Gautų-dovanotų žodžių mozaikos: iš mokytojos — literatės Adolfinos Varnelienės gyvenimo kūrybos

Adolfina Varnelienė.

Ieva Sigita Naglienė

„Ir taip nuo seniausių laikų (…) įkurs tą ugnelę“ — kelias ir takas, upelis sraunus, medis, „medžiai žali, krūmas vešlus, akmenys paslaptingi, savi, plunksnelė, šviesuliai“ — ir žmonės… Tokie žodžiai Telšių literatės, literatų klubo prezidentės, mokytojos Adolfinos Varnelienė kūryboje, kaip dvasinė relikvija. Žmonės — bendrystės palydovai. Tokios ryškios sielos blykstės, toks meniškas, talpus jos gyvenimo ištartas žodis — mokytojos Adolfinos Varnelienės padrąsinančių žvilgsnių literatūrinė dermė. Mokytoja, kuri šiemet vis rečiau stabteli Telšiuose, kuriuose taip aiškiai susirašė pedagoginių-literatūrinių dešimtmečių kūryba, vis dar jaučianti, jog „lydi jausmas, geras, šviesus, tyras, nenumaldomas ir nepakartojamas“ (eil. „Jausmas“, kn. „Ilgesį nupūsk“)… Šiuo metu dėl sveikatos bėdų Kaunas tapo jos gyvenimo stotele — tik Telšiai tebėra svajonių miestas — tokia Adolfinos Varnelienės vidinės atgaivos vieta.
O tokių vietų būta nuo mažumės, tokių nepakartojamų žmonių sutikta visur: Tveruose, kur tėvų troba, malūnas — visų sueiga, atvira bendrystės aplinka, teatras, Rietavas, studijos ir darbai — Telšiai, kaip didelis miestas, taip geistas iš vaikystės, kaip gundytojas, kaip mokytojos gyvenimo ir patirties mokykla. Visada taip buvę: ten, kur žmonės, kur su žmonėmis — mokaisi, ramiai primena Mokytoja. Bet visada ją domino ir ten, o kas gi už to miškelio?.. Tokios smalsumo žvalgytuvės — tikrojo gyvenimo akistatos su realybe. Iš vaikystės buvusi suaugusiųjų — vyresniųjų apsuptyje — juk iš ten moterų gudrybė, vyrų „šposai“ ir rimtis, daug malonių akimirkų, dainų ir gyvųjų vaizdelių — spektaklių, tėvo aktorystės meninių šnekų, mamos siuvinių pasakos (su visomis kapronų suknelėmis — tikra princesė augusi, išpuošta!), tiesiog iš atminties. Tiesiog vaiko pamokos, tiesiog norisi pridurti: „Nepramikit šviesiausių savo gyvenimo akimirkų“ (eil. „Ryto akimirka“). Mokytoja šypsosi. Visada buvusi šalia pagyvenusių žmonių ir jaunimo — įdomu. Vien senutė Metrikienė, iš vaikystės pasaulio, lyg senojo skerdžiaus bičiulė iš V.Krėvės apsakymo: ir metų amžius toks pat — tiksliau visai neaiškus, niekieno nepamenamas, ir išmintis, ir paslaptis, ir pamokymai… Gyva mažų dienų istorija — ištikimybė. Literatūrinis paveikslėlis, relikvija. Iš tokių gilmenų eina ir „gražiausia mintis,/ Subrandinta prasmingai bėgančio laiko“ (eil. „Yra ta erdvė“). „Mylėjau boružes“, pridurs mokytoja Adolfina. „Jos man — tikra senutės Metrikienės kopija: klostyte suklostyta iš daugybės skarelių — sparnai, kurie neša boružę“… Neišėjo mudviem su mokytoja Adolfina tykus interviu — ne. Mes kalbėjomės — tiesiog gražiai gulė laikas „per nuzulintą slenkstį“, kur „Ritas senutė skara apsisupus,/ Papurus, stora, /Kaip šieno kupeta,/ Pagarbina Dievą“, „O mes — pasakų laukiam“ — ir mes, regis, jas turėjom. Jos tiesiog krebžda čia pat apie imlaus žmogaus gyvenimo mozaikas… Gyvenimo pasakos — žodžių blykstės. Ir Adolfinos atminty vėl toks ryškus buvusių jos kelio mokytojų paveikslas: kad ir ta pati dvaro panelė — tvarkinga, mandagumo mokiusi, nesikišti į suaugusių kalbą, nepertraukinėti — negražu… O ir mama, net Maironį deklamavusi! Ir skaityti, ir rašyti mokėjusi. O gimusi Zofija Kerpauskienė 1902 metais. Su didžiausiu džiaugsmu pasakodavo, jog Tveruose ji pas patį Maironį išpažinties ėjusi… Išsaugojusi Adolfina ir savo mamos Zofijos „panystės“ dienų draugų užrašytus atminimus — regis, ir šių dienų jaunimas tokius rašosi? O Adolfinos išsaugotasis siekia 1924-uosius metus. Šiame sąsiuvinėlyje ir pačios Adolfinos pirmasis eilėraštis mamai. Adolfinos Kerpauskaitės-Varnelienės tėvas Stasys Kerpauskas — išskirtinio balso žmogus, giedorius, skaitantis knygas, vaidinantis, bendraujantis, humoristas. Sako, kad pats kompozitorius Kipras Petrauskas būtų muzikos mokslan siuntęs, ale, kad jo mamai tos sūnui siūlomos muzikos,— tik kipšo išmislai… Toks buvo tuo laiku kaimo žmonių muzikinių naujovių supratimas.
Iš gimtųjų namų — ir tikrojo literatūrinio žodžio sutiktuvės, galbūt ir pedagogės, lietuvių kalbos mokytojos, kelio pasirinkimas. Mokytoja prisimena smagias savo augimo akimirkas: jos mama Zofija vieną kambario sieną ištapetavusi „Literatūros ir meno“ laikraščiu — gražus pakraštėlių ornamentas susijungė į dailią „o“ raidelę. „Atsigulu,— sako,— ar kepu blynus, tai ir dainuoju: — O „Literatūra ir menas“! O ooo — „Literatūra ir menas“!.. Kol suvokiau iki galo šio derinio prasmę“. Ir ji pati daug skaitys, ir jos mokiniai, ir ji vaidins, rašys scenarijus, kurs eiles, vadovaus telšiškių kūrybos sklaidai, bus tarp žmonių, ir jos mokiniai to išmoks — ne vieno gyvenime pasisės Mokytojos subrandintas žodis. Be jokios skubos Adolfina išeis iš kiekvieno renginio. Kaip ji sako: „Jeigu jau atėjai, turi viską pamiršti. Renginys — šventė. Laikas su žmonėmis neprailgsta“. Ji gražiai prisimena visus savo vaikystės septynių šeimų kaimynus, nes jie būdavę sykiu. Jie — tos bendrystės pradžiamokslis. Tai žmonės, kurie savi, šeimos, malonūs žmonės, jie vienas kitą saugojo, vienas kitu rūpinosi. Mokytojos atmintin užsilikęs mamos vaišingumas: net artistus iš Kauno po spektaklio Tveruose mama pakvietusi vakarienės. Kaip Adolfina sako, juk jie tokie — kitokie, artistai, o valgę tą patį — „mamos virtą bulvienę“… Visa tai pareis į jos pačios, mokytojos Adolfinos raštus, eiles, nes tai lyg „Prie mūsų bendro stalo“ (eil. „Gruodžio žvaigždės“), lyg „šviesioji prasmė“. Tokia gryna, žvilgsnių „įklijuotoji“ gyvenimo akimirka. Vaikai ir suaugę tuomet sykiu vakarodavo, sykiu žaisdavo — požemiai, slėpynės malūne, kamino užkaboriai, mamos, pusseserės „išsislapstymai“ apgaubti lyriniu tykesiu, tėvo, kaimynų dainomis… Iki šiol — paauglystės žmonės, susiūkavimai, artumas ir gautos-dovanotos žodžių savastys. Vaikai visada regės tėvų gyvenimą, aplinką ir žmones — įsitikinusi mokytoja. O ir vasaros nebuvusios tik atostogų dienos: jei ne mokykla, tai kultūros darbuotojai kviesdavę vaikus, spektaklius, eiles, dainas repetuodavę — kiek išvykų, kiek naujų patyrimų, kiek gyvo klegesio.
„Buvau smalsi ir reikli,— sako Adolfina Varnelienė,— man atrodė, kad mūsų spektaklis ne toks geras kaip kitų. Kai pamatai daugiau, gali palyginti, įvertinti“. Pirmasis jos pačios eilėraštis ir eilių montažas parašytas būtent mokykloje. Vaikas mato, girdi, mėgdžioja, ką daro suaugusieji — tokia mokytojo pastebėtoji gyvenimo tiesa. „Tik kur nors dalyvaujantys tai supranta, ar tikrai to nori“,— dalijasi savo patyrimu mokytoja… Namų šiluma — gyvenimo kūryba, laikmena, kurioje, kaip dabar mėgstama sakyti, viskas. Adolfinos Varnelienės, mokytojos, eilėraščių autorės, prozos vaizdelių kūrėjos, puikios organizatorės, nuoširdžios bendramintės pasaulyje telpa optimizmas. „Ieškot šviesos ir laimės kiekvienas gali“ (eil. „Žiburėlis“) — tuo tikima, tas suprasta, tuo gyvenama. Literatūrinis žodis — žodis iš čia pat, „širdžių žiburėliai“ (eil. „Riba“). Tikrovėje, kurioje žemaitiško-žemiško gyvenimo mozaika.