„Nematoma paveikslo pusė“ suintrigavo ir moksleivius

Salėje buvo išrikiuoti keturi stovai: ant pirmojo (kairėje) — originalus M.R.Vainaitės-Gorskienės portretas, o ant kitų trijų — tas pats paveikslas, tik paveiktas ultravioletiniais, infraraudonaisiais ir rentgeno spinduliais.

Neseniai Žemaičių muziejus „Alka“ pakvietė telšiškius į intriguojantį savo pavadinimu renginį „Nematoma paveikslo pusė“.

Algirdas Dačkevičius

Susirinko nemažas būrelis miestelėnų, besidominčių krašto praeitimi ir kultūros naujovėmis. Taip pat atvyko „Kranto“ progimnazijos aštuntų klasių moksleivių grupė su istorijos mokytoja metodininke Lilija Avyžiene. Renginys muziejuje jiems tapo neformaliojo ugdymo užsiėmimu.
Pirmiausia muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Raimondas Petrikas pasidžiaugė, jog telšiškiai muziejininkai dalyvauja Lietuvos regionų muziejuose rengiamame unikaliame projekte „Nematoma paveikslo pusė“. Tai ciklas septynių parodų — Telšiuose tokia paroda penktoji — kuriose pristatomi paveikslai iš muziejų fondų ir jų tyrimų vaizdai, atlikti pasitelkiant ultravioletinius, infraraudonuosius ir rentgeno spindulius. Jis nuoširdžiai padėkojo „Meno kūrinių tyrimai“ vadovui Rapolui Vedrickui už kruopštų ir didžiulį darbą, atskleidžiant tyrinėto Marijos Reginos Vainaitės-Gorskienės portreto (XVIII a. II p.), eksponuojamo Žemaičių muziejuje „Alka“, slėpinius.
Salėje buvo išrikiuoti keturi stovai: ant pirmojo — originalus M.R.Vainaitės-Gorskienės portretas, o ant kitų trijų — tas pats paveikslas, tik paveiktas ultravioletiniais, infraraudonaisiais ir rentgeno spinduliais. Vaizdžiai pasakius, šalia originalo buvo pateikti jo trys „pjūviai“ — su savo „nematomosiomis pusėmis“. Tiesa, jos galėjo būti „nematomos“ tik parodos lankytojams, bet ne restauravimo subtilybes puikiai išmanančiam Rapolui Vedrickui.
Kodėl svarbu įžvelgti nematomą paveikslo pusę? Į šį klausimą atsakė R.Vedrickas, pastebėdamas, jog senieji paveikslai nuo sukūrimo momento iki šių dienų paprastai būna patyrę nemažai pokyčių — restauravimų, atnaujinimų, pertapymų, formato pakeitimų ir kitų, tačiau apie juos paprastai žino tik specialistai. Visgi tai yra ir neatsiejama mūsų paveldo istorijos dalis, o ir patys skirtingose spektro srityse užfiksuoti vaizdai yra savotiškai įdomūs vizualiai.
Pirmiausia R.Vedrickas stabtelėjo prie ultravioletine (UV) spinduliuote sužadinto paveikslo, kurio paviršiaus švytėjimas vadinamas liuminescencija. Jis papasakojo, jog UV liuminescencijos vaizdas suteikė šiam paveikslui papildomos informacijos apie kūrinio paviršių — lako sluoksnį, restauravimo žymes, užtapymus. Iš liuminescencijos atspalvio R.Vedrickas galėjo spręsti ir apie tam tikras naudotas medžiagas, pavyzdžiui, paviršiaus dangos sudėtį bei kai kuriuos dažų pigmentus.
Priėjęs prie kito stovo, kuriame buvo tas pats paveikslas, tik paveiktas infraraudonųjų (IR) spindulių, R.Vedrickas pastebėjo, jog šių spindulių fotografija leido pamatyti šiek tiek gilesnius sluoksnius nei pats paveikslo paviršius, kurį matome įprastoje šviesoje. IR nuotraukoje restauratorius gali aptikti ankstesnių restauravimų pėdsakus, parengiamąjį dailininko piešinį po dažų sluoksniu ir kitas gilesnių sluoksnių detales.
Infraraudonųjų spindulių „pakeistų spalvų“ vaizdas sukuriamas derinant matomo vaizdo ir atspindėtų IR spindulių nuotraukas bei skaitmeniniu būdu atitinkamai redaguojant jų spalvines charakteristikas. Gaunamas rezultatas leidžia atskirti skirtingų laikotarpių intervencijas į meno kūrinį ir prelimenariai identifikuoti dažų sluoksnio pigmentus.
Lankytojams bene įdomiausiai buvo klausytis apie rentgenografinių tyrimų metu kiaurai rentgeno spinduliais peršviestą kūrinį, kuris rentgenogramoje atskleidė visų tapybos sluoksnių ir paveikslo konstrukcijos šešėlinį vaizdą. Šis vaizdas parodė, jog anksčiau paveiksle buvo nutapytas vyras, o tik vėliau ant jo dailininkas Antanas Dundulevičius „užtapė“ Marijos Reginos Vainaitės-Gorskienės portretą.
„Tai man —ne naujiena. Panašias paslaptis slepia ne vienas prieš du šimtus ar daugiau metų nutapytas paveikslas“,— sakė R.Vedrickas. Marijos Reginos Vainaitės-Gorskienės portreto tyrimas buvo atliktas praėjusių metų rudenį unikalioje, analogų Lietuvoje neturinčioje laboratorijoje ant ratų, kuri suteikia galimybę atlikti technologinius kūrinio tyrimus atvykus į bet kurią lokaciją.
Pasak „Meno kūrinių tyrimai“ vadovo R.Vedricko, laboratorijoje sukomplektuota moderni kilnojamoji įranga ir sukurtos techninės galimybės leidžia didžiąją dalį tyrimų atlikti automobilyje įrengtoje studijoje arba tiriamojo kūrinio buvimo vietoje. Tokiu būdu išvengiama dažnai sudėtingo, o kartais net ir fiziškai neįmanomo kultūros vertybių transportavimo ir su tuo susijusių grėsmių bei papildomų kaštų. Taip pat labai svarbu, kad šie tyrimai prieinami visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Renginio antroje dalyje vyko edukacinis užsiėmimas „Portretas — asmenybės atspindys“, kurį vedė vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė.