Iš Motiejaus Valančiaus lektūros iki mūsų dienų — ta pati paskirtis: „Vaikų knygelė“ — pasakų knygelė, „kurią vaikai skaitydami nesiilgės“…

Seniausias Motiejaus Valančiaus „Vaikų_knygelės“ leidimas (1868 m., Tilžė).

Ieva Sigita Naglienė

Taip yra parašęs pats Motiejus Valančius (1801-1875), „Vaikų knygelės“ autorius, taip yra sakęs leidinio Prakalboje: „Knygose vaikai nori rasti daiktų ir kitiems pasakotinų, o nerasdami kartais nesugeba nė mokytis. Tai numanydamas parašiau pasakų knygelę, kurią vaikai skaitydami nesiilgės“.
Būtent tie žodžiai traukte pritraukė — ir iš naujo perskaičiau M.Valančiaus Raštus, išleistus 1931 metais Kaune. Šiame rinkinyje ne tik minėtas spaudinys, bet šįsyk sudomino būtent taip paprastai ir mums lengvai prieinamas Valančiaus žodis. Juk visai čia pat mokslo metų naujumai, stebuklai ir tikėtinas stabilumas, kurio, be jokios abejonės, esame pasiilgę.
Motiejus Valančius — ne tik vyskupas, tautos švietėjas, dailiosios prozos autorius („pats ją iškėlė lig meno aukštybių“, pastebi J.Balčikonis), bet ir mokytojas — savotiškas sielos gydytojas ar poetas, gebantis išlaikyti ir mus, XXI amžiaus žmones, prie gyvo savo teksto. Tik poetui natūraliai pavyksta „pažaboti“ ilgesį, kuris metasi į žmogų pačiom įvairiausiom formom: namų tolimu, artimųjų palydom, gėla, sunkumu, net didžiuliu džiaugsmu, kurio niekaip nepajėgsi užlaikyti…
Visa tai yra M.Valančiaus kūryboje, visa tai gyva ir „šviežiai“ perskaityta, dar sykį įregėtoje „Vaikų knygelėje“. Kaip sako V.Zaborskaitė, „status, rupokas, taiklus ir vaizdingas žodis,(…) sveikos dvasios giedra atsiskleidžia šiandien kaip harmonijos kupina vizija“. Ir taip taikliai autoriaus pabaksnojama, taip be užuolankų, kad, regis, bet koks, net „trapusis“ meninis žodis, nueina iki pat smegenų — randi išeitį. Nuo raiškios žemaitiškos tiesos, šmaikštaus gudravimo iki pat gilaus tikėjimo, gilaus supratimo ir tikrosios meilės — tokia Valančiaus kalba apie žmogų, žmogui su žmogumi. Iš tikrųjų M.Valančiaus tekstas — tai nutolstanti mūsų išmintis, kurioje ir apgaulė — ne apgaulė, kurioje parodyta, jog „daug yra mergelių gerų, bet ta ypatingai gera“, jog nieko gero, „jei jo burnos vidus buvo neplautas: barstė šimtais ir tūkstančiais kipšų“, patarimai, vaikams, jog skaitant „mokykitės proto ir išmanykit visuomet reikia klausyti vyresniųjų“ ir tikrieji auklėjimo stebuklai tėvams… Kiekvienas ras ir sau pritaikys „vartus“, regis, visai be išeities situacijoje.
