Atsiminimai visuomet persmelkti subjektyvių pajautų, požiūrių, todėl prisimindamas neilgai trukusį, bet man labai svarbų bendravimą su Teklija, galiu ją pamatyti tik per savo sąmonės langelį. Ji dabar tarsi toli, tačiau tuo pačiu ir arti, bet lyg išskydusi atsiminimų ir pajautų ūkanose. Tikroji Teklija liko ne kiek mūsų atsiminimuose, kiek kūryboje.
Alvydas Ivoncius
Dar būdamas mokinukas, šį bei tą pradėjau rašinėti, bet sykį atbaidė nuo šio pomėgio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vienu metu pagirdama ir visai nesubtiliai peikdama, net pasityčiodama iš rašinėlių, už kuriuos, tiesa, rašydavo penketus. Vėl ūpas rašyti kilo paauglystėje, savo rašinėlius netgi išdrįsau „novelėmis“ įvardinti. Jau kitas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas prisipažino ne ką galintis patarti, geriau būtų, kad tai padarytų literatas. Ir nuvežė mano „noveles“ į rajono laikraščio redakciją, kuri rašinėlius perdavė Teklijai. Taip ir susipažinome, kai ji pakvietė atvykti į Telšius, į savo namelį. Įstrigo atmintyje kambario prieblanda, daiktų ir tvarkos moteriškumas, jos pačios ramumas, kuklumas ir net nedrąsumas, kuris kiek trikdė. Labai atsargiai, tarsi bijodama nubaidyti, vertino tuos mano rašinėlius, ir tai man buvo, nors ir malonu, bet keista. Mat, buvau šį bei tą, tiesa, ne „noveles“, siuntęs ir „Moksleivio“ redakcijai, gavau trumpus, dalykiškus ir netgi griežtus, visai nesmagius vertinimus.
O paskui tęsėsi susirašinėjimas laiškais. Anuomet nė nesuvokiau, kiek jai reikėjo laiko ir kantrybės atsakinėti į pasišovusio tapti „rašytoju“ mokinuko laiškelius, vertinti atsiųstus kūrinėlius. Ir jos laiškai manyje gludino, tvirtino mokinuką literatą, skatino ir mokė įdėmiau skaityti knygas, domėtis literatūra. Anuomet man rašyti ir skaityti patiko, bet labiau domino ne lietuvių kalba ir literatūra, o istorija ir kraštotyra. Teklija pamokė ne vien mėgautis poezija ir proza, o ir mokytis suvokti, analizuoti literatūrą.
Svarbiausia: nebesijaučiau vienišas. Viliojusi, tačiau atrodžiusi nepasiekiama literatų erdvė priartėjo, ir, švelniai Teklijos pastūmėtas, išdrįsau į ją įžengti: rajono laikraštyje, kuriame, tiesa, debiutavau kaip korespondentas, buvo išspausdinti keli kūrinėliai. Susižavėjęs fantastine literatūra, rašiau apsakymėlius „iš ateities“. O čia jau Teklija pasakė ne ką žinanti apie tokią literatūrą, ir paragino kūrinėlius siųsti į „Moksleivio“ redakciją. Taip ir padariau. Iš pradžių gavau literatūrinės kritikos pylos su šiek tiek sausoku paskatinimu, o paskui ir įvertino: išspausdino vieną apsakymėlį.
Kartą Teklija paragino paruošti kūrinėlius Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos kažkokiam renginiui: lyg seminarui. Atspausdinau rašomąja mašinėle, įdaviau Teklijai, o paskui traukiniu išvykome Klaipėdon. O ten — Vytautas Bubnys, Raimondas Kašauskas, Povilas Dirgėla ir dar daug kitų garsių rašytojų, man žinomų iš knygų, „Nemuno“, „Literatūros ir meno“, „Pergalės“. Anie man atrodė tarsi literatūros „dievybės“. Ir jie vertino mano apsakymėlius! Gal kiek per švelniai, bet ir tiesos daug pasakė.
Teklijos „mokykloje“ pradėjau suvokti pats save, kaip literatą, pradėjau ne vien mėgautis rašymu, o ir dirbti: taisyti, perrašinėti, net visai atsisakyti pradėtų temų. Sykį, 1981 metais, parašiau fantastinę novelę „Raganų kalnas“. Ji buvo išspausdinta „Moksleivyje“, tiesa, jau po kai kurių įvykių. Žurnalo redaktorė Roma Adomaitytė labai palankiai įvertino šią novelę ir paragino dalyvauti respublikiniame literatų konkurse. Visgi pirmiau reikėjo dalyvauti rajoninėje atrankoje. Mokytojas nuvežė į Švietimo skyrių mano kūrinėlius, kuriuos žinojo, vertino ir Teklija. Po atrankos Teklija pakvietė atvykti ir suglumusi, pasimetusi, tarsi būtų kalta, pasakė esą komisija nusprendusi nesiųsti mano kūrinėlių respublikiniam konkursui, o kažkoks valdininkas pareiškęs „Tas Ivoncius nesąmones rašo“. Teklija liūdnai pastebėjo, kad rajono lituanistai vertintojai nesuvokia fantastinės literatūros. Pasimečiau ir aš: nebežinojau, ką daryti. O ir ką gali vienuoliktos klasės mokinys, pirmąsyk gyvenime susidūręs su institucija? Man nežinant, Teklija pati parašė R.Adomaitytei. Ji kreipėsi į Švietimo ministeriją, kuri pakvietė mane dalyvauti respublikiniame literatūrų ir jaunųjų filologų konkurse Utenoje. R.Adomaitytė man rašė: „Džiaugiuosi, kad per didelius vargus dalyvausi konkurse. Matysi, kas, kaip, už ką vertinama, ko reikalaujama“. Ir dar pamokė: „Nemanyk, kad pasauly ir toliau sutiksi gerų žmonių, tokių, kaip T.Kryževičiūtė, kurie imtųsi nesavanaudiškai už Tave kariauti. Mokykis pats. Bet tose situacijose, kur teisus jautiesi“.
Utenoje tapau konkurso laureatu, užimdamas trečią vietą. Ir čia jau įvykiai pynėsi, rišosi vienas su kitu. Mano kūrybą vertinusi Vilniaus universiteto docentė (vėliau — profesorė), literatūrologė Elena Nijolė Bukelienė primygtinai paragino stoti į universitetą. Mat, vienuoliktoje klasėje vis dar nežinojau, ką veiksiu baigęs mokyklą, todėl maniau „eiti kariuomenėn“, o paskui — matysiu. Įstojau, daug ką literatūroje pažinau kur kas giliau. Ir gyvenimas, esu įsitikinęs, man susiklostė geriausia linkme. Nežinau, kuo būčiau tapęs, buvęs, jei ne Teklija. Neabejoju: ji, tarsi angelas sargas, nuvedė mane ir palydėjo į kitus svarbius pasirinkimus ir sprendimus.