Ryškiausi paslapties jausmo proveržiai poetiniame tekste. Apmąstymai ir svajonės

Dabartinėje sausio erdvėje kalbėti apie žiemą ir jos esmę arba jos teikiamus malonumus žmogui — savotiškas iššūkis. Beveik tas pats, kas pasakytum: „Na va, susitikome ir taip jausmingai pasikalbėjome…“ Pasikalbėjome — tik ar energingai, ar atsivėrėme, ar išklausė — ar išklausėme? Gal ir taip, bet kartais realybės laikas neatidėlioja darbų, o mes nebegebame paaiškinti savo vidinių emocijų. Deja, praleistos progos, kaip sakoma, nebesikartoja. Nieko nepakeisi: žiema yra žiema, o mūsų jausmai — aptarinėjimo objektas. Ir vis dėlto geriausia veikti neatidėliojus: poezija visada turi, turėjo ir turės jausmų atsargų! O laikas, kaip sako poetas V.Stulpinas, tik žmogaus išmislas.

Ieva Sigita Naglienė

Tiesa, bet užgriebti poetinių jusenų gilumas taip pat reikia laiko? Reikia, tik tai — visai kitas reikalas, tarsi prigimtinė pareiga: turime tai daryti dėl savęs, dėl savo kartais tokios išsiblaškiusios sielos. Kūrėjų jausmai arba individualios vyksmo pagavos — tai menas, patirčių architektūra. Visa tai — poetinėje žodžio darykloje, kurioje ir praleistos poeto darbo valandos, ir mūsų, skaitytojų, išgauti jausmai. Tai lyg savo — ne savo gyvenimo — išgyvenimo perėmimas iki aukštesnio lygmens, kad visa, kas parašyta — perskaityta, taptų savu jausmu arba atsaku į nuolat gyvą būties klausymą ar klausimą. Sako, toks jausmų pasidalijimas — praeities, esaties arba nušvitimų į ateitį liudijimas? Galbūt. O iš tikrųjų, kaip pastebi vertintojai, bet koks gilesnis jausmas ir pats įgauna savotiškas teises. Jis tampa veiksmo paaiškintoju, apibendrintoju, todėl atlieka ir subjekto vaidmenį, ir reginčiojo, kalbančiojo funkcijas, pats išsilieja, kaip skausmas ar džiaugsmas. Juk poeto jausmai gali laisvai patys daugintis ir veikti, tarsi be kūrėjo valios, be jo įsikišimo: laisvė, visiškas savarankiškumas, regis, atleidimas to, kas buvo, yra ar bus svarbiausia. Jausmams tenka rungtis su daiktais, o kartais ir jie patys daiktėja, persiduoda kitiems arba yra perduodami, užsimeta, paliudija žmogaus veikas, jo džiugesį-nepasitenkinimą. Jausmai — kaip toje šiuometėje mūsų žiemoje, nė norėdamas išsyk nepasakysi, kas yra kas, išsibarsto arba „užsikonservuoja“. Kitaip sakant, nori nenori — jausmai, jo proveržiai esti tokie galingi, kad laisvai patys įsigyvena ir patys diktuoja sąlygas: emocijų prisigaudęs beveik sutrinki (kaip per klimato permainas), ir koks tas tolesnis gyvenimo nuokrypis, kai pats sau taip nuolaidžiausi?.. Esti užkietėjusių minučių, bejausmių būsenų, deja, visos jos baigiasi, kaip sakoma, „tame pačiame skrandyje“ — ir kvėptelsi, tarsi visiškai išsiderinus gyvasčiai. Beveik ryžtingai į žiemos skaitinius galima įtraukti vyresnės kartos rašytojų knygas arba jų intuityviai prasiveržusius jausmus, kaip savo paties nutikimus — bus neįprasta, bet intensyvu.
