Padėti vaikui užaugti — visos visuomenės pareiga

Bendro poilsio zona bendruomeniniuose vaikų globos namuose.

Nors per įvairias labdaros akcijas lietuviai nevengia aukoti vargstantiems ar sergantiems, nepriteklių kenčiantiems vaikams, tačiau dažnai atsuka nugaras be tėvų globos likusiems vaikams. Kartais, kai kaimynystėje įsikuria Bendruomeniniai vaikų globos namai, imama šnairuoti, tarsi pro padidinamąjį stiklą stebėti, skaičiuoti, kritikuoti…

Lina Dijokienė

Darbas — visas 24 val.
Anksti rytą — puodelis kavos, trumpas pokalbis su sūnumi, po to — sėdama į automobilį, važiuojama į kitus namus — čia vėl rytinis šurmulys: pusryčiauja vaikai, dalijamasi mintimis apie būsimą dieną, planuojami užsiėmimai, išsakomi poreikiai (pavyzdžiui, kokios norėtųsi vakarienės), kiekvienam duodami pinigai pietums — po du eurus, po to — vėl į mašiną. Vieni vaikai — į vieną mokyklą, kiti — į kitą. Kelios valandos laiko reikalams sutvarkyti: maistui, kitoms didelės šeimos poreikiams būtinoms buities prekėms supirkti, atsiranda reikalų įvairiose institucijose ir pan. Po pamokų, kai vaikai po ugdymo grįžta į namus, čia gyvenimas vėl verda: gaminami pietūs, pietaujama, vieni skuba į būrelį, kitą reikia nuvežti pas gydytoją, dėl trečio — ne paslaptis, kartais visko pasitaiko — tenka ir į policiją užsukti… Tokia vienos iš VšĮ „Kurkime vaikams rytojų“ įkūrėjų Vilmos Meškauskienės darbo diena. Kaip ji pati sako,— tai darbas, trunkantis visas 24 val., be išeiginių ar atostogų. „Tikrai mažai kam belieka laiko. Net televizoriaus nebežiūriu“,— braukia plaukų sruogą nuo veido trumpam pokalbiui prisėdusi moteris. Tačiau nebėdoja — sako, kad dirbti su vaikais jai patinka. O jos darbo vieta — bendruomeniniai vaikų globos namai. Pačios įkurti.

Ėmėsi iššūkio
Kai mažiau nei prieš dvejus metus kartu su bendraminte Jurgita Gargasiene nusprendė imtis tokios veiklos — įsteigti bendruomeninius vaikų globos namus, moterys buvo vienos pirmųjų šalyje, stebinusios savo iniciatyvumu ir pasiryžimu. Tada telšiškės nusipirko keturių kambarių butą daugiabutyje, įrengė jį, apstatė naujais baldais. Juose apsigyveno šeši vaikai iš Telšių vaikų globos namų.
„Pradžia nebuvo lengva. Tačiau pamažu viskas įsilingavo. Pamatėme, kad atsiranda vis daugiau vaikų, vis didesnis tokių paslaugų poreikis. Ėmėme mąstyti, kaip čia plėstis. Tada nusprendėme išsinuomoti didelį namą. Vėl jį apstatėme baldais, įkurdinome vaikus“,— apie veiklos pradžią ir plėtimąsi pasakojo V.Meškauskienė.
Šiuo metu VšĮ „Kurkime vaikams rytojų“ turi tris padalinius. Juose įsikūrę 22 vaikai. Moterys sukūrė apie 15 darbo vietų. Vaikus prižiūri, jais rūpinasi socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padėjėjai.
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena vaikai ne tik iš Telšių savivaldybės. Telšiškių paslaugas perka kitų rajonų savivaldybės.

Ne visada priima
Tačiau nelengvą pradžią apkartino nesusipratimas. Vienas kaimynas ėmęs skųstis, piktintis, įkyriai stebėti naujuosius gyventojus.
Visą dieną prižiūrimi vaikai galbūt ir paišdykauja, pasikeikia tarpusavy, tačiau kad tyčia kartintų aplinkinių gyvenimą — sunku patikėti. Juolab, kad šalia gyvenantiems kaimynams V.Meškauskienė pasakoja davusi savo telefono numerį, prašiusi pranešti jai, jei pastebi netinkamą jos globojamų vaikų elgesį. Tačiau skambučių nesulaukė.
Žinoma, namuose gyvena nuo 13 iki 17 metų paaugliai. Pats sudėtingiausias amžius, o ir žinant, kokiomis aplinkybėmis vaikai atsiduria globos namuose, su kokia patirtimi ateina, nereikia stebėtis, kad į priešišką aplinkinių elgesį vaikai reaguoja savaip.
V.Meškauskienė sako nesuprantanti, ko visuomenė taip vengia, prisibijo tokių vaikų. „Man patinka tas darbas. Patinka vaikai, nors kartais jie ir kelia daug problemų. Pati auginu tris vaikus. Dirbame labai sunkų darbą, bet matau tame didelę prasmę“,— nuoširdžiai kalba moteris, sunkiai slėpdama jaudulį.

