelionė, kaip ir dera tikriems žemaičiams, turėjo savo dedikaciją.
„Šis rytas ypatingas, ilgai planuotas žygis prasideda. Kuprinės didelės, bet pasiryžimas dar didesnis. Giruliai-Papė pėškomobiliu (per 60 km). Žygis skiriamas plastiko vartojimo mažinimui ir balinių vėžlių išsaugojimui. Mes už gamtą be plastiko, bet su vėžliais. Dar žygis skiriamas Žemaitijos metams paminėti ir, be abejo, šaulių jubiliejui“,— nuotaikinga nuotrauka ir pasiryžimu savo socialinėje paskyroje kelionės rytą pasidalino L.Ulkštinas.
Gimė planas
Prabėgus porai savaičių nuo žygio pradžios, susigulėjus įspūdžiams, apie keliavimą pėsčiomis, nuotaikas ir atradimus laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ kalbasi su vienu iš minėto žygio dalyvių — Telšių kultūros centro direktoriumi Linu Ulkštinu.
Paklaustas, kaip kilo mintis keliauti pėsčiomis pajūriu, pašnekovas prisiminė, jog jaunystėje nemažai keliavo, buvo turizmo būrelio narys (vykdavo ir orientavimosi, ir kalnų technikos pamokymai bei varžybos).
„Be abejo, mes keliaudavome tikrai daug ir po Lietuvą, taip pat ir po gretimas šalis: Latviją, Estiją, Krymo pusiasalį… Esu keliavęs net porą įskaitinių pirmos kategorijos žygių (nežinau, ar dabar dar yra šis klasifikavimas). O šiaip visame tame žygyje labai daug pragmatikos: pirmiausia, žygis vyko atostogų metu, o buvo suplanuotos savaitės trukmės atostogos Papėje. Antra, įvertinę jėgas ir kiek galime skirti laiko žygiui, nes nesinorėjo atostogų metu nuskriausti šeimos, pasirinkome, jog šiam žygiui galime skirti dvi dienas. Taigi pasidarėme logišką išvadą, kad per tiek laiko galime įveikti apie 60 km“,— apie žygio planavimą pasakojo L.Ulkštinas.
Iš kur išvykti, nereikėjo ilgai sukti galvos. Padėjo apsispręsti keli aspektai. Pasak L.Ulkštino, jiedu su draugu pasirinko važiuoti traukiniu iki Girulių, nes viena vertus, nereikėjo nieko apsunkinti, kad kas vežtų juos į kelionės pradžią, kita vertus, kelionė traukiniu apskritai vis dažniau tampa pramoginės keliones dalis. „ Šio žygio intencija — tiesiog pajudėti, pamatyti ir šiek tiek išstumti save iš komforto zonos, t.y., iš automobilio“, — juokavo pašnekovas.
Gamtos ir civilizacijos kliūtys
Nuotykiai — neatsiejama bet kokios kelionės dalis. Kad ir kaip gerai besuplanuotum išvyką, retai būna, kad nenutiktų kas nors nenumatyto.
L.Ulkštinas paskoja, kad ir įspūdžių, ir nuotykių patirta nemažai. „Ką praleidome planavimo procese, tai kelias svarbias pajūrio atkarpas. Aišku, apmąstėme, kaip bus su sienos kirtimu (įsidėjome pasus/korteles), daugiausia sprendėm, kaip kirsime Būtingės terminalą (nes važiuojant nuo kelio matyti didelės talpyklės ir, atrodo, stovi visai ant kranto, logiškai, galvojom, jis turi turėti jungtį su laivu jūroje). Dar viena gamtos kliūtis — jūros intakai, kuriuos kažkaip irgi reikia įveikti. Šventojoje gelbėjo beždžionių tiltas, o prieš Papę tiesiog perėjome permestu rąstigaliu“,— pasakojo žygeivis.
Tačiau, anot Lino, įdomioji kelionės dalis yra ta, apie ką tiesiog nepagalvoji. Įstrigo paprasti dalykai paplūdimyje. „Nuogumas, aišku, nieko tokio, kai du vyrukai žygiuoja vyrų ar net nudistų pliažu, bet juk yra, atrodo, du moterų pliažai (ir jie einat palei jūros liniją niekaip nepažymėti), eini, eini su sunkia kuprine žingsnis po žingsnio, o eiti smėliu tikrai nėra lengva, ir tas nuogumas aplink truputį ima nepatoginti“,— juokavo L.Ulkštinas.
Jis prisiminė, kad tas atkarpas, gerbdami žmonių privatumą, jiedu su kolega tiesiog įveikę sparčiau. Beje, nesulaukė nei jokių šūksnių ar įspėjimų, gal dėl to, kad buvęs aiškus jų tikslas — ne smalsauti, o tiesiog žygiuoti pajūriu…
Kalbos pokštas
Dar vienas smagus nutikimas įvykęs jau Latvijos teritorijoje. Žygeiviams reikėję papildyti vandens atsargas. Jie priėję prie, anot jų, geriausią ofisą pasaulyje (tiesiog ant kopos keteros buvo stalas, kėdė ir kompiuteris) turinčio žmogaus.
