Ingrida Leliukaitė (Kashtanka): pirmiausia būk įdomus sau, o po to — kitiems!

Ko gero, ne veltui Telšiai vadinami menų miestu, nes čia, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultete, udgomi gabiausi menininkai, kurie, įvaldę įvairias medžiagas, įgyvendina savo kūrybines idėjas. Talentingi „dailiokai“ savo kūrybos vaisius pristato ne tik VDA Telšių galerijoje, bet jais taip pat papuošia miesto erdves bei Masčio ežero pakrantę.

Justina Lukošienė

Praėjusių metų pavasarį teko apsilankyti VDA Telšių fakulteto absolventės Ingridos Leliukaitės (Kashtankos) autorinės grafikos parodoje, kuri paliko neišdildomą įspūdį. Nuo to laiko knietėjo pakalbinti šią charizmatišką, talentingą asmenybę, kuri savitai perteikia inspiracijas savo grafikos darbuose.
— Daugelis Tave pažįsta Kashtankos pravarde. Kokia jos reikšmė ir atsiradimo istorija?
— Jau tiek daug metų esu susigyvenusi su savo pravarde Kashtanka, jog nebeatsišaukiu į savo tikrąjį vardą Ingrida. Net draugai į mane kitaip nesikreipia, o tiesiog vadina Kashtanka. Tokią pravardę gavau dėl savo kaštoninių-raudonų plaukų, kai dalyvavau kasmečiame plenere kažkur Švenčionėliuose ar Vilkijoje. Vietinis berniokas, važiuodamas dviračiu, šūktelėjo: „Ė, Kaštanka!“. Juokas juokais, bet ėmė ir prikibo tokia pravardė.
— Esi gimusi ir užaugusi Šiauliuose. Šiame mieste baigei dailės mokyklą, o Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultete įgijai gaminio dizaino specialybę. Pastaruosius 17 metų gyveni Telšiuose. Kas paskatino įleisti šaknis Žemaitijos sostinėje?
— Iš karto įsimylėjau Telšių fakultetą per organizuojamas Atvirų durų dienas būsimiems studentams. Tuomet čia pamačiau studijuojamų dalykų įvairovę, aiškų meninį kryptingumą. Tai buvo pats geriausias mano pasirinkimas — studijuoti meną Telšiuose, gyventi bendrabutyje prie ežero ir turėti geros, pasiutusios laisvės. Piešimas, tapyba, kompozicija, gipsas, medis, fotografija, anatomija, vaizdo antropologija,— viskas tiko ir patiko, o ir sekėsi gerai. Tie ketveri studijų metai labai greitai pralėkė. Bet žemaičių kalba — pats sudėtingiausias dalykas, kurio teko čia išmokti, nes tarmiškai kalbėjo ir keli dėstytojai paskaitose, ir keli grupiokai, ir keli kursiokai, ir žmonės gatvėse. Dabar ir pati žemaičiuoju to nejausdama. Telšiai man buvo tikras atradimas: čia viskas nauja, nepažinta, neištyrinėti miesto ir paežerės takeliai, nauji draugai, naujos pažintys. Po studijų baigimo gyvenimas natūraliai susidėliojo, tad pasilikau Telšiuose: gavau nedidelį darbelį Telšių galerijoje, po gero pusmečio jau dirbau laikraštyje maketuotoja, o dar vėliau įsidarbinau spaustuvėje, kurioje per 12 metų įgijau nemažai įvairios patirties.
— Gyvenime pasirinkai menininkės kelią, kupiną vidinių išgyvenimų, kuris leidžia atsiskleisti autoriaus asmenybei. Kas turėjo įtakos tokiam pasirinkimui? Ar kiti šeimos nariai taip pat yra pasinėrę į meno pasaulį?
— Senelis buvo architektas, o močiutė — drabužių dizainerė. Jie abu puikiai mokėsi ir baigė Telšių dailiųjų amatų mokyklą. Telšiai — jų jaunystės ir meilės miestas. Senelis po dailiųjų amatų mokyklos Vilniaus dailės akademijoje studijavo architektūrą. Mama dirba meno dalykų mokytoja, o tėtis — gamtos mylėtojas ir medžiotojas. Nuo vaikystės mane visada supo įvairūs menai, todėl toks pasirinkimas jau buvo mano pasąmonėje, natūraliai įaugęs genuose.
— Kokią save prisimeni mokyklos ir studijų laikais? Kas suformavo tokią išskirtinę asmenybę?
— Visų pirma aš nelaikau savęs išskirtine. Antra, manęs iki galo dar niekas nesuformavo. Visada esu ieškojimuose, žinau, kas patinka ir kas ypač nepatinka, t.y. kičas, plagiatai, rutina ir rožinė spalva. Mokykloje ir studijų metais buvau nesulaikoma, gabi raudonplaukė padauža, kaip sakoma „prie rokenrolo“.
— Kuriančio žmogaus pasąmonės užkaboriuose nuolatos generuojamos įvairios idėjos. Dažnas menininkas nubunda ir eina miegoti su nesibaigiančiu minčių srautu. O kaip atrodo Tavo kasdienybė?
— Aš miegu ramiai. Nenubundu tuose vadinamuose nušvitimuose. Esu spontaniška, bet su vidine ramybe. Fotoaparatu fiksuoju aplinkos akimirkas: dažnai paprasčiausioje kasdienybėje gimsta netikėto rakurso ar netikėtos minties nuotraukos, kurias pas save kaupiu. Maketuojant įvairius užsakymus, netgi tiesiog einant gatve, kaip kulka gali šauti gera idėja, visiškai nesusijusi su esama aplinka ar situacija. Tokias mintis greitai užsirašau arba pasidarau sudominusio objekto nuotrauką — taip ir gimsta tos inspiracijos. Piešiu ne kiekvieną dieną, nebent ramiais vakarais, o tai vadinu savomis meditacijomis.
