Kai rudens lietus niūrų pirmadienio vakarą merkė žemaičių žemę, Telšiuose, Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje iš susirinkusiųjų širdžių skleidėsi šiluma. Čia kalbėta apie didį Telšių krašto žmogų — Stanislovą Narutavičių bei kartu su Veronika trauktos dainos — apie meilę ir pareigą Tėvynei.
Lina Dijokienė
Projekto tęsinys
Ramunė Butkutė, organizatorių — Vilniaus mokytojų namų atstovė, pradėdama renginį, sakė, jog jos atstovaujamas kultūros centras jau trečius metus koordinuoja projektą „Pasidainavimai su Veronika. Signatarų keliais“. „Šis projektas jau eina į pabaigą. Apvažiavome didžiąją dalį šalies miestų, miestelių, kaimelių, iš kurių yra kilę mūsų signatarai. Liko vos keli“,— kalbėjo R.Butkutė, pristatydama pranešėją — Antaną Ivinskį iš Varnių.
Pradėdamas pasakojimą, muziejininkas Antanas Ivinskis juokavo, kad jam, varniškiui, teksią pristatyti telšiškiams iš Telšių kilusį signatarą, ir žadėjo pasidalinti mintimis, kaip jis žvelgiąs į Stanislovą Narutavičių. Pradėjęs lyg ir provokacija savo pranešimą, A.Ivinskis teigė, jog savotiškai provokavo ir pats S.Narutavičius, ant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašęs lenkiškai.
Išsami geneologija
Susirinkusiesiems muziejininkas pristatė signataro krikšto metriką bei išsamią giminės geneologiją, kuri nėra paskelbta, bet buvo pristatyta pernykštėje Narutavičiams skirtoje konferencijoje, įvykusioje Plungėje. Pranešėjas replikavo, jog pasistengęs, kad tokia konferencija vyktų Plungėje, nes norėjęs, jog plačiau sklistų garsas apie signatarą. Beje, ir plungiškiai esą labiau stengiasi garsinti Narutavičius. „Ateisime iki to paradokso, kad Narutavičius pasirašė lenkiškai, o dabar kalbėsime išimtinai tik apie jo lietuvybę“,— intrigavo pranešėjas.
„Telšių bernardinų bažnyčios metrikų knygoje yra pasakyta, kad krikštijamas kūdikis, vardu Stanislovas Viktoras Jonas. Telšiškiai, pasakykit man, varniškiui, kur yra jūsų Užupis?“,— kreipėsi A.Ivinskis į gausiai Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos skaityklą susirinkusiuosius. Ir akcentavo — Narutavičių pavardė esanti lietuviška. Kilusi iš Naručio ar Noručio pavardės. Pasak A.Ivinskio, Žemaitijoje Narutavičiai pirmučiausiais užfiksuoti LDK kariuomenės surašyme 1528 m. Toliau jis detaliai nubrėžė šios giminės geneologiją. Pasak A.Ivinskio, Narutavičių giminės lizdas buvęs Telšiuose. Vėliau istorikas paaiškino, jog Telšių Užupis — toj upės pusėj, kur yra Džiuginėnai. „Kitaip sakant, nuo Durbino Plungės gatve. Tai turima galvoje, kai kalbama apie Telšių Užupį“,— sakė A.Ivinskis.
Nebuvę didesnio lietuvio
Nors broliai Narutavičiai buvę vienodo auklėjimo, tačiau žiūrėję skirtingomis kryptimis: vienas Lenkijos pusėn, kitas — Lietuvos. Pranešėjas pasidalijo įžvalgomis apie Narutavičių šeimos indėlį į krašto kultūrą, švietimą, paliktus pėdsakus Telšių istorijoje. Baigdamas pasisakymą, A.Ivinskis teigė, jog pasirašydamas ant Nepriklausomybės akto lenkiškai, Narutavičius „papokštavo“: „Vargu ar didesnių lietuvių už šitą giminę Žemaitijoje rasi. Kadangi mokslas tai įrodė, mums belieka tuo didžiuotis“.
Folkloro šviesulys
Po intriguojančio pranešimo susirinkusieji plojimais pasitiko vakaro viešnią — liaudies dainų atlikėją Veroniką Povilionienę ir akordeonininką Svajūną Ilčiuką.
Sveikindamas viešnią, Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas pasidžiaugė, kad Telšiuose „vieši Lietuvos folkloro šviesulys“ ir dėkojo V.Povilionienei už jos pastangas garsinti Lietuvą.
„Kodėl aš dainuoju ir kodėl manau, kad daina yra labai svarbi mūsų šiame gyvenime? Todėl, kad dainoje yra labai daug mūsų tautos istorijos. Kiek daug visokių dalykų yra dainoj. Pavyzdžiui, nė vienoje senoje mūsų liaudies dainoje apie karą mes nieko nepuolame. Taikesnės tautos, ko gero, pasaulyje nėra. Mes tik amžinai ginamės“,— pabrėžė dainininkė. Anot jos, mūsų dainose yra žodžių, labai svarbių mūsų vaikams. Nedaug tesą išlikusių dainių iš 1918 m., kuriose atsispindėtų to meto įvykiai. Viena iš jų „Du smuikai pravirko vakarėj tyloje“. Joje apdainuojama, kaip motina, užauginusi tris sūnus, išleido juos į karą ginti Tėvynę nuo priešų. „Viens žuvo Radvilišky, antras — Širvintos, o trečias — melsvam pajūry“,— sutartinai nuaidėjo bendra daina Telšių bibliotekoje.