Turbūt dėl savo vidinių dvejonių visada reikėtų kreiptis ir į Vydūno išmintį. Vydūnui žmogus yra dieviškos kilmės dvasia — siela. Žmonija kilusi iš Didžiojo Slėpinio — jai skirta vykdyti Kūrybos uždavinį, iškilti į taurųjį žmoniškumą. Vydūno palikimas — Žmonijos vienijimo galimybės. Jo kūryboje skelbiama meilė, grožis, pasišventimas Šventajai valiai. Tokiu būdu, kaip pastebi mąstytojas, žmogus tarsi „visai įsiima į Save“ kitokį žmogų. Arba perimama „šviesioji išmintis“, o „gamta ir visas gyvenimas esąs tikrai žmogaus kuriamųjų savybių atspindys“. „Esmiškasis žmogus“, kaip teigia Vydūnas, įrodo pasišventimą, brendimą, sąmonės budrumą, dorovę. Jis prasmingai, sąmoningai veikia ir suvaldo nuotaikų būsenas. Juk „kiekviena nauja žmonių karta ryškina kuo aiškiau tai, kokie yra jų amžiaus žmonės“, primena Vydūnas (1948). Itin daug Vydūno išminties paskirta juslėms, pajautoms, „kai atsilukštinamos sielos gyvybės“, dvasios galios. Jo teigimu, „Dar gi visas gyvenimas toks yra, kokios mūsų mintys, kokie mūsų jausmai“, „visas gyvenimas tėra mūsų vidaus atspindys“, „gana dažnai gyvenimas patsai atveria žmogui tam akis, kuomet jis jį nutveria su užimantia galia ir nutveria į savo bedugnius. Tada žmogus viduje pradeda sukilti, tarsi jis naujai stotus“ (1915). Taigi, kaip sako Vydūnas, „kad metų diena temsta, mumyse daugiau negu kitados atsiveria mąstomasis žvilgis“. Jausmai — kalba, „ypatinga žmonijos sielos ypatybė“, o iš „nudilintų formų švietia daugiau žmonių manymas, jausmas, noras. Ir žmonės numano, ką kiti jiems apsakyti nori. Jie susišneka. Jeigu žmogus suvaldo savo geidulius ir mintis, sąmonė lieka giedra, tiesiog šviesėjas“ (Vydūnas). Į tokias nušviesėjusias jausmų gelmes padeda patekti poezija.
Itin giedras pasaulis talpinamas eilėraščiuose XX a. vyresniosios-viduriniosios kartos poeto Mykolo Vaitkaus (1883-1973) rinkinėlyje „Šviesūs krislai“. Tai 1913 metais išleistas spaudinys, apimantis 1912 metais parašytus eilėraščius. Tai poeto kunigo M.Vaitkaus išgyvenimų ir paregėjimų tiesos, užgimusios autoriui gyvenant Telšiuose (1909-1913), suteikiant lyriniam subjektui svajonių ir patirčių laisvę. Kiekviena knyga turi savitą kelią į skaitytojo pasaulį — šie eilėraščiai pateko į Telšių Žemaičių kultūros draugijos archyvus ir yra pagarbiai saugomi bei skaitomi. Suprantama, jog, pavarčius M.Vaitkaus minėtą knygą, ne vieną sudomina ir tiksli jų sukūrimo data, pavyzdžiui, Telšiuose yra parašyta net 15 eilėraščių: nuo 1912 metų kovo 12 dienos iki lapkričio 20 dienos — gilūs žmogaus, gamtos ir išgyvenimų krisleliai. Kaip auga jausmas, kokios jo kelionės ir kas per jas atmenama — tai ištisas šviesos ir laimės, tolimų kraštų, siekių bei svajonių pasaulis. Kiekviename eilėraštyje žmogus ir gamta yra kūrybos vyksme — spinduliuoja darna ir grožis. Galbūt tas eilėraščių paprastumas, natūralus svajonių ir patirčių persipynimas paskatina įsigilinti į ilgesio jausmą, tylos poveikį? Suprantama ir lengva. Svajonės vadinamos labai artimais, turbūt kiekvieno žmogaus išgyventais jausmais. Jos yra ir skaisčios, ir brangios, ir gilios, tylios, ir ilgosios, ir ramios — juk svarbu, kad „skausmą paskandinčiau“, kad būtų „šviesi, kaip džiaugsmas, dangaus giluma“, kad žmogus būtų laisvas, „saulutė — laimužė, slaptingas takas, ugnis, įkvėpimas, išsvajotas vaizdelis“. Ir gamta — gyvybė: „kranto krūmai dainą niūniuoja“, „miela tyriajam, giliam vandeny“, „jūrės pločiai“ — ir jausmų sužydėjimas. Labai dažnai M.Vaitkaus eilėraščiuose ir saulė tampa jausmo žadintoja, nes „saulutė džiaugdamos šviečia“, ir žmogų apima šviesusis džiaugsmas, galingas džiaugsmas, „Susilieja ir dangūs, ir jūrė…,/ Koks pasaulis šviesus!/ Ei, gražybėmis sielą užbūrė!“
Pati saulė įvardijama mažybinėmis formomis, kaip ir svajonės vadinama linksma, skaisčiąja, lipšnia, meiliąja, galingąja, prilankiąja ir pan. Saulė personifikuojama: „Saulutė pasaulį karštai nubučiavo(…)/ atgijo nuliūdęs žmogus“, „Taip ramu, ramu!../ Nurimę, vandenys blikčioja,/ Saulės globiami./ Nutilo siela ir svajoja…/ Lyg danguj esmi!“. Regis, per tokias saulės pastangas ir paties lyrinio subjekto vidinis pasaulis pasikeičia: „Tavo saulutei — sielai“ bus įkvėpimas. Metaforiškai įprasminamas žmogaus svajonių, jausmų, proto vientisumas.