— Praėjusių metų pavasarį bei rudenį Tavo autorinės grafikos parodas „Padarai“ meno mėgėjai galėjo išvysti VDA Telšių galerijoje ir Šiaulių universiteto bibliotekoje. Darbai traukia akį, nes juose dominuoja mįslingi gyviai, sutvėrimai: juose galima įmatyti žmones, primenančius gyvius, arba sužmogėjusius gyvūnus. Kodėl pasirinkai būtent tokią tematiką? Kur ieškai įkvėpimo šaltinio savo darbams?
— Net nežinau, tiesiog piešiu nemąstydama: ranka vedžioja siluetus, linijas ir iš tokio greito eskizo atsiranda keisti sutvėrimai, padarai, mitologinės būtybės su ragais bei sparnais. Galbūt dėl to, jog giliai viduje esu truputį kipšas. Taip pat esu linkusi į mistiškus dalykus, simbolius, žaviuosi nakties būtybėmis, baubais, raganomis, siaubo pasakomis.
— Savo kūryboje naudoji mišrios-pieštinės ir skaitmeninės grafikos sintezę. Kodėl pasirinkai tokią darbų atlikimo techniką?
— Technika išsirutuliojo labai natūraliai, nes tiek daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Savo eskizus koreguodavau maketavimo programomis ir pamėginau juos sujungti su skaitmeniniu fonu — fotografija (gali būti aktualu: maketavimo paslaugos).  Ant atspausdinto grafikos piešinio viršaus toliau piešiu juodu tušinuku, kol viskas susidėlioja į vietas — tampa aiški figūra ir jausmas.
— Ar galėtum iš meno pasaulio išskirti žymesnius autoritetus, kurie taip pat inspiravo Tavo kūrybą?
— Studijų metais stipriai savo kūryba sužavėjo šviesaus atminimo dėstytojas Adolfas Andrijauskas, taip pat humoro jausmu ir požiūriu į viską. Per pirmąjį mūsų susitikimą fakultete, peržiūrėjęs stojamuosius darbus, pasakė: „Tave sugadins akademizmas ir taisyklės“. Tuomet nesupratau šios minties gilumo. Po studijų prireikė kelerių metų, kol vėl galėjau piešti anatomiškai netaisyklingas būtybes, nesilaikyti perspektyvos ir dvimačiams piešiniams kitaip suteikti gylio ir apimties.
— Tavo karjeroje įvyko šuolis — ne taip seniai įkūrei savo dizaino studiją „Kashtanka Art & Design“. Joje užsiimi grafiniu dizainiu, iliustravimu, atlieki maketavimo darbus. Autoriniai, originalūs darbai susilaukė susidomėjimo net iš didžiųjų Lietuvos miestų. Kaip įvertintum savo autorinę veiklą? Gali drąsiai sakyti, jog visiškai save realizuoji?
— Kol kas dar tikrai nevisiškai save realizuoju, bet jau einu tinkamu keliu. Labai pasiilgau keramikos: norėčiau lipdyti nedidukes skulptūras, kažkokias būtybes, kurios būtų lyg nužengusios nuo mano grafikos darbų. O kiek dar daug turiu idėjų, surašytų ant lapelių, kurių nespėjau įgyvendinti…
— Buvai iniciatore, kuri vienoje internetinėje fotografų mėgėjų grupėje pasiūlė sukurti 2020 metų kalendorių, sudarytą iš rinktinių nuotraukų su Telšių miesto vaizdais. Kodėl šovė tokia idėja? Ar buvo sunku atrinkti gražiausius kadrus iš gausybės atsiųstų nuotraukų?
— Idėja kilo spontaniškai: viskas prasidėjo, kai pamačiau vieną telšiškės padarytą įspūdingą nuotrauką. Socialiniame tinkle „palaikinta“ nuotrauka būtų išnykusi tolimesniame menkniekių sraute, kaip ir visos kitos, tad nutariau parašyti komentarą, paklausdama, ar kas nors norėtų tokio leidinio su nuotraukomis, kurios džiugintų popieriniame leidinyje. Tokį leidinį galėtum vartyti ar padovanoti kokiam senjorui, neturinčiam kompiuterio, ar jaučiantiems sentimentus Telšių miestui. Atsirado idėjos palaikytojų — per porą mėnesių buvo atsiųsta daug nuotraukų. Kai atmetėme nekokybiškas (nuotraukas su veidais, reklamomis), tai atrinkti nebebuvo sudėtinga: liko tikrasis, švarus miesto grožis, urbanistika, ežeras, dangus. Labai norėtųsi padėkoti Vaidai Raibužienei ir Alinai Čapienei už pagalbą, renkant informaciją apie 2020 metų būsimus renginius ir šventes Telšių rajone, už pasitikėjimą ir didelę pagalbą, raginant kitus fotomeninkus.
— Kokiomis nuostatomis vadovaujiesi savo gyvenime? Ko palinkėtum laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ skaitytojams?
— Būti savimi, nes tam taisyklių nėra. Nesilaikyti stereotipų ir nusistovėjusių normų. Pirmiausia būk įdomus sau, o po to — kitiems. Tiesiog būk laimingas!
— Dėkoju už pokalbį.

2 Komentarai

Komentarai nepriimami.