Julita Švėgždavičienė
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja
(Pabaiga. Pradžia Nr. 90, 92, 94)
Rašydamas monografiją, K.Um-brasas lankėsi Džiuginėnuose ir susitiko su mokytoju J. Normantu, kuris kėlė abejones dėl L.Žymanto pareikšto kaltinimo Z.Gorskiui. K.Umbrasas buvo susipažinęs su J.Normanto 1965 m. straipsniu, nes nurodo jį monografijoje. K.Umbrasas nurodęs keletą tuomet MA CB Rankraščių fondo Žemaitijos dvarų fondo dokumentų, liečiančių Mykolo Gorskio mirtį bei Šaukėnų dvaro paveldėjimo bylą, išvadas daro remdamasis „Autobiografija“: „Laurynas buvo įsitikinęs, kad Mykoliuką nunuodijo Aleksandro sūnus, dabartinis Džiuginėnų ir Šaukėnų ponas Zigmantas-Kazimieras Gorskis“. Kraštotyrininkas, 16-koje puslapių išnagrinėjęs Žemaitės pateiktą L.Žymanto pasakojimo tekstą, surado net vienuolika prieštaringų arba prasilenkiančių su paprasčiausia logika teiginių, arba tiesiog faktinių klaidų: „Pasijutau laimingas, galėdamas išsakyti tvirtą nuomonę: remiantis Žemaitės užrašytais L.Žymanto pasakojimais apkaltinti Zigmantą Kazimierą Gorskį tokiu sunkiu nusikaltimu — nėra nei loginio, nei teisnio pagrindo, nei reikiamų įrodymų. Juo labiau, kad daugiau kaltintojų ir liudininkų nėra“.
Trumpai keletas teiginių: pats L.Žymantas teigė, kad Mykoliukas buvo silpnos sveikatos nuo vaikystės (ypač jautrios psichikos, labai sirgęs, pamatęs Padubysio dvare plakamus žmones); Vilniuje Mykolas jau grįždamas iš mokyklos jautėsi labai silpnai; nuolatinis gydytojas Kopickis pats motinai pranešė apie sūnaus sunkią būklę. Tačiau Laurynas matęs įtartinus daktaro veiksmus: kažkodėl nuo visų vaistų buteliukų nuplėšęs receptus, siuntęs pirkti vis į tą pačią vaistinę, vaistininkas pasakęs, kad čia išrašyta ne vaikiška dozė (bet juk buvo tuomet 24,5 metų), daktaras sakęs, kad mirė nuo skarlatinos (bet tai vaikiška liga). Visame L.Žymanto pasakojime yra nuolat pasikartojanti 7-erių ir pusės metų paklaida. Vilniuje Mykolas mirė jau būdamas suaugęs vyras. Laidotuvėse dalyvavo ir Zigmantas Kazimieras Gorskis. Dar laidotuvių metu Laurynas priėmė Kazimiero Zigmanto kvietimą važiuoti į jo dvarą Džiuginėnuose laisvai samdomu eiguliu. Padubysio Gorskienė pagyrusi Lauryną, kad į savo pusę grįžtąs. Nemažą įtarumą kelia ir pati pasakotojo Lauryno asmenybė. Žemaitė ne kartą yra pažymėjusi, kad „gana keistoms Lauryno fantazijoms kartais nebūdavo pabaigos“. Zigmantas Gorskis bylą dėl Šaukėnų dvaro su Padubysio dvarininke pradėjo po Mykolo (Mykoliuko) Antano Jano Gorskio mirties 1858 gruodžio 3 d., nes visi trys Gorskiai, Šaukėnų ir Padubysio dvarų valdytojai, tuo metu buvo mirę. Ši byla 1859-1864 m. buvo laimėta. Tačiau Kazimiero tėvas Aleksandras taip pat buvo pradėjęs bylą su Padubysio dvaro našle Ema Burkoton dėl paveldėjimo, matyt, po Šaukėnų dvarininko Antano Gorskio, kuris buvo bevaikis, mirties 1848 m. . L.Žymanto pasakojimu, ponia buvusi „vokietė ar žydė, niekas nežinojo, tik pėjusi iš Prūsų, lietuviškai nemokėjusi“. Kaip L.Žymantas pasakoja, tankiausias svetys čia buvo Kurtuvėnų dvaro ponas Tiškevičia; tas nuolatinis svetys, maž dieną praleisdamas, ir beatvažiuojąs. Jis labai mylėjo ponaitį: kaip tik į pakajų, tuoj ponaitį ant rankų ar ant kelių — bučiuos, myluos, nešios… Per ponaičio ligą irgi ponas Tiškevičia vis prisigulęs čia sėdėjo, daktarus vežiojo, lakstė… Visi juokėsi, kad ponaitis be galo panašus į poną Tiškevičią… Galimai Mykolas nebuvo Mykolo Gorskio (1790-1843) sūnus ir dėl to bylinėtasi.