Iš tikrųjų Motiejaus Valančiaus kūriniuose gili dvasios giminystė. Esame įpratę jį laikyti vienu iš lietuvių prozos realizmo pradininkų. Jo didaktiniai rūpesčiai ir praeities kaimo tikrovė, žmonių bendrystės ir to laiko painūs iššūkiai jau toli nuo mūsų savivokos lauko, bet tikrieji nušvitimai, išplatėję pasaulio horizontai – dvasiniai poreikiai, gyvenimo prasmės, žemaičių vidinės – šeimos išgyvenų akimirkos, meilė ir jusenos, tikėjimas ir pasitikėjimas, pagarba gyvybei yra tokie saviti, tokie būtini dalykai, kad nustembi, jog apie tai taip pat kalbėta jau ir XIX amžiuje! Ir dabar juk jau gręžiamės į natūralumą, toleranciją, „bandome“ įsitekti gamtoje, lyg ir sykiu su Dievo sukurtais padarais — modernumas, sužadindamas vis naujus veiksmus, „talkina“ ir savasčiai, netgi „įsileisdamas“ tai, kas laikytina tikrosiomis vertybėmis. Galbūt. Galbūt po truputį „blaivėjame“?.. Tuomet tikrai Valančius — mums ir mūsų, ir galbūt laiku, kaip sako V.Zaborskaitė, „pusiausvyra ir pilnybė“… O kalbėdama apie šiandien M.Valančiaus aktualumą, literatūros išmanytoja V.Zaborskaitė teigia, jog jame būtent „naujų impulsų ir atsinaujinimo ieško lietuvių poezija“. O kaip kitaip? Poetai — instinktų žmonės, kalbos galimybių, jausmų saviraiškos ieškotojai, visada atsigręžę į žmogų. Poezija — tikrųjų išgyvenų karalienė…
Ir kaip nepaminėsi Vytauto Mačernio! Apie V.Mačernį rašęs jo studijų draugas poetas A.Nyka-Niliūnas, prisimena, kad „Mačernio kalba savo esme yra žemaitiška ir konservatyvi(…). Savo didžiausiu ir tiesioginiu mokytoju Mačernis laikė Valančių. Iš Valančiaus, per Maironį, Putiną ir Kiršą prasidėjo žygis į Vakarus“. Ir pats poetas „žemininkas“ A.Nyka-Niliūnas atsigręžia į Valančių (V.Zaborskaitė). Kodėl? Valančius — „didžiausias mūsų senosios prozos meistras ir lietuviškosios prozos iniciatorius apskritai, pirmasis mūsų literatūroje sąmoningai panaudojęs stilistines lietuvių kalbos galimybes“ (Nyka-Niliūnas). Ir mūsų kraštiečiai poetai Vytautas Stulpinas, Gvidas Latakas vis „įbėga“ į Valančiaus valdas… Valančiaus kalbos — gyvos, prigimtinės, kaip sako J.Balčikonis, „ir šiandien yra geriausia lektūra, ypač rekomenduotina dėl savo pakraipos sveikumo mokyklai; turiniu ir kalba ji visai prieinama“. Argi neįdomus pastebėjimas jau 1931 metais — sveikumo mokyklai — o mes tokios nenorėtume? Gal tai savotiška reklama, kuri tiktų ir mūsų, XXI amžiaus mokyklai? Juk mes nuolat esame „sveikatinami“, išbandomi per įvairiausias formas ir pasiūlas — o kaip su Valančiumi? Gal jis būtų kaip tik ne probėgom, o tiesiog iš pat pašaknų imamas? Jei tinka poetams, kodėl netiktų tiems, kurie ateitį kurs? Ir kritikė V.Zaborskaitė įsitikinusi, kad Valančiaus proza, ypač didaktika — „savotiška egzotika, įgaunanti estetinę vertę“, netgi „stilizuotas kalbėjimas skaudžiu, nors ir tolimu, aidu paliečia dabarties savijautą ir skausmą“.
Ir iš ko tik nekyla poetiniai suvokimai… Pasirodo, Motiejaus Valančiaus XIX amžiaus pamokymai — ir dabarties skaitytojo-poeto, poeto-kūrėjo balsas. Ypač savitai Valančius suskamba poeto M.Martinaičio poezijoje. Lyg ir be tiesioginio jausmingumo, sakant teisybę į akis, giedrumu apčiuopiant visumą, kaip ir Valančiaus prozoje, vis dėlto Martinaitis kuria originalų poetinį lauką su praeities kaimo istorija, kurioje ir tikrovė, ir tikėjimas, ir žmonės(„Tu paukšti, paukšti, tu žmogeli mažas/, tik būk kantrus ir lauk“), kur platesnė erdvė, kur jau mūsų šiokiadieniai. Ir „įtaigus ir netikėtas šiuolaikinės poezijos balsas“ (V. Zaborskaitė) — perspektyva į kitokį gyvenimą. Tai ypač susiliečia eilėraštyje „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“: „O vyrai jūs, alkūnėmis ant stalo užsikvempę,/vis gėrimu karščiuojančia marinat sielą. Jūs rupūžės! Žiūrėkite į moteris ir verkite, /ne ką pavirtę kiaulėmis vis einat sielos baudžiavą. /Žiūrėkite, /kad rašto kas vaikų akims nebeatimtų“. Girdimas Valančiaus aidas? Taip. Ir šiandien girdimas — ir šiandien būtinas. „O vaike, tu nesiklausyk ir nežiūrėk, / kaip lenkias su peiliu prie gyvulio…/Klausyki, ką sakau“ (M. Martinaitis)… Visai čia pat Valančiaus…Ir M. Valančiaus „Vaikų knygelėje“ daug natūralios paprotinės gamtosaugos idėjų — poetų užmatytos ir privestos iki mūsų… Keičiamės, pasaulėjame, bet be savasties iki kur mes nueisime?
