Buvimas kažkuo ir su kažkuo poetinėje regykloje

Turbūt kiekvienam lapkritis yra nei šioks, nei toks mėnuo? Lyg ir išbėgęs iš rudens, bet dar nepasiekęs žiemos: ir lietūs, ir belapiai medžiai, ir akistatos su išėjusiais, ir tokia tamsa, kad stebeilykis kiek nori, o norimo ir nepamatysi.

Ieva Sigita Naglienė

Deja, poetai užmato ir jų stebiniai (manykime, kad taip ir yra?) protarpiais ir juos pačius suglumina. Net pačių kūryba, taip sakant, toji akylybė iš čia pat, kur ir toliai toliausi, ir mintys gudriai pasigautos, gali prišaukti, kaip dabar sakoma, neužprogramuotų vaizdinių. Turbūt dėl to ir turime eilėraščių žmogų ir jo esaties — būties laukų, kuriuose ir pažinūs dalykai, ir vos vos perskaitomi ženklai. Kaip kokių šnabždūnų „įpainiojimuose“, regime ir paslapties, nuodirbių, ir menkutę sprogėlę iš realybės konteksto, kuri perimta „nuo tradicijų“, liaudiškai tariant, iki šiolei užbrėžta mūsų sąmonėje. Nors kartais ji yra kiek per drąsiai „papurtyta“, perkelta per amžių amžius, bet vis dar šviečianti savo žemei ir joje atspindinti, apimanti, kas verčiausia. Vadinasi, ir beveik iš pagrindų pakitusi kaimiškoji erdvė, yra vis dar tokia pat regėjimų ir įsiregėjimų atminties saugykla? Suprantama, jeigu kažką palikinai.
Nors poetinė regykla, kaip pastebima, kaskart darosi sudėtingesnė dėl pakylėjimų „į savasties žvaigždynus“, amžiaus modernizmus, apmąstymus ar madingus atsitolinimus. Turėtume pripažinti, kad poezija — darbas, kurį atlikęs turi kažką savo, būni kažkuo ir su kažkuo, ir tuo pat metu leidi skaitytojui pačiam pasirinkti, kiek jam reikia to „kažko“, kiek jam jo jau reikėjo ar dar tik reikės. Poetinis laukas išsiplėtoja ne tik dėl kuriančiojo pokyčių, patirties, jo intelekto, imlumo, vaizduotės, bet ir dėl paties visuotinio pasaulio veiksmų, grąžos ir išsižadėjimų, neįmanomų ir iš pačių gelmių iškrutinto gyvenimo, laisvės ir tikėjimo. Kitaip sakant, nuo priebėgų iki pasaulio šurmulio ir patys nirinėjame, kaip kas gebame.
Apmąstymams, poetinei meditacijai nuteikia, pavyzdžiui, ir šių metų poezijos penketuko autorės, jaunos poetės Giedrės Kazlauskaitės žodžiai, jog „reikia individualiai kautis už geresnį pasaulį“, o „Poezijai nereikia prašmatnių kambarių, anei turtingos bibliotekos — jai pakanka/ gulbės, nepasiekiamos, plaukiojančios/ tvenkinyje prie lelijų“. Arba tiesiog, kaip poetė sako, „norėčiau nustoti bijoti žmonių/ ir jausti skausmą, kai jie mane žeidžia“. Arba — „Jos sielos namelis tikrai pastatytas ne iš šiaudų,/ bet jie taps tais kitais dviem paršiukais ir vis vien/ atsikraustys tenai gyventi“. Arba — „Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos/ ir voverės kvailumo, kremtant riešutą/ skilusia danties šaknimi“. O poetai, kaip pastebi autorė, tiesiog dirba: „Mes ariame ir ariame/ neapmokamuose darbuose,/ todėl apie mūsų literatūrą/ sako, kad ji agrarinė“. Arba — „Ji susitaikė su namų neturėjimu —/ reikėjo penėti eilėraščius“. Arba — „atleisk, Viešpatie, jiems jų silpnus eilėraščius,/ nes tai gyvybinis judesys, kabinimasis/ paukščio nagais į orą“. O „Civilizacija mėgdžioja gamtą“ („Gintaro kambarys“, 2018). Skaitai ir taip pamažu „prisiartini“ mintis, jog literatūrinis žodis syvų imasi iš tų pačių klodų, kur jau toks daugiasliuoksnis savasties buvimas, jog natūraliai pajauti tą stiprybę, atgaivą per kažką ir su kažkuo. Poezija nuolat primena, iš kur vis dėlto jos augimo šaknys…