Jan Perkowski, paklaustas apie šiuos kaltinimus Zigmantui Gorskiui, laiške rašė: „Zigmuntas paprasčiausiai negalėjo to padaryti, nes jis buvo garbingas žmogus. Jis vedė Mariją Mineikaitę ir buvo Vandos Gorskytės ir Tomo Gorskio tėvais, t.y., mano proseneliais“. Atrodo, Perkovskių vaikai žinojo apie rašytoją Žemaitę. Jan Perkowski atsiuntė Jozefo Perkovskio 1940 m. balandžio 3 d. laiško brolienei Irenai Perkowskai kopiją, kuriame yra paminėta, jog, Tadeušas Perkowskis daug skaito lietuvių kalbos įtvirtinimui lietuviškus romanus, apysakas ir kita, kad yra tokia garsi lietuvių rašytoja Žemaitė, kuri paliko atsiminimus, biografinius apsakymus. Šiandien ji, žinoma, jau mirusi, tačiau, būdama jauna mergaitė, 1860-aisiais ji buvo kažkas tarpinio tarp tarnaitės ir auklės Džiuginėnuose, o jos atsiminimuose (dienoraščiuose) Tadas rado įvairių detalių apie mūsų šeimą ir Džiuginėnus. Reikia pripažinti, kad ji apibūdina šiuos senus laikus labai ryškiai ir spalvingai“.
Galima būtų pridėti, kad Gorskių/Perkovskių šeima buvo žinoma savo labdaringa veikla. Tomas Gorskis to paties Povilo Višinskio (gal ir Žemaitės paragintas) prašomas sutiko Jonui Biliūnui (tuomet 1901-1902 m. gyvenusiam Šiauliuose, kur viešbutyje susitiko ir su rašytoja Žemaite), duoti stipendiją važiuoti į užsienį tęsti mokslų. Marija Gorskienė, jau būdama našle, tapo žinoma kaip Kęstaičių bažnytėlės gynėja. Kęstaičių bažnytėlė buvo Džiuginėnų Gorskių valstiečių, tarnų, kumečių dažniausiai lankoma. Todėl Zigmantas Kazimieras ir Marija Gorskiai su vaikais į ją per Džiuginėnų mišką dvaro karieta atvažiuodavo dažną sekmadienį ir melsdavosi kartu su savo valstiečiais ir tarnais. Ją uždaryti nutarta 1886 m. rugsėjo 24 d. Kartu su Mykolu Oginskiu ėmėsi sumanymo rašyti prašymą neuždaryti Kęstaičių bažnytėlės. Likęs Oginskio laiško originalas buvo saugomas Džiuginėnų dvaro archyve. Apie tai yra pasakojusi savo vaikams ir vaikaičiams. Štai kodėl, kaip rašo Juozas Normantas, po keleto dešimtmečių jos mylimiausias vaikaitis Juozapas Perkauskas (Perkowski) savo motinos Vandos Gorskytės-Perkovskienės gimtąjį kraštą pavaizduos grafikos kūrinyje ir pavadins jį „Sancta Samogitia“. Apie ypatingą šeimoje vyravusią aurą savo atsiminimuose (1896-1914 m.) rašė Vandos sūnus Tadeušas: „Jokios išorinės politinės sąlygos neįtakojo nei mano namiškių, nei visos mūsų šeimos lenkiško gyvenimo. Dėka mūsų tėvų ir visoje šeimoje patriotinės dvasios viešpatavimo, tautinės priklausomybės ir protėvių praeities pažinimas, rodos, buvo man į kraują įskiepytas“.
Jan Perkowski teiginys, kad „Namai Džiuginėnuose išliko dėka atminimo lietuvių rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, Žemaitės, globojusios mano senelę Vandą Gorską-Perkowską 1864-1865 metais“, nekelia jokių abejonių. 1940 m. sklandė gandai, kad dvaras bus suvalstybintas. Buvo išklausyti dvaro tarnų atsiliepimai. Nepaisant to, kad neatsirado nė vieno blogai atsiliepusio apie šeimininkus, netrukus dvaras buvo nusavintas, pateko Džiugo tarybinio ūkio valdžion. Čia apsigyveno žmonės, XX a. 7 deš. veikė mokykla, biblioteka, kolūkio kontora, parduotuvė. 1986 m. Džiuginėnuose įrengta Žemaitės memorialinė ekspozicija, kurioje buvo eksponuojamas vertingas ir mažai kam tuomet žinomas dokumentas — vestuvių metrika. Per 1994 m. gaisrą statinys smarkiai nukentėjo. Po restauravimo darbų liko mažai autentikos. 2002 m. įrengta nauja ekspozicija — apie Žemaitijos dvarus, Žemaitę Džiuginėnuose, dvare gyvenusį dailininką Juzefą Perkovskį. 2012 m. čia ekspozicijos nebebuvo.
Šiuo metu dvaras privatizuotas, čia gyvena keturios šeimos. Neseniai aukcione nusipirko tą kambarį, kuriame gyveno Žemaitė, Andrius Dacius. Jis yra senų dvarų ir senų daiktų, Žemaičių senovės gerbėjas, Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas. Žemaitės kambaryje yra ir jos laikus menančių daiktų.