Muziejininkės, archeologės Laimutės Valatkienės atminčiai: buvimas ir esaties prisiminimai

Pro debesis retai kada bepasirodo saulė. Lapkritis. Sunkus tas gilėjantis tamsos metas, bet atmintis atsineša savuosius šviesulius. Turbūt žmogaus žmogui teiktą artumą, šilumą, šviesą ir reikėtų minėti prisiminimuose apie istorikę, archeologę, tyrinėtoją Laimutę Valatkienę.

Ieva Sigita Naglienė

Ir labai įtaigiai, ir labai jautriai. Ir jausmingai nuskambėjo lituanistės Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės perskaitytoji V.Mačernio „Vizijų“ ištrauka, ir Muzikos mokyklos mokinių atliekami kūriniai — kiekvienas, regis, suklusę rimties ir apmąstymų savastyje, buvimuose, kurie jau tik atminty. Ir atvirauta, kalbėta, permąstyta, ir atkurta, kas tikrai patirta, kas įsiminė ir džiugina.
Tokie pirmieji įspūdžiai iš šio lapkričio vidudienio Žemaičių muziejuje „Alka“ įvykusio susitikimo-prisiminimo, skirto prieš metus Anapilin išėjusiai muziejininkei Laimutei Valatkienei atminti. Telšiškio fotografo Zenono Norvaišos paroda (paruošta jo šimtmečiui) „Alkos“ erdvėje susirinkusiuosius tarsi sugrąžino į jos jaunystės Telšius. Susirinko gausus būrys svečių, artimųjų, bendradarbių, pažinojusiųjų, bendravusių ar tiesiog susipažinusių su Laimutės Valatkienės gyvenimo darbais. Turbūt visi pajuto paslaptingojo Žemaitijos krašto istorijos savastį, tyrinėtojų, archeologų darbų svarbą. Tiek V.Valatka, tiek L.Valatkienė negailėjo nei savo laiko, nei vidinės energijos — ir žmogui, ir Žemaitijos žemei juodu buvo ištikimi, skyrė ir žinias, ir kantrybę, ir darbą, ir laisvalaikius. Apie buvimus ir pasidalijimą, apie istorines patirtis, atradimus, Žemaičių istorinių vietovių tyrinėjimus ir žmogaus darbštumą buvo susirinkusiųjų kalbama, atskleistos ir istorinės aplinkos vertybės, nacionalinė tapatybė ir egzistavę senovėje tradiciniai vaizdiniai — archeologinių tyrinėjimų reliktai. Ir ne tik — asmeninė patirtis ir unikalus savo darbo išmanymas — ir ryšys su šalia esančiais, patarimai jaunesniems. Tokie buvo Laimutės Valatkienės gyvenimo metai. Netgi tuomet, kai likimas pasiuntė skaudžių asmeninių netekčių.
Atminimų popietės vedėja istorikė Janina Bucevičė tiesiog kiekvieną kalbėtoją palydėjo į natūralius, regis, dar ne taip seniai vykusius bendravimus su archeologe Laimute Valatkiene. Kiekvienas „Alkos“ darbuotojas turėjo ką pasakyti, ką prisiminti apie Laimutės buvimą, veiklą, kruopštumą, kantrybę, atkaklumą ar gebėjimą dirbti su kitais, susikaupimą, gilesnį požiūrį į atliekamą darbą bei jo svarbą ateičiai. Pavyzdžiui, pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė priminė, jog Laimutė Valatkienė — muziejaus legenda. Išsami ir nuoširdi archeologės Dalios Karalienės kalba: archeologiniai darbai, tyrinėjimų laikotarpiai ir atradimai, archeologės Laimutės pravertasis dar mažai žinomas Žemaitijos archeologijos pasaulis. Apie muziejininkės L.Valatkienės atliktus archeologinius kasinėjimus, senkapių tyrinėjimus, rastus eksponatus, jos pačios straipsnius, ataskaitas ir leidinius galima pasiskaityti ne viename šaltinyje, rasti interneto svetainėje, muziejaus fonduose. Ir susitikimo metu „Alkos“ muziejuje veikė paroda, kurioje pasidalinta L.Valatkienės darbais. Muziejininkė Dalia Karalienė priminė, jog turime savo „Alką“, savo mintis, darbus. „Man buvo gera dirbti su ja. Garbė šalia turėti tokį žmogų. Kažko ėmė trūkti, lyg kažkas nutrūko. Prisimenu — šviesu“,— atminties akimirkomis dalijosi Dalia Karalienė.
