Eilėraščių išmanymai: nuo statinių architektūros iki poetinių perspektyvų su V.Daujotytės gamtos ir žmogaus išmone

Ieva Sigita Naglienė

Po truputį atgal, atitrūkstant nuo sausio, ne žiemos
Atrodo/ parklysti/ negirdom žengiančiais pėdsakais./ Čionai./ Anapus./ Tuomet./ Dabar (V.Stulpinas). Neišvengiamai esi ir tam tikroje erdvėje, ir akistatoje, sutelki dėmesį į visus tarpinius procesus, atsiveri egzistencinei skaitančiojo tylai.
Arba iš daugybės atspalvių imi tai, kas stipriau veikia. Arba išmoksti būti. Skaitai ir apsigyveni senelių sodybvietėje ar modernaus statinio dydyje, nes ten tau artima. Tiesiog giliau paeini sykiu su eilėraščio žmogumi, bet atsiduri savo artimiausioje aplinkoje — tokia yra kuriančiojo galia.
Skaitytojai visada ras savo mąstymo ir atgaivos vietą. Juk literatūra, kaip sako Vaižgantas, visais „istorijos laikilgiais“ buvo šalia, o „tautinė literatūra, tautinės kalbos auklėtoja ir gynėja“, kur realus gyvenimas ir svajonės. „Kai liaujamės mandragalvavę, kai, atsitraukę nuo siauros realybės, pasineriame į giliuosius poezijos sapnus, tai mums patiems prasiveria akys, jog mes su visu savo „apsisprendimu“ tikrai esam tik nykštukai, o tikrų didvyrių, tikrų veiksmo milžinų tebūta seniau, būtent, tais laikais, apie kurius mums pasako prof. K.Būga, kai jie įgijo dabartinę mūsų tėvynę“,— primena rašytojas Vaižgantas. Ir dar trupinys iš jo išmanymų: „Taip ir supamės ant dviejų gyvenimo lentos galų: tai materializmas aukštyn, tai idealizmas aukštyn; didžiau ar mažiau pusiausvyrą išlaikant. Per visą žmonijos istoriją progresas kinta tai į medžiagos, tai į dvasios pusę, tų dviejų žmogaus prigimties gaivalų, kurie skyrium ar drauge sudaro filosofinėms sistemoms pagrindą. Krypdamas medžiagos šalin, gyvenimas nutolsta nuo dvasios; ir antraip: linkdamas dvasios šalin, gyvenimas aiškiai kyla virš visa ko medžiagiška“ (Vaižgantas, 1929). Žvelgi į tos išmonės parašymo datą — ir atsidūsti, o kas dabar kitaip? Ir mes esame prie to paties įpročio. Ir mes, kaip dabar madinga sakyti, to sindromo paveikti! Vadinasi, ir mes esame statinių, trobelių, didesnių ar mažesnių žmogaus, gamtos meno apsuptyje, bet per skubiai neriame į individualumą, lyg atmesdami visus kitus.
Ir mes — architektūros — ir paveldo, ir pamato, kaip sako V.Daujotytė, veikiami, kur gamtos architektūra — daiktiška, atminties, savasties tvirtovė. Ir mes svarstomės nuo vienos pusės į kitą, kurioje ir modernus žmogus, ir visa moderni XXI amžiaus gyvensena! Ir žmogus išmoksta būti, kad formuotų naujus įpročius. Keičiasi matymai, suvaldomos realios pasiūlos, žmogus kuria naują perspektyvą — poreikių ir socialinės aplinkos bendrystę. Ir vis dėlto, kaip sako poetas V.Stulpinas, „laikas/ visąlaik žmonėse“. Norisi, kad jis, mūsų laikas, griebtųsi dvasios pusę — menų pusę… Jau biblijiniais laikais apie gydomuosius menus žinota. Juk ir tuomet, kaip sakoma, imdavo į rankas lyrą… Visada „turi turėti stuburą ir būti kurioje nors pusėje, o ne šokinėti ir laigyti“, primena ir aktorius V.Masalskis, kuris šiuo metu įsikūręs Kuliuose. Jo įsitikinimu, reikia taisyti, kas blogai, nes „tai suteiks šilumos kitiems“ (2020). Skubantis laikas irgi pavargsta — galbūt tikrai jam reikia mūsų laiko tykesio?

