Savivaldovybės rūmuose daug žavių būtybių. Mat anksčiau maršalkos krėsle sėdėję Saulė Pirmasis, Kęstas Zadanija ir kiti rūmininkes priimdavo, kaip sakoma, įdėmiu žvilgsniu įvertinę visus fizinius gabaritus, o paskui ir protinius privalumus bei visokias ten kompetencijas. Rūmininkai tarsi vinimis sau į galvą įsikalė, kad visų pirmiausia reikia išmokti įtikti maršalkoms, maršalkiukams ir kitiems valdoviukams, o paskui, jei jau lieka laiko ir noro, liaudžiai.
Valdoviukams dabar vėžį varo, nervus ėda B.Acevičius. Įmanytų, valdoviukai aną gyvą užmūrytų. O B.Acevičius lenda ir prie rūmininkų, reikalaudamas visokių popierių. Zakonai liepia duoti tuos popierius, bet maršalka Imantas Žandaras, maršalkiukas Lukas, vyriausiasis valdoviukas Husaras turi savo zakonus, ypač, kai reikia užkapstyti pelenuose juodus darbelius. Nebežino, kaip elgtis rūmininkai: pagal valstybės ar pagal valdoviukų zakonus? Todėl siunčia B.Acevičių po velnių. Ir kartą viename posėdyje, neištvėrusi B.Acevičiaus kamantinėjimo, viena tokia rūmininkė suaimanavo: „Nuo tamstos klausimų man temperatūra sukilo…“. Aha, jau knieti sužinoti, kas toji rūmininkė? Neslėpsim po visokiomis asmens duomenų apsaugomis, kaip įpratę daryti valdoviukai. Toji rūmininkė — Neringa Ligonė: nauja, žavi mūsų pasakaičių personažė.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 10 (10222)