Broliukai ir sesikės, manot, gardi savivaldovybės rūmų maršalkos Imanto Žandaro ir maršalkiuko tvarkdario Luko duonelė? Ė, nieko tamstytės nežinot. Kai paskaitysit šią pasakaitę, nebenorėsit tokios duonelės nė gvaltu brukamos. Tataigi, nervinasi vyriausiasis valdoviukas Husaras, Kęstas Zadanija, Vilma Valstietė ir kiti valdoviukai. O ko? Tuščia it iššluota Telšių kunigaikštystės iždo skrynia. Šalia vien baisiausia krūva vekselių pūpso, antstoliai pro duris braunasi, ir jau ne vien dėl Tomuko Dizainerio, Garsiojo Architekto žentelio, o ir dėl savivaldovybės skolų. Reik pinigų. Ką daryt?
Nu, muistosi foteliuose rūškani valdoviukai. Kaip visuomet, pavėlavusi su savo skaidrumo vėliavos kotu įgriuvo Vilma Valstietė. Niršta: „Ko ėjau ton politikon, jei atkato nėr?“. „Dėl liaudies bevaikštant man batai sudilo, Telšiai atsilieka be naujų projektų, negi emigruot prisieis?“,— dūsauja Garsusis Architektas. Tomukas Dizaineris žiūri pro langą į tykantį antstolį. O ir Lukui, Imantui Žandarui maža algos už tarnystę liaudžiai.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 71 (10183)