Apie eilėraštį ir jo gamtos architektūrą
Į eilėraščio pasaulyje esamus architektūrinius išmanymus paskatino žvilgtelti profesorės V.Daujotytės straipsniai ir jos pačios eilėraščiai. Itin giedra gamtos daiktų kalba, jos žemaitiškas gyvenimo ėjimas — „rato, apsukom“, kur dvareliai, kumetynai ir atmintis „par vėsa kūna parein“ (2010). Jau daug ką laikas išmainęs, „nabėr, saka, ka niekam nabreikon“ — niekam nebereikią… Ir vis dėlto žmogaus „sąmonė stato ir iš kalbos, kalbos būdu: sustatomas sakinys, sukonstruojamas pasakojimas. Kalbos medžiaga — efemeriška, veikiama vaizduotės“, plečia mintį V.Daujotytė (2019). Juk sakinys — architektūrinis junginys. Yra ir gamtos kalba — galima ją suvokti kaip „miškumą, augališkumą“,— sako V.Daujotytė.
Jos teigimu, „Aš esu“ — kalbos architektūros būdu įforminama atskiroji žmogaus būtis, kurioje išlieka ir gramatinio gyvumo, gyvybingumo dalis. Kalba veikia kaip žmogaus galėjimas pasakyti apie save, pasisakyti. Įtaigus ir poetės V.Daujotytės kalbėjimas apie kūrėjo savastį: „rašau ranka, o kaip kitaip galėčiau,/ juk visi tie mano žodžiai iš daiktų/ iš jų paglostymų ir teatsiranda, /ir tas prakiuręs kibiras, ir tas katilėlis,/ kaip visi daiktai iš savo galios,/ kaip iš pavasarinės sulos;/ kokie jie yra šilti, kaip ilgai širdy išbūna,/ kaip glaudžias pakiliai prie kūno —/ o kartais matau, kaip slankioja panamiais,/ nors nieko nebėra, šulinys užverstas“. Eilėraščių pasaulyje esama kalnų, ūkų, vandenų, lomų ir savo krašto vardažodžių, atminties kauburėlių ir kryželių.
Ir „retkarčiais sužimba kažkas žodyje, kaip stiklo šukelėje saulei šviečiant“. Ir gyva gamtos architektūra: „pasirodė miškelis, keliukas,/ buvę dvaro laukai“; „dideli akmenys, apsamanoję,/ dar su ženklais kažin kokiais, su rantais,/ dangus pilkesnis, debesys“; „žemė kaip ir vanduo švari“; „į daubą, vanduo negiliai“. Kalneliai, kalvos, Žemaitijos kalnai — šventakalniai, kaip sako Č.Kudaba, nuo kurių atsiveria daug gražių Žemaitijos vaizdų. „Kinta ištisai peizažas. Madinga buvo sakyti — „kraštas kultūrėja“. Tik ar visada, suteikiant savo apylinkei šiuolaikiškai logišką išorę, nepamirštama ir svarbiausiausio — turinio“ (Č.Kudaba, 1993). V.Daujotytės atmintyje — ir kraštovaizdžio derinys su gamtiniu reginiu, kuriame išsilaikiusios senosios vertybės. Ir visa tai laukia skaitytojo akių, jo atminties. Išmanymas — patirtis.

