Julita Švėgždavičienė
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja
(Tęsinys. Pradžia Nr. 90, 92)
G.Puzinienė pastebi, kad ponų Gorskių rezidencija Džiuginėnuose — tikras kaimas. Nedidelis medinis, bet skoningai įrengtas namas stovėjo tarp šimtamečių ąžuolų gražioje parko pievoje. Priėmimas atitiko vietą, dvelkė senovės lenkų vaišingumu. Žmona vaišino skanumynais, vyras žavėjo grodamas fortepijonu ir pianinu. Ant balto marmuro židinėlio vaizdingai išryškėjo šviežių gėlių puokštės. Marinės (malonybinis Marijos vardas) tualetinis kambarėlis, įrengtas prašmatniai ir ištaigingai, išdavė vyro meilę žmonai, o gal labiau sužadėtinio išrinktajai, nes jis buvo dėmesingas prieš vedybas. Gorskiai palaikė giminiškus ir visuomeninius ryšius, dažniausiai su Brochotskiais, Bystramais, Čapskiais, Zdaniškių Dymšomis, Dubnikų Mineikomis, Kelmės Piečkovskais, Šatkevičiais Varšuvoje.
Keletas Žemaitės pastebėjimų: „Šiltame prikvepintame kambaryje, auksuotais popieriais išmuštame, vidury blizgančios aslos, stovi apskritas, poliruotas, apstatytas minkštomis linguojamomis krasėmis stalas; ties viduriu stalo — lempa šviesi kaip saulė, nuleista nuo lubų, kybo ant spindinčių grandinių; pusė stalo apmesta pluoštais laikraščių“.
Žemaitė „Autobiografijoje“ beveik visai nerašo apie Džiuginėnų gamtą, nė nepamini Džiugo piliakalnio, apie kurį užsimindavo beveik kiekvienas, rašęs apie Telšius. Žemaitės monografijų autoriai rašo, tarsi Julijos mintis skaito. Galėjo Julija atvykdama iš Šėmų į Džiuginėnus regėti šį vaizdą: „Tuoj sutamsavo laukų baltume, lyg pakibęs ore Džiugo piliakalnio guotas plikom šakom. Už jo papėdėje dvaro rūmo stogas, nubalintas sniego, įsirėžę raudonų plytų kaminai. Šlajos praslydo pirma pro medinį malūnėlį, kur šnarėdamas krito sukdamas Durbino vanduo. Už užtūros tvenkinys lanku rietė dvaro pastatus. Tiesus keliukas storų liepų linija vedė prie paradinių rūmų durų, kur už keturių baltų kolonų švietė erdvus stiklo prieangis“ (įstiklinta buvo XX a. I. pusėje). Atėjus pavasariui, „parko liepos ir maumedžiai sužaliavo, paskandino paūksmėje keturkampę ledainę, stovinčią luomelėje netoli rūmo, uždengė ir svirno plikus šonus. Visur sklido paukščių ulbėjimas, o nuo Džiugo atšlaičių plūdo į Julijos kambarį ievų kvapsniai“. Julijos regėtas parkas: „Sodno gale, nuo šiaurės, dvi tankios eglių eilės; tarpe — kelias, nugrėbstytas ir smiltimis išbarstytas, nuo šios dienos lietaus truputį pabliuręs. Gale to kelio, tankiame keryne — suolelis; priešais, ant stulpelio — apskritas akmuo užmautas; sodnas didelis — visokių vaisių, uogų iki valios…
Daug man geriau, kaip pas dėdyną. Man dvare gerai, linksma ir smagu, darbas lengvas, niekas niekur nesiuntinėja, nevarinėja kaip pas dėdiną: čia siuvinėties, lopinėties, pataisyti ką paduoda, nusibodus sėdėti, galiu išlėkti į sodną palakstyti“. Turėjo daug laisvo laiko, sąlygas lavintis ir šviestis. Tačiau knygos netraukė taip, kaip žmonės — dvariškiai, dvaro tarnai, kur virė gyvenimas — oficinoje — valstietiškame name tvenkinio papėdėje. Ten ji buvo pakerėta eigulio Lauryno Žymanto jautrių ir vaizdingų pasakojimų (buvo „mokąs sudominti, iš nieko regzti pasaką“), baudžiauninko sūnaus patirti vargai ir nusiskundimai kėlė norą jį paguosti. Laurynas apsigaubia daug kentėjusio, nelaimingo žmogaus šlove, o kentėjimas Julijai gražiausia atestacija. Įsiplieskusi meilė tarp bajoraitės Julijos Beniuševičiūtės ir eigulio buvo aplinkinių pastebėta; „…ligi šiol berods žodžiui vietos nebuvo už jos darbumą, dabar gi visai pasileido! Liep tą dirbti, žiūrėk — kitą bedirbanti, šauk paduoti ką, žiūrėk kitą beduodanti… sumišusi kaip paklaikusi, tarsi įsimylėjusi…“. Gorskiai bandė įspėti Juliją dėl tokios pažinties pasekmių: „Sužinoję ponai be galo mane gyniojo, atkalbinėjo, sakė: „Mužikas, neturtėlis, nemokytas, prapulsi tu už jo…“. Ponų opozicija sukėlė širdies peršulį, tarsi šliūkštelėjo žibalo ant ugnies. Nors Julija Gorskių patarimų nepaklausė, jie su Julija pasielgė tikrai padoriai, gražiai. Matydami, kad Julija sugeba siūti, jos vestuvių proga nupirko ir padovanojo jaunajai naujutėlaitę, labai gerą siuvimo mašiną: „Geri mano ponaliai, geri! — Zosė gyrė. — Ne tik veselę man kelia, bet dar kaip apdovenoja!.. Duok, Dieve, jiems atpelną! Naujitelaitę siuvamąją mašiną man nupirko, kur kelias dešimtis kaštuoja… Kame kitus ponus tokius rasi?“.