Darni komanda
Viena iš VšĮ „Kurkime vaikams rytojų“ steigėjų labai džiaugėsi savo suburta darbuotojų komanda. „Visos tų vaikų bėdos yra iš jų praeities. Kai kurių sielose tokios žaizdos, kad mums, suaugusiems, sunku ir įsivaizduoti“,— sakė V.Meškauskienė. Tačiau kantriu ir nuoširdžiu darbu, tikru, o nesuvaidintu rūpesčiu galima daug ką pakeisti. Moteris teigė pastebėjusi, jog jos globojami vaikai ima keistis, tiestis, įgyti vis daugiau gerų įgūdžių.
Ji neslėpė, kad namuose, kuriuose gyvena sudėtingo amžiaus paaugliai, pasitaiko visko. Pavyzdžiui, atvažiavo į namus dvi paauglės iš kitų rajonų. Paaiškėjo, jog merginos nelengvo būdo: vartojančios alkoholį, nuolat bėgančios iš namų. Nors ir pasikeitė aplinka, tačiau merginos Telšiuose iškart netapo pavyzdingo elgesio panelėmis. Pasitaikė, kad ir negrįždavo į namus ar grįždavo neblaivios. Tekdavo ir policiją kviestis.
„Tačiau ar tokių dalykų nepasitaiko ir šeimose gyvenantiems vaikams?“,— klausė moteris. „Jei aš neimsiu, kiti neims, tai kas tuos vaikus augins?“,— klausimu į klausimą, kodėl priėmusi į namus tokias globotines, atrėmė V.Meškauskienė.

Globos įstaigų pertvarka
Telšių rajono gyventojai daugybę metų žinojo apie dideles institucijas: Telšių vaikų globos namus, Dūseikių socialinės globos namus, tiesa, pastaruosius daug metų pravardžiuodavo ne itin gražiu žodžiu. Šiuo metu šalyje vykdoma intensyvi tokių globos įstaigų pertvarka: vietoj vaikų globos namų — gyvenimas šeimoje arba jai artimoje aplinkoje, vietoj globos namų žmonėms su proto ir psichikos negalia — paslaugos bendruomenėje.
Tačiau bet kokios permainos, ypač visuomenės įpročiuose, sąmonėje, yra nelengvas dalykas. Apie tokius problemos suvokimo dvigubus standartus, apie kitonišką visuomenės požiūrį į vaikus iš vaikų globos namų, laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ kalbėjosi su Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Lendra Bukauskiene.

Būtina keisti požiūrį
Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja apgailestavo, kad dalis visuomenės turi susiformavusią keistą nuostatą. „Tegu būna kur nori, tik ne šalia mano namų“,— su tokia pozicija dažnai tenka susidurti tiems, kurie įgyvendina įvairių globos namų pertvarką. Kodėl dalis žmonių nori nematyti, atstumti, ignoruoti kitokius, likimo labiau nuskriaustus visuomenės narius?
„Mano kartos žmonės turbūt pamena, kad šalia nebūdavo negalios turinčių žmonių. Jų artimieji tokius žmones slėpdavo, jie nesirodydavo visuomenėje, buvo uždaryti tarp keturių sienų. Dabar jaunimui visai įprasta būti kartu, jie mąsto kitaip“,— sako L.Bukauskienė.
„Kai pažiūri į tuose namuose gyvenančio kiekvieno vaiko istoriją, sunku net patikėti: kiek tam mažam žmogui teko patirti, ką išgyventi. Tad sunku tikėtis, kad vaikas, patekęs į kitą aplinką, iškart pasikeis. Jam reikia laiko, šilumos, rūpesčio, to, ko galbūt tas mažas žmogus neturėjo iki tol,— apie sunkų kasdienį VšĮ „Kurkime vaikams rytojų“ darbuotojų triūsą kalbėjo L.Bukauskienė. — Žiūrėkite, kaip žmonės reaguoja. Akcentuojama: bendruomeninių vaikų globos namų vaikas rūko, baisisi, piktinasi. O kiek vaikų rūko prie įvairių Telšių mokyklų? Bet niekas to per daug nesureikšmina, nes rūko vaikai iš šeimų. Kiti suaugusieji eina ir praeina, net nesudrausmina“.