O ir iš Vilniaus atvykusio profesoriaus Adomo Butrimo atminty taip pat susitikimai su archeologe Laimute Valatkiene ir sykiu nuveikti darbai, nes išsiaiškinti kai kurie senosios Žemaitijos istorijos paminklai — kapinynai, sukaupta unikali medžiaga. Jį žavėjo entuziazmas, archeologės didžiulė atsakomybė, jos patirtis, gebėjimas sužadinti — paremti jos idėjas, apskritai platesnis požiūris į vykdomą veiklą. Profesorius pažymėjo, kad fondas, kurį yra sukaupę Valatkos — didžiulė vertybė, todėl reikėtų kai ką ir atnaujinti, ir peržiūrėti ar sutvarkyti — tai nedaloma, svarbi visa visuma.
O Klaipėdos universiteto docentą dr. Vacį Vaivadą į atsiminimus vedė jo jaunystės metai, darbas Telšių „Alkoje“, jauno istoriko išgyvenimai ir realūs tyrinėjimai, laikmečio istoriniai pokyčiai, sutikti žmonės ir jų pilietinė atsakomybė. Ypač daug apmąstymų sukėlęs 8 dešimtmetis, Sąjūdžio laikotarpis, Varnių konferencija, pačios Laimutės Valatkienės sąžiningumas ir gebėjimas pamatyti, kas yra aplink, eiti pakelta galva, turėti tikslą. Nuoširdus docento Vacio Vaivados palinkėjimas: „Ilsėkis, Laimute, bet ir lik šalia“. Regis, visas atminties buvimas ir atminties esatis — iš toli ir čia pat…
Tokia vidinė šiluma, tokia jaudinanti buvimo sykiu nuotaika išliko per visus susitikimo-prisiminimo akimirksnius. Visi kalbėjusieji akcentavo, jog tokio žmogaus, kaip archeologė Laimutė Valatkienė, niekada nepamirši. Iš Plungės atvykusi muziejininkė Muralienė prisiminė ją kaip kuklų žmogų. Pakalbėjo apie tai, kaip jos su Valatkiene „darė“ muziejų Plungės Varpinėje, kaip rinko eksponatus, kaip ir toliau nenutrūko judviejų ryšiai. Pasisakiusieji prisiminė Laimutės Valatkienės gimtuosius Mažeikius, mokslo metų dienas Akmenėje, susitikimus pas Bružus Žemaičių Kalvarijoje, kaimynystę Telšiuose, išgyvenimus, jos rūpestį kitu ir jos nuolatinį ieškojimą — savęs tobulinimą. Telšių Muzikos mokyklos mokytoja Asta pasidžiaugė, jog Laimutė ne tik vyresniame amžiuje išmoko mašiną vairuoti, bet ir į Muzikos mokyklą atėjo sulaukusi 72 metų. Ir grojo, ir dirbo — 3 metus mokėsi pianino paslapčių. Kaip mokytoja Asta sako, ji atvėrė duris į Muzikos mokyklą suaugusiesiems, dabar Telšiuose toks skyrius veikia, ir kiti išdrįso.
Turbūt toks jos Likimas, likimas žmogaus, kaip pastebės poetas Vytautas Stulpinas. Jo prisiminimuose pokalbiai ir paskutinis susitikimas su Laimute Valatkiene, ir iš jos gauta dovana — „Varpų“ laikraščio leidinys. Taip vienas po kito įsiprašys akimirksniai iš buvimo, iš esaties jaudulio. Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius pasidalins darbo sykiu džiaugsmais, o istorikas Povilas Šverebas primins, jog Laimutės Valatkienės visada būta taktiškos, „bet su stuburu“: duodavo suprasti, kad nereikia žadėti tuščiai. Racionaliai mąstydavo. Daug liko, kaip sako P.Šverebas, „neužduotų klausimų“. Juk kartais ir ne visada matome tuos, kurie šalia. Nematome, kokių turime turtų. Galbūt gailimės paskui. Ir taip būna. Tai tiesa. Bet šiame susitikime-prisiminime labai jautriai būta.
Taigi praėjo vieneri metai — Anapilin išlydėta ir atmenama. Archeologė Laimutė Valatkienė, kaip pastebėjo ją pažinoję, niekada nekalbėjusi apie savo sveikatą, bėdas — inteligentiška, nebijojusi realių įsipareigojimų, atsakinga, darbšti, kantri, reikli sau. Toks jos gyvenimas — tokia atmintis apie Ją. Tokie šviesūs buvimo prisiminimai. Toks šildantis „Alkos“ muziejaus suorganizuotas susitikimas. „Alka“, kuri visada laukia, nes turi ką parodyti, ką prisiminti ir ką priminti.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.