Po vestuvių ji perėjo gyventi į dvaro tarnų namo („oficinos“) eigulio kambarį. Ištarnavusi pusantrų metų, ištekėjo 1865 metais rugsėjo 20 dieną, L.Žymantas turėjo 28 metus. Iš tikrųjų, A.Sprindis pagal vestuvių metriką jau nurodo tikslesnius duomenis: santuoka įvyko 1865 m. spalio 12 d. Metrikoje įrašyta, kad „dvariškis Laurynas Žymantas, nevedęs, 35 metų, iš Džiuginėnų susituokė su mergaite Julija Beniuševičiūvna 25 metų iš Bukantiškės dvaro“. Neaišku dėl kokios priežasties nurodytas jaunosios Julijos amžius. Ji tada ėjo tik 21 metus.
Žymanto amžius tuomet buvo 33 metai (pagal mirties metriką) ir pastebi, kad Žemaitės „Autobiografijoje“ bei K.Umbraso monografijoje nurodyta santuokos data „nepagrįstai buvo įėjusi į lietuvių literatūros mokslą, ir nežinia dėl kokių priežasčių metrikoje neteisingai nurodytas jaunųjų amžius. A.Sprindį reikėtų papildyti, nes Laurynas užrašytas ne Žymanto, o Zimanto pavarde, ta pavarde buvo pakrikštyti ir pirmieji trys judviejų vaikai. Taip vakarykštis baudžiauninkas užsirašė bajoru. 1865 m. žiemos pradžioje Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, nuvažiavusi į Šėmas, maldaudama gerosios dėdienės Albertinos, kad ją priimtų keletai mėnesių į ištuštėjusį Šėmų dvarelį, kad ji galėtų ramiai sulaukti to, kas jau pakelyje, „reikėjo sulaikyti skubantį laiką“. „Prieš porą dešimtmečių dar sunku buvo parašyti, kad žymi rašytoja, mūsų Žemaitė, pastojo dar prieš vestuves, kad jos pirmoji dukrytė gimė praėjus penkiems mėnesiams nuo prie altoriaus įteisinto laiko…“. „Dar per žiemą iki Šv. Jurgiui patarnavome dvare (tarnavo tik L.Žymantas), nuo 1866 metų apriliaus 23 išvažiavom ant savęs“. „Ant savęs“ iš Šėmų kartu išvažiavo į Rumšiškio vienkiemį Palūkštės apylinkėje, kai Laurynas baigė tarnybą pas Gorskius ir gavo atlygį.
Anot Juozo Normanto, klaidinančių faktų, aprašymų Žemaitės autobiografiniuose kūriniuose yra ne viena. Pavyzdžiui, „Teofilyje“, kuriame Džiuginėnų dvaro aprašymai labiausiai atpažįstami, yra tikrovės neatitinkančių vietų. Jos padarytos sąmoningai, prisibijota Gorskių. Ušnėnai, kur Žemaitė pradėjo savo literatūrinę veiklą, buvo netoli Šaukėnų dvaro, kurį valdė Zigmanto Kazimiero ir Marijos Gorskių sūnus Tomas. „Žemaitei bijoti Gorskių ir stengtis jų neužgauti buvo dėl ko… Pirmiausia, ji turėjo jiems jausti dėkingumą už tą ramią prieglaudą sunkiu rašytojai ir visai Lietuvai metu, Z.K.Gorskis, jo jaunoji žmona Marija, taip pat ir Zigmanto sesuo buvo labai geri Julijai. Juozas Normantas savo kraštotyros darbe „Džiuginėnų Gorskiai ir Perkovskiai“ dėjo pastangas patikrinti Lauryno Žymanto pasakojimą dėl Džiuginėnų dvarininko tariamos nusikalstamos veiklos. Tyrinėjimo autorius „apie tą nepaprastai sudėtingą koliziją yra daugybę kartų mąstęs per ištisus 35 metus“.
(Bus daugiau)