Julita Švėgždavičienė
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja
(Tęsinys. Pradžia Nr. 90)
Autobiografijoje, rašytoje jau prieš mirtį ir nepabaigtoje, bus įterpta tamsių spalvų pastraipa su tiesioginiais kaltinimais Zigmantui Kazimierui Gorskiui. L.Žymanto pasakojimu patiki ir K.Umbrasas, A.Sprindis pasitiki K.Umbrasu: „Tirpo lyg pavasarinis ledas pagarba Gorskiams, ir Lauryno pasakojimai tvėrė ją nuo Gorskių aukšta siena“. Tuo tarpu netruko įvertinti lengvos ir gerai apmokamos tarnystės privalumus. Priimta „prižiūrėti ponų Gorskių dukrytę…“. Tačiau „nei iš vieno, nei iš kito šaltinio negalima padaryti išvados, kad ji buvo auklė, kaip teigia A.Sprindis albume „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“. Jan Perkowski duomenimis, Vanda Teresa Julianna Nalence-Gorska Perkovska gimė Žemaitijoje, Džiuginėnuose, 1864 m. vasario 25 d. Iš pradžių, o vėliau „pačiai atsisakius auklės pareigų“, turėjo tik tarnybą senai panai — patarnauti Z.K.Gorskio seseriai Oktavijai, kuri „gimė apie 1830, mirė 1900, palaidota Šaukėnuose. Oktavija turėjo seserį Terezą Gorskytę (apie 1830 – apie 1905), kuri ištekėjo už Kleopo Dimšos, Zdoniškės dvaro savininko“.
Žemaitės kūryboje randame žodinius ponų Gorskių portretus. Zigmantą Kazimierą Gorskį apibūdina taip: „Juodas surdotas su atlasiniais atvartais, riesti, smailūs ūsai, jau žilę beturįs paausiuose. Jo čiupra stačia, juoda, spindinti kaip smalinuota; akys didelės kaip vabolės; į ką pažiūrėjo, rodos, kad iešmais = rožen perdūrė. Vyras jaunas, raudonas, linksmo veido, gražios stovylos. Gorskienė elegantiška, daili, greitakalbė, vilkinti iki kulniukų kvalduotu sijonu, apsigaubusi palerina. Laikraštį skaito ir ponia. Ji baltai raudona, mėlynakė; geltonas karčiukas, garbanotas, papurentas ant kaktos; eilė žaibuojančių akmenaičių, auksu sumazgytų, spinduliavo po jos kaklu; vinguriuoti, išpustyti rūbai varžė liemenį; maželėlis laikrodėlis, pasietas aukso grandinike, kybojo ant krūtinės; ant rankų taip pat užmautos aukso rinkės. Veidas, nors storai apdulkintas baltais milteliais, vienok rodė daug ją vyresnę už poną. (Paskutinis sakinys — klaidinantis. Iš tiesų Marija Mineikaitė Gorskienė buvo net trylika metų jaunesnė už Kazimierą Gorskį). Ir pati Gorskienė nevengė su Julija bendrauti. Vežėsi į Telšius. Ne sykį… Gorskienė šneki. „Telšių miestas yr ant kalno, ir toli matyti…“ — ji šmaikščiai paberia nežinomo poeto eiles ar prisimena iš kaimyninio Padurbinio dvarelio skaudaus likimo poetę Karoliną Pranevską. Tai anksti palaužė džiova… Toks grynas jausmas! Tokios dainelės! Gorskienė žino daug, ir Julijos akys blizga…. Vežiojasi ją ir po apylinkes, prie Germanto. Jai į akis sako, kad yra linksma ir graži. Oktavija Gorskytė — jau krioštelėjusi senmergė… (tuo metu jai buvo 34 metai), lenkiškų manierų, oraus honoro pana, kuri težiūrėjo vien savęs. Kol kas nereikės, kaip buvo kalbėta su dėdyna, padėti auklėti jų dukrytę — dar ją penėjo nusamdyta moteris. Daug ją veikė Gorskytė. Tapo jos tiesiogine šeimininke. Gyveno ji ant aukšto, ir įėjimas buvo atskiras — iš rūmo galo aukštyn laiptais. Jai priklausė gražus, didelis kambarys, rūmo paskliautėje šviečiantis dviem baltais langais, išeinančiais į pietvakarių pusę. Iš jo matėsi oficyno kiemas, pro parko medžius — tvenkinio lopas. Elegancija, apsiskaitymas, elgsena. Ir knygų ji pakišdavo iš brolio bibliotekos, ir patardavo“.
Džiuginėnuose matėsi ryški kultūrinė aplinka. Šeimos dokumentų archyvas siekė XVII a. Didelė biblioteka, daug knygų lenkų, prancūzų kalbomis ir tapytų paveikslų kolekcija, puošnios koklinės krosnys, porcelianas, krištolas, raštuotos parketo grindys. A.Sprindis tarp Gorskių giminėje buvusių žymių žmonių pamini ir Biržuvėnų dvarininkę V.Gorskytę-Perkovską kaip žinomą dailininkę. Tačiau Vanda Gorskytė-Perkovska buvo Kazimiero Gorskio duktė ir gyveno Džiuginėnuose. Su Biržuvėnų dvaru yra susijusios šios moterų dailininkių pavardės: Irena Burbaitė-Gorskienė (Tito Napoleono Gorskio žmona), Marija Gorskytė-Volmerienė, Juzefa Gorskytė (Marijos Gorskytės sesuo). Yra išlikęs dailininkės Juzefos Gorskytės tapytas Irenos Burbaitės Gorskienės portretas. Gorskių/Mineikų giminaitė Gabrielė Guenter Puzynina, praėjus metams po Kazimiero ir Marijos vestuvių, 1859 m. aplankė juos Džiuginėnų dvare ir paliko atsiminimus, kuriuose rašo, jog bisonu dažytos sienos buvo puikus fonas paveikslams. Ant sienų kabėjo giminės portretai, fotografijos, litografijos. Tarp jų buvo A.Mickevičiaus, T.Kosčiuškos portretai, lakštai iš J.K.Vilčinskio albumo. „Alkos“ muziejuje saugomi ant drobės tapyti Mykolo Košicos, jo žmonos Marijonos Košicienės, G.Oginskio potretai. Virš židinio kabėjo nedidelis pastelinėmis spalvomis tapytas Stanislovo Augusto portretas. Kitame salone virš židinio kabėjo į ovalą įkomponuotas tapytas Marijos Gorskienės portretas, sukurtas 1846 m. Juliaus Dioringo. Giminės portretai buvo tapyti iš senų paveikslų (nuotraukų). Straipsnyje apie J.Dioringo veiklą rašoma, kad 1846 m. Lietuvoje pradėjęs tapyti Žemaitijos bajorų šeimų portretus, daugiausia nutapė Gorskių giminės atstovų. 1856 m. pagal paveikslus Zigmanto Gorskio užsakymu — tėvą Aleksandrą (1797-1855 m.) ir jo pusbrolį Antaną (miręs 1848 m.), Gorskius iš Šaukėnų. Šio dailininko darbų sąraše minima 1858 m. iš seno paveikslo pertapyta Aleksandro Gorskio žmona Liudvika Frejendaitė ir 1848 m. jų duktė Teresė Gorskytė.
(Bus daugiau)