Eilėraščiuose atviras ir kitų gamtos didžiųjų stebuklų vaizdinys. Jūra (poeto vadinama jūre) taip pat yra „galingas gyvenimo džiaugsmas“. Ji gali ir laisvai savo plotuose sielą pagauti („Dyvinoji burtininkė jūrė“), ir nustebinti, nes ji — „graži užsimąsčiusi jūrė — motutė!“ Be to, ji gali ramiai šnekučiuotis su žeme („Tyliai šnekučiuoja kaip draugės“), gali užmigti, gali su dangumi susilieti, nes „Laisvojoje marėj begalo platu!“ Jūra taip pat, kaip ir eilėraščio žmogus, geba dūmoti „skaisčią ir lengvą dūmą“. Apskritai M.Vaitkaus eilėraščiuose yra daug momentų, kai giliai įsimąstoma, kai aiškiai girdimas ir gamtos „galvojimas“: „Gilioj svajonėj jūrė plezdena“, „Dūmoja jūrė amžinoji/ Giliausią dūmą…/ Ir tu, mergele, tu, skaisčioji,/ Su ja dūmoji?“, „vėjeliai svajoja“, „mėnulis, tylusis vienuolis“, „Jūrelė — matutė, žilioji jūrė“ ir pan. Eilėraščių žmogus gyvena gamtos laisvėje — jis dainius, jo „jausmas, jausmas, pripildė širdį,/ Galingas, didis, spaudžia, spaudžia!/ Jautrioji siela jo balsą girdi“. Persipina ir skausmas, ir džiugesys, ir kelionių laimužės, ir meilė, ir žodžiai — visa jausmų paletė. Tai ir galingų išgyvenimų apmąstymas, ir grožio, vienybės su gamta pajautimas, kai „sieloje kyla jausmų sūkurys…“
Suprantamas ir aiškus gamtos gyvenimas, regis, toks artimas žmogaus gyvenimui: senolis — dangus, saulė — matutė, žemė — senolė, jūrė — matutė, burtininkė, „debesų žaislas“… Pamažu įsilinguoja visa jausmų vilnis: „Jausmai skaudieji, jausmai brangieji!“ Lyrinis subjektas yra dabartyje, yra pasiruošęs jų galiai: „Įnirtę, širdį piktai kamuokit!/ Tik vieną žodį, jausmai skaistieji,/ Galingą, jautrų žodelį duokit!“
Ėjimas į pačias jausmo gilumas — dainiaus patirtį, vieno žmogaus gyvenimo kelionę. Įspūdingas dvasinio grožio atsivėrimas: prisiminimai, norai, žmogaus augimas. Lyrinio subjekto jausmų patirtis apibendrinama atminties — sielos grožio, gamtos minėjimu: „Atmink per amžių miško tylą,/ Atmink vėjelio dulsvią bylą,/ Atmink tą gražųjį žalvarnį,/ Juokingą rimtą pievų garnį!“ — mąstymai, nutilimai, atsakomybė ir prisiminimai, kaip trupinėliai, aidai, šventoji ramybė, laimės šaltinis, tikėjimas ir svajonė. Tikrasis jausmų gyvenimas, be baimės, žvelgimas į giliąsias priežastis. M.Vaitkaus „Šviesūs krislai“ — tai poeto, gerokai prieš šimtmetį įkalbėta jausmų ilgesiai. Regis, visa jaunojo kūrėjo „gilioji svajonė“, keliautojo susimąstymai, gamtos ir žmogaus jusenų paslapties istorija.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.