Kokios gi šventės be gražių palinkėjimų. Ėmė ir pranešė Telšių kunigaikštijos liaudžiai vyriausiasis valdoviukas Husaras su kitais mažesnio kalibro valdoviukais: „Mūsų užduotis — nutiesti tiltą nuo ten, kur dabar esame, iki tikslų, kuriuos norime pasiekti“. Perskaitė tą pasipūtėlišką valdoviukų leptelėjimą B.Acevičius ir per visus feisbukus paleido: „Jūsų užduotis — susikalti kopėčias, kad išsiropštumėte iš duobės ir pliurzės, kurioje esate iki kaklo panirę“. Vaje, kaip padūko, įsiuto valdoviukai, bet ne apie tai ši pasakaitė. Pažiūrėkime, kaip ir iki kokių tikslų valdoviukai tiltą rentė.
Murkso, žiovauja valdoviukai savo valdančiajame garde, taip sakant, posėdžiauja. Garsusis Architektas su Kęstu Zadanija, kaip visuomet, tauzija visokius vėjus. „Et, pabodo, gal kas iškrapštykit planą, kaip pinigo pasidaryti“,— suirzo Vilma Valstietė. „Je, kaži kaip čia pritilpus prie jevrosojuzo pinigėlių…“,— sustenėjo „riteris“ T.Arvainis, barbendamas pirštais į savo skydą — šutintuvo dangtį. Visi suklego aimanuoti. Kiek gali Vilma Valstietė tampyti tą sutrešusį kotą su nematoma skaidrumo vėliava; liežuvis sutino Kęstui Zadanijai, dalijant zadanijas; stadione ir link Zakso kalno jau ne taką, o vieškelį bėgiodamas išmynė Imantas Žandaras; Lukas šimtus tonų gelžgalių iš vienos vietos į kitą perkėlė, augindamas raumenis; kalnus blynų ir kotletų iškepė Jolanta Liberalė; gėlininkai nespėja tulpių, rožių ir gvazdikų augint Husarui. O kas iš to? „Kokia mums nauda už tokią tarnystę liaudžiai?“,— virkauja valdoviukai.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 6 (10218)