O kokiuose susimąstymuose ir apmąstymuose, kokiose gyvenimo ir išgyvenimų aprėptyse yra mūsų telšiškiai poetai? Pavyzdžiui, poeto Vytauto Stulpino „Vakarijų“ (2016) žmogus yra, kaip teigia V.Daujotytė, „vakaro, pavakario, saulėlydžio šviesos“ žmogus. Arba — toks, kuris stebi, kaip „Pirštai žarsto/ spragas tarp eilučių“ (V.Stulpinas). Tiesiog realus ir susivokiantis. Arba ryšio su kažkuo žmogus, kuris ir pats atsispindi, ir tame atsispindėjime išlieka toks pat ramus ir bendraujantis: „Mažai kas tyli,/ nedaug tokių,/ kurie kalba/ mirę“. Turbūt poetas Vytautas teisus — iki kraštovaizdžių, regis, net iki muzikinio „siaurumo kelias/ pro koplyčią“ arba besitiesiantis „rūstesnis tuojau už Sedos“, arba, kur „Spėrios prisiminti/ veriasi durys. Alkovos. Patamsiai. Miesto prairos. Įtilę daiktai,/ daiktai“,— ne kiekvienam nueiti ir įeiti… Bet pamėginusiam, smagu. Ir vis dėlto — reikėtų išpildyti poeto „tarp eilėraščių“ įrašytą skyrių — prašymą: „padėk vakaro maldai“. Kodėl? Kuo? Ir, regis, tuoj pat realus atsakas, labai tikras ir labai arti — iš ten pat, tiesiog pareina iš pačių to skyriaus eilėraščių pavadinimų, pavyzdžiui: „Neatsižiūrimas kraštas“, „Dulksnoto ryto baladė“, „Senvagė“, „Retasis“… ir pan. O ten, kur eilėraštis „Begalė“ imi ir patiki, jog „Žingsnis nuo kelio —/ ir pėdini lyg medinčius/ Pušinės smėlynais./ Tokio lėtumo/ jau neberasi./ Kraštovaizdis ilgina laiką“. Arba — „Ežeras glosto —/ kad ką įžiūrėtum,/ reikia prisimerkt (…)/ Nelygu/ kokia diena“,— iš eilėraščio „Už bibliotekos“. O „Pirmadienis“ — ir „Kelias/ liustinas geliančio mėlio —/ ir medžiai, vanduo, trobesiai,/ ir skaisti pamiškė“,— ir apmąstymai apie laikinumą — pastovumą, kur kažkas tikrai tebebus, kur kabės taip simboliškai, kaip poeto paminėtoji žalioji skranda „ant gembės“, kuri „turbūt tebekabo“, kuri — „tur būt“.
„Vakarijų“ pirmojo skyriaus puslapiuose tikrai „užgautos“ gyvenimo ir atminties pagavos — ėjimo, regėjimo, istorinių akimirkų kitimai, „kai būsi visur,/ kur nebuvęs“. Poetas Vytautas Stulpinas, regis, akylai stebi ir mato, ir girdi tiek laiko, tiek akimirkų, maldos plėtotės virpesius — lyg aiškiai žinotų, jog „išeisi taip pat,/ kaip buvai/ čia atėjęs“. Visas „Vakarijų“ pirmasis skyrius „padėk vakaro maldai“ yra kaip kūrėjo ir regimojo — atminties bei apmąstymo vaizdinio ištylėjimas, išlaukimas ir atvėrimas tam, kuris kažkokiu būdu taip paslaptingai prisiartina, tampa ir bendraminčiu, ir bendraautoriu, ir vertintoju. Juk visa tai surašyta eilėraščiuose, kuriuos kiekvienas perskaitęs, pasiims savo dalį — gaus tai, kas toje vakaro maldoje padėta… Ir ne tik — juk ir pats ją kurs, joje ir ja išsisakys. Įdomi eilėraščio misija. Rodos, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, „Parinkęs/ eilėraščiui antraštę,/ drapana pridengi/ kyšantį kriauklą,/ apjuosi jį/ vienuoliška virve“, bet — iš „Akimirkos/ skuba į šaltą orą“… Kodėl? Taip turi būti — juk „Vis viena prieisi/ artėjančią praeitį,/ kupiną giesmę“. Ir giedok, žmogau. Ir giedosi savo esamą, savo laiką, savo gyvenimą: ir iš eilėraščio, ir iš savojo pasaulio. Arba — būtent eilėraštyje „nueisi“ iki savo pasaulio, arba iš eilėraščio rasi atsakus ir savo gyvenimui. Vadinasi, poetas — ir čia, ir ten, ir ten su kažkuo, kuris moka jam parodyti, jog gebėsi pasakyti, gebėsi pamatyti, gebėsi palengvinti net kito dalią. Kaip sako poetas Stulpinas pirmojo skyriaus eilėraščio „Rankovė“ pabaigoje: „Baisybę laiko/ praleidai prie upės,/ paniręs/ į veidrodžio vidų“ — turi veikimo laisvę, turi tikėjimo erdvę, esi nešantis šviesą. Taigi — „Kur bežengtum,—/ padėk vakaro maldai“, kuri „arčiausiai mosto“… Tokia būtų Telšiuose kuriančio poeto Vytauto Stulpino eilėraščių knygos „Vakarijos“ (tiesa, tik pirmojo skyriaus) apmąstymų ieškojimų-atradimų, arba mano lapkritinių perskaitymų „apžiūra“.