„Vaikų knygelės“ pirmieji leidimai išėjo žemaičių tarme, taip buvo M.Valančiaus parašyta: parašė 1864 m., o pirmasis leidimas išėjo 1868 m. Tilžėje. Vėliau iliustruota K.Šimonio „Vaikų knygelė“ lietuvių kalba išleista 1928 m. 1931 m. ją redagavo J.Balčikonis, kaip pats teigia, nedaręs didelių permainų, tik tam tikrus kalbos netaisyklingumus ištaisęs. Nuo pirmojo apsakymo-pasakos „Petris ir Onelė“ iki pat septynioliktojo „Pranciškus Bielskis“ dominuoja žmonių santykių, elgesio, bendrumo, tikėjimo, gėrio-blogio „susikabinimai“. Tėvai-vaikai, vaikai-vyresni žmonės, svetimi ir savi — tikroji pažinimo mokykla, regis, pats gyvenimas, Valančiaus žodžiais tariant, „paskiau stojosi“. To meto žemaičių tradiciniai vardai: Petras, Ona, Barbora, Tadas, Augustinas (Gustis), Simonas, Juzė, Jadvyga, Petronėlė, Vincentas, Jokūbas ir kiti, suaugę žmonės ir vaikai — gailestingi ir geri, blogi ar melagėliai, guvūs ar tingintys (kaip sako Valančius, slunkiai), vaikai ar suaugę — visi turi save, turi šalia savęs… Ir toks aiškus paties M.Valančiaus prašymas: „pasakos tegu paliekti pasakomis — netikėk joms, bet ko tos moko tave — laikyk! Būk it bitelė, kuri kiekvienos žolelės, kvepiančios ir dvokiančios, sugeba išsiurbti saldų medų“. Ir tėvams aiškūs pamokymai: „Be darbo sūnus gali į valias išeiti ir tapti vėjo botagu“, „žvelk į savo sąžinę“, „Viešpats globia visus, kurie savo reikaluose pas jį glaudžiasi“, „ant akmens niekas geras neauga, o nedorų žmonių širdis it akmuo“ ir pan.
Motinos vaidmuo yra itin svarbus vaiko gyvenime. O apie vyro-tėvo ir moters-motinos sutarimus, gražios šeimos santykius Valančius kalba, kaip apie išmintingą sąjungą: išskiriamas moters tikėjimas, pabrėžiamas jos protas, gerumas, kantrybė, gebėjimas viską daryti kartu, kuomet vyras atsiklausia savo moters („nieko nedarė jos neatsiklausęs“). Aiškūs patarimai visiems…
Taigi, Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ — istorijos iš čia pat, iš Žemaitijos vietovių, iš mūsų papročių, auklėjimo, iš didelių šeimų ir tokio nelengvo gyvenimo, bet taip natūraliai kalbančios apie tuos pačius šeimynose, aplink mus kylančius rūpesčius. Ir tokios gražios vaikų-tėvų susimatymų akimirkos. Ir taip noriai poetai jas užmato… Ir ne tik jie — tegul M.Valančiaus skaitymai užsilaiko ir mūsų kasdienybėje. „Tėvas norėjo, kad pirmasis sūnus jo vardą nešiotų. Paskiau gimė ir duktė, kuriai teko motutės vardas“,— taip rašo Valančius. Kodėl? Tokia giminės tąsa, toks genties perėmimas-ateitis… Motinos, tėvo, senelių pamokymai — toks gyvenimas. Juk tuoj tuoj vėl prisipildys mokyklos, vėl ieškosime sau tekstų, vėl „lementorių“… O kodėl ne Valančius? Kodėl ne iš jo lektūros? Juk taip paprasta ir aišku: „Jei Dievas duoda šilimą ir lytų, jei leidžia užderėti javams ir mus maitina, argi nepridera pasakyti Jam bent rytą ir vakarą ačiū?“ (M.Valančius)…
Tai buvo seniai, seniai taip parašyta, bet — ir mūsų ausyse šių žodžių paskirtis tokia pat. Ir visa tai taip paprastai prieinama…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.