Gilioji dainos prasmė
„Atsiminkite, visose liaudies dainose motina liepia eiti sūnui į karą. Ne, nebaisu, nes mes ne puolame, o ginamės. O kas tą mamą apgins, jei ne sūnus? Tai didžiulis pasitikėjimas savo vaiku, nes jis vienintelis gali apginti žemę, šeimą, visus nuo priešų“,— gilią dainos prasmę paaiškino Veronika Povilionienė.
Susitikime buvo gera klausytis ne tik viešnios dainų ar akordeonininko vingrių melodijų. Susimąstyti vertė V.Povilionienės mintys apie lietuvių istoriją ir patirtį, moralinį stuburą, vertybinį pamatą. „Gal mes ir mūsų vaikai per lengvai gyvename? Galim kalbėti ką norim, važiuoti, kur norim… Pasaulį dabar valdo baisus dalykas — pinigai. Noriu pasakyti, kad iki mūsų valstybės atkūrimo gal mūsų tėveliai ar seneliai turėjo kažkokios stiprybės. Nors jų gyvenimai buvo labai sudėtingi, bet per tą vargą jie žinojo, kas yra atjauta, gerumas, pareiga, išmintis. Jei mes dabar šiame amžiuje turėtume tiek tvirtybės, kiek turėjo mūsų tauta per visą tą laiką…“,— svarstė Veronika.
Ragino nepasiduoti nevilčiai
Kreipdamasi į susitikime dalyvavusį jaunimą, dainininkė ragino atsiminti, kad kiekviena daina, ar būtų sena, ar ne tokia sena, menanti krašto istoriją, yra labai brangi. „Negalima pamiršti savo krašto, savo žemių. Girdžiu, nėra darbo, nėra pinigų, apsikaskit lapais, aš išvažiuoju. Mielas jaunime, nevažiuokit. Viską suprantu. Bet žinokit, ten gerai, kur mūsų nėra. Kas dirba, tas ir valgo. Darbo yra kiek nori. Tačiau jei valdžia žmonėms duoda pašalpas ir pavadina jas alga… Tokia pašalpa, vadinama alga, labai žemina žmogaus orumą“,— savo nuomone pasidalijo viešnia. Ji atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas. Anot V.Povilionienės, mokytojai turi mokyti, o ne užsiimti dievai žino kokiais darbais: vaikų skaičiavimais, popierių pildymais, psichologinėmis vaikų analizėmis ir pan.
Baigdama susitikimą, Veronika pabrėžė: „Norėčiau, kad mes visi laikytumėmės tokios taisyklės: Dieve Aukščiausias, palaimink mus, kad mes tvirtai norėtume, žinotume ir taip darytume, kad po mūsų čia, mūsų žemėje, būtume mes“.
Aidėjo dainos
Dzūkei Veronikai Povilionienei susitikime Telšiuose teko padainuoti ir žemaitiškai — kartu žemaičių dainas traukė Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Spigėns“ (vadovė Diana Bomblauskienė), Luokės seniūnijos folkloro ansamblis „Šatrija“ (vadovė Vilija Benešienė), gausiai susirinkę telšiškiai.
Apie projektą
Projekto „Pasidainavimai su Veronika. Signatarų keliais“ tikslas — paskatinti žmones iš naujo atrasti liaudies dainas, populiarinti bendruomeniškumą, gaivinti skirtingų kartų bendras kultūrines veiklas, sužadinti gilesnį domėjimąsi šalies istorija. Pasidainavimai vyksta vietovėse, iš kurių kilę Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. Susitikimuose-vakaruose tradiciškai dalyvauja tų regionų folkloro kolektyvai, pavieniai atlikėjai, atlikdami dainas, lopšines, papasakodami jų atsiradimo istoriją. To krašto šviesuoliai, istorikai, jau ir moksleiviai pristato Lietuvos nepriklausomybės signataro veiklą. Subūrus vietos bendruomenę, skatinama iš naujo atrasti senąsias liaudies dainas pasidainuojant su Veronika, populiarinamas bendruomeniškumas, gaivinamos bendros skirtingų kartų kultūrinių veiklų tradicijos, kviečiant gyventojus, moksleivius į vakarus, kuriuose atėjusieji patys aktyviai dalyvauja.
„Taip publika susipažįsta su dainuojamuoju paveldu bei Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų gyvenimu bei veikla. Vietiniai folkloro kolektyvai padainuoja savo krašto dainų. Kai kurios to meto dainos buvo tautoje perkurtos ir pasidarė tremtinių bei partizanų dainomis. Labai svarbu papasakoti, nes okupacijos metu jų beveik niekas neužrašė, bet regionuose vyresni žmonės žino iš senolių“,— teigia projekto iniciatoriai.