Daugiau pakantumo
Bendruomeninių vaikų namų kaimynystėje gyvenanti moteris teigė negalinti pasakyti nė vieno blogo žodžio apie naujuosius kaimynus. „Negirdžiu aš jokio triukšmo. Tikrai tylu, ramu. Negaliu dėl nieko skųstis. Gyvenu savo gyvenimą, dieną esu darbe, neturiu kada dairytis ar smalsauti“,— kalbėjo moteris. Ji stebėjosi, kad kažkam gali trukdyti tokių vaikų kaimynystė. Pasak moters, o kaip tiems vaikams išmokti gyventi, įprasti daryti kasdienius dalykus, susitvarkyti, įgyti socialinius įgūdžius, jei visi aplinkiniai juos norėtų išguiti iš savo aplinkos.

Mokosi gyventi
Vaikų psichologas Linas Slušnys pabrėžė, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose, tarsi šeimynose, gyvenantys vaikai išmoksta pagrindinių įgūdžių, praversiančių gyvenime — tiek bendravimo su šalia gyvenančiais žmonėmis, tiek su šeima.
„Šeimyniniuose namuose vaikams nėra pristatomas maistas. Vadinasi, jie turi patys gamintis. Taip pat reikia atlikti namų ruošos darbus, padėti tvarkytis. Galima sakyti, kad tai darydamas vaikas mokosi bendrauti, rūpinasi tam tikrais dalykais, todėl išėjus į gyvenimą jam bus lengviau. Stebimas ir finansinio raštingumo ugdymas. Tuo metu globos namuose tokių sąlygų ugdyti šias kompetencijas nėra“,— pabrėžė psichologas. L.Slušnys dėstė, kad vaikai taip ugdosi savimonę ir savitvardą, kadangi daug lengviau kurti efektyvius tarpusavio santykius ir juos palaikyti. „Negali pabėgti į kitą korpusą, o turi spręsti problemas — taip, kaip normalioje šeimoje“,— sakė psichologas.

Į meilę — meile
Socialine darbuotoja VšĮ „Kurkime vaikams rytojų“ bendruomeniniuose vaikų globos namuose jau beveik metus dirbanti Vaida Vitkutė nustebino savo energija ir pozityvumu. Ji pasakojo, jog su didžiuliu džiaugsmu eina kasdien į savo darbą, lyg į savo antrą šeimą. Taip jaustis nesunku: juk su vaikais bendraujama nuolat: kartu ruošiamas valgis, kartu valgoma, tvarkomasi, rūpinamasi kitais buities reikalais. Žinoma, ir iš širdies pasikalbama, aptariami džiaugsmai ir rūpesčiai. Taip, kaip ir tikroje šeimoje.
Pašnekovė neslėpė, jog globojamiems vaikams reikia ir griežtesnio žodžio, aiškių taisyklių, tai padeda jiems bręsti, suvokti, kas gera, kas bloga. Tačiau geriausi rezultatai pasiekiami per gražų bendrą darbą, bendrą visiems mielą veiklą, pokalbius, žaidimus, kitus užsiėmimus. Kai žmogų pažįsti, geriau jį supranti, išnyksta barjerai ir stereotipai — įsitikinusi darbuotoja. Jos manymu, nesklandumus su priešiškai nusiteikusia visuomene padėtų išspręsti glaudesnis bendradarbiavimas, nuoširdesnis tarpusavio bendravimas. Juk kaip šauksi, taip atsilieps — sako liaudies išmintis.
„Įsivaizduojate, kai savo vaikų paklausiau, o ko jie atėjo gyventi būtent čia, jie man atsakė: „Mes čia esame visaverčiai, mes turime savo adresą! Mums jau nebe gėda!“,— apie vaikų poreikį būti priimtiems visuomenėje, suprastiems, gauti taip reikalingos meilės ir rūpesčio, jautriai kalbėjo socialinė darbuotoja Vaida Vitkutė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.