O poeto Algirdo Dačkevičiaus „Balanų vargonai“ (2010) — kaip jis pats sako, „su dailiomis kirvarpų išgraužtomis skylutėmis. Būtent tos kirvarpos labai pamačijo šiam rinkiniui“. Tokia kūrėjo tiesa. O eilėraščių rinkinio žmogus — išminčius, nes jis geriausiai žino, kad „Žvaigždėtas dangus —/geriausia maldaknygė/ be jokių vertėjų/ viso pasaulio kalbom“. Ir ne tik — jo pokalbiai su kažkuo ir dėl kažko — tai iš mažakalbės poezijos nuo žemaičio originalumo iki suvokimo, kas yra „apgultis“: „Visos nuodėmės/ spiečiasi/ aplink rožančių“. Taigi nuo pirmojo iki paskutiniojo „Balanų vargonų“ eilėraščio keliaujama kaip žmogaus gyvenimu: visas žmogaus gyvenimas, gyvenimas, kuris realiai yra kažkieno, su kažkuo ir dėl kažko. Gyvenimas, kuris turi savo ritmą, gamtos, tikėjimo ir supratimo augtį, jungimosi stebuklą. Ne bet koks žmogus gali taip taupiai susidėlioti patirtis, ženklus, „paribų raidyno“ raštus, giminės „kantičkas“, papratimus, senas knygas, vis pasigaunamas „per sapnus“, ar polaidžio vandenis, bėgančius per „Aukštas kalvų kaktas“ — tik išsaugojęs atmintį, tik kuriantis atmintį, tik pasidalijantis atminties „balanų vargonais“… O po to — ir „molis suskambo induose,—/ daug ko neteko,/ tik ne atminties“.
Poeto Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių žmogus yra atgimstantis per atmintį ir tuo atminties augimu pasiekia nepasiekiamas gelmes, kuriose ir „atsiveria ganykloje bažnyčia —/ be durų, be klauptų —/ vieversiai vargonuos“… Ir kas iš to? Ogi — „Virš paliktų gyvenimų/ siūruoja balsai“. Juk tai sutiktuvės tų, kurie turėjo ką pasakyti. Tai to poetinio „kažko“ interpretacijos į mūsų regos lauką, į mūsų supratimą, į mūsų suvokimą, kas iš tikrųjų mūsų Žemėje vyksta… Šitaip galima visko išmokti, net iš balanų vargonų… Kaip sako poetas Algirdas Dačkevičius, „Ganykloje iš gyvulėlių/ išmokau atvirumo —/ nedelbti žvilgsnio žemėn“. Tokios tos tiesos, kurios pareina iš poetinio apmąstymo, kurios ir mus veda į apmąstymus ir žavesį — gamta gyvena savu ritmu, bet gamta — mūsų gyvenimo procesijose…
Poeto Algirdo Dačkevičiaus eilėse, galima sakyti, ir mes rasime ne vieną atsakymą į painius savo gyvenimo klausimus. Pavyzdžiui, kad ir toks jo pastebėjimas apie klaidas — paklydimus, regis, taip gražiai pasibaigiantis natūralioje bendrystėje su tuo, kas šalia, kas gyvas į mus atkreipia dėmesį: „Išmaišęs šunkelius/ sutikau šunelį./ Nebylus glaustosi/ ir šaltu nosiuku/ ranką kelia/ žegnotis“. Įspūdingos tos stabilaus, patikrinto laiko baigtys: su išmintimi, pasikartojimais ir tikėjimu. Regis, ir šįkart gerai, kad pasiskaičiau? Ir ne pirmą kartą — kažkoks ramumos ratas sugirgždėjo — bene, to labiausiai per lapkričio tamsas ir reikėtų? O ir tų pokalbių su kažkuo ir per kažką poezijoje nors imk ir įterpk į kiekvieno skubančiojo gyvenimą, kad lėtėtų, lėtėtų — „kad šokteltų radę“, kaip sako poetas Algirdas Dačkevičius. Radę ką? Save! Ir nebepasimestų nei nuo savęs, nei nuo to kažko, kuris laukia bendrystės.
Pradėjau nuo lapkričio permainų, nuo buvimo kažkuo ir su kažkuo, įterpiau ir šiųmetės poezijos penketuko „reklamos“ (tiesa, tik per vienos poetės eiles, prie progos jų bus ir daugiau), bandžiau įvesti į Telšių erdvėje kuriančių poetų Vytauto Stulpino ir Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių žmogaus kasdienybę ir suvokiau, kad vis dėlto, kaip dažnai, kaip sako XXI amžiaus poetė Giedrė Kazlauskaitė, „Mums nereikia vieniems kitų,/ mes vieni kitus gluminame,/ stengiamės nesimaišyti,/ vieni kitiems po kojomis“. Ir kodėl taip? Juk net „Paukščiai/ trumpam stabteli ore“ (V.Stulpinas). Juk „Sumegs brasta/ ir provėžas,/ ir tavo pėdsakus“ (A.Dačkevičius). Juk norėtume kažkada ir kažkam, ir su kažkuo apie tai pakalbėti? Juk iš to kalbėjimo ir pareina poezijos augmės, ir pareina mūsų kalbėjimų gyvenimai ir susikalbėjimai juose — kad kalbėtume, kad lapkričio tamsuma išsipakraščiuotų…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.