„Kaip visada darau, parodydamas, jog esu būtent lietuvis, žemaitis, pasisveikinu žemaitiškai „laba dėina“. Toli gražu ne blizgančia anglų kalba paprašome papildyti mūsų gertuves. Išgirstam: „Ok“. Po kelių minučių grįžta žmogus, nešinas pilnomis gertuvėmis vandens. Atneša dar pilną bokalą vandens ir pavaišina sausainiais. Mes dėkojame (vis dar laužyta anglų kalba). Logiškas klausimas, iš kur jus esat, mes atsakėm — iš Lietuvos. Ir kaip jau galima nuspėti, jis sako: „Tai gal kalbėkim lietuviškai?“. Kaip mąstėme vėliau, ko gero, žemaitiškas pasisveikinimas (Latvijos teritorijoje) jį suklaidino ir žmogus mus palaikė tiesiog latviais“,— nuotaikingą pažintį prisiminė L.Ulkštinas.
Viską pasverti
Paprašytas išskirti keliavimo pėsčiomis ypatumus, pašnekovas sakė, kad labai svarbu pasidaryti namų darbus. „Jei nepasidarai tinkamai namų darbų, visa tai kelionėje gerokai išsipučia: jei nepažiūrėjai, kad yra upelis ar privati teritorija, turėsi nueiti kelis papildomus šimtus metrų, o ratais — net kelis kilometrus (keliaujant automobiliu, jokios problemos — apsisuki ir nuvažiuoji), tačiau nuėjus 20 ir daugiau kilometrų su kuprine papildomi metrai gerokai apkarsta ir demotyvuoja. Tas pats yra ir su daiktais, jei pasiimi ir jų neprireikia (parsinešiau konservus), tai ta konservų dėžutė į dienos pabaigą pasidaro gerokai sunkesnė, nei tada, kai dėjau ją į kuprinę namuose. Arba atvirkštinis variantas, nepasiimti to, ko reiks (pleistras nuospaudoms, degtukai, šaukštas, lietpaltis nuo lietaus, virvutė ir t.t.)“,— patirtimi dalijasi žygeivis. Anot jo, didžiausias ypatumas tas, jog „popieriniai“ (žiūrint į žemėlapį) kilometrai atrodo lengviau įveikiami, trumpesni, o daiktai įgauna kur kas didesnį svorį.
Pradėti nuo savęs
Dalindamiesi savo įspūdžiais tiesiogiai per žygį, telšiškiai sakė, kad bandys atlikti misiją — rinkti atliekas pajūryje. Paklaustas, kaip sekėsi šią mintį įgyvendinti, sakė, kad tas jo pasakymas buvęs per skambus. Anot jo, būtų naivu tikėtis, jog jų keturios rankos galėtų bent kiek aprinkti 60 km ilgio pajūrį… Vis dėlto tai įkvėpė naujoms mintims ir naujam požiūriui.
„Pagrindinis tikslas mūsų, kaip paprastų vartotojų, buvo pajūrį palikti, bet jau tokį, kokį radom, o kai kuriais atvejais net ir švaresnį. Didžiausias darbas, manau, yra apie tai kalbėti, atkreipti dėmesį ir pradėti keistis nuo savęs, pradėti keisti savo įpročius, pavyzdžiui, vietoj plastikinių maišelių naudoti daugkartinius. Arba kitas dalykas: aš tik visai neseniai pradėjau keisti savo neapgalvotą veiksmą: apie 4 min. (kas dieną) trumpiau leidžiu vandenį… Kada? Ogi tada, kai valausi dantis. Kažkaip anksčiau net nesusimąstydavau, jog bėga vanduo, atrodo, ateini praustis, atsisuki vandenį ir jis bėga. Bet juk jį galima prisukti. Kaip tik tuo metu, kai valausi dantis, yra laiko paskaičiuoti: stiklinę prisipildyti užtenka kelių sekundžių, tai kiek jų prisipildo per tas porą minučių (rytą ir vakarą), o jei dauginam iš mėnesio rytų ir vakarų po 2 min., o kas jei metai, o kas jei dešimtmetis… Tada pagalvoji apie žmones, kurie nuolat patiria švaraus vandens trūkumą. Tai kažkiek primena naujesnius automobilius, kurie sustoję prie šviesoforo automatiškai užgesina variklį minutei dviem ar tik 30 sekundžių. Atrodo, menkniekis, bet per dieną jau ir susideda 10 minučių, o jei tai padauginti iš automobilių skaičiaus… Skaičiai įspūdingi“,— mintimis apie kitokį, ekologiškesnį, gamtai artimesnį gyvenimo būdą dalijasi pašnekovas.
Ir primena, kad mažais žingsneliais galima nors ir pamažu, bet judėti į priekį.
Planuoti ir įgyvendinti
Nors šiųmetė vasara jau veria paskutinių savo dienų duris, tačiau keliauti, atrasti save, sužinoti ar pamatyti ką nors naujo galima įvairiais metų laikais. Žinovai tvirtina — tereikia noro, tvirto pasiryžimo ir, žinoma, tinkamos aprangos.
„Palinkėti norisi, kad planai neliktų vien planais. Įgyvendinti tokius tikslus padeda pasipasakojimas apie pasiryžimą draugams ir pažįstamiems, nes labai dažnai žmonės būna skeptiškai nusiteikę ir tampa tuo saugikliu ar motyvatoriumi įvykdyti savo planus“,— baigdamas pokalbį, palinkėjo L.Ulkštinas.
Atostogų partneris: olandijakasdiena.lt