Iš eilių apie statinius ir jų gražumas
Gal tikrai per greit išbarstome tai, ką turėjome vertingo? Juk „iš savanaudiškumo, nepagarbos kitam žmogui, pelno siekimo bet kokia kaina“, „nukrypus į asmeninę saviraišką“ nebekuriame meno, kaip pastebi aktorius V.Masalskis? Šitoks tempas augina gobšumo ir garbėtroškų būrius. Ir tuomet nebereikia bendravimo, neturime laiko pagalvoti?
Ir vis dėlto poezija įgauna unikalių jėgų, kurios įsigali skaitančiojo gyvenime. Poetai daug gali. Jie ir šiuolaikinę skubėseną aprėdo patirties rūbu — tuomet tikrai dvasiai išskirtinis statinys sukuriamas. Iš V.Daujotytės poezijos — ir „mažoji žemaičių architektūra — kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, lyg mažytės medinės bažnytėlės“, kaip ji sako. Tiesiog taip tvirtai atėjusios į eilėraščius, tiesiog gyvos. Tokia gyvenimo eiga: „augti/ žydėti, kam užakti, kam atakti“. „Bažnyčia — atskirai, atskiras pasaulis, į kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koplytėlė prie namų. Galima atidaryti dureles, nušluostyti šventuoliuko (ir taip vadinami skulptūriniai šventieji) veidą, nuvalyti stikliuką, pamerkti gėlių ir net pamatyti, kaip perdengiamas koplytėlės stogas; kaip buvo lentikės, taip ir tegul bus“ (2019). Tiesiog toks natūralus gyvenimo judesys — visa aplinka su savais daiktais čia pat. Kaip sako pati poetė, „ta mano erdvė gilioji/ iš jau pradingusio laiko, dar vis virpanti“ — „kalnas yra ir bus“. Stiprus ryšys su trobele, pirkele, piliakalniais, ugnele ir vandenimis — „Veizūs nu kalna“; „veizūs i rinki“; „mano trobelė vis dar šviečia/ lyg kokia maža koplyčia“ (2012). Visos literatūrinės tėkmės pagavios kiekvienam — tik iš lėto, tik pamažėl glauskimės. Ir savosios vietos, ir „visa artima ir žmogiška“. Ir „žemaičių tvoros, vienokios darželiui, kitokios daržui, trečiokios laidariui, ganyklai“. „Tvora, kurios su tėvu/ taip ir nepabaigėm, ar dar/ mokėčiau — nebežinau,/ žemė žiūri į mane didelėm/ žaliom akim, gilus urvas/ toj vietoj, kur buvo akmuo,/ surūdijusi Dievo Mūka“. Tvoros — tai juk irgi statiniai, tad priklauso architektūrai“,— priduria V.Daujotytė.
Pavandenės, Varnių bažnyčios — „šventumo jausmas. Architektūros esmės be šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti“,— įsitikinusi poetė. Jos eilėraščių žmogus — regėtojas to, kas dedasi aplinkui. Kaip sako pati autorė, „Pavandenė, kur 1962 metais baigiau vidurinę mokyklą, turėjo įtakos ir mano architektūriniam „skoniui“. Reto gražumo gamta, labai reljefiška: aukšto (Sprūdės ir Moteraičio kalnai), žemo (Biržulio duburys) dermės. Kad tai, kas pastatyta, gali būti gražu, kad tas gražumas yra kažkuo ypatingas ir svarbus, gal pirmą sykį būsiu pajutusi iš medinės Pavandenės bažnyčios“. Ji — „viena gražiausių vėlyvojo medinio Lietuvos baroko architektūroje“. Tokios mintys ir jos eilėraščiuose: „Pavandenė — giliai ir tamsiai skamba,/ anksčiau taip nejaučiau, kaip dabar,/ mano likimo kampas, ant akmens amžiaus kapų, ant kaulų baltų“; „Kražantė (juk iš mūsų, iš Girgždūtės pelkių)/ išeina, mažutės, siaurutės žiotys,/ ir kelias mūsų senas pro Nevardėnus,/ Vašilėnus, Karklėnus, Pašilę tas pats/ dar Valančiaus važiuotas“. Tokie vaizdiniai prisiminti ir patirti. Tokie išmanymai. Ir natūralus suvokimas, „kad kalnas užstoja ausis“ — tikrojo gyvenimo žymė.

Atmintis pinasi su išgyventomis tiesomis
Žmogus įsiterpia, kaip sako poetė V.Daujotytė, į pirminę gamtos architektūrą. Apčiuopiama, matoma aplinka su kraštovaizdžio linijomis, įdubomis, medžiais, akmenimis ar kitokia daiktiškąja tikrove, kuri veikia žmogaus vaizduotę. Ir tas poetinis žmogaus pasisakymas apie save, savo erdvę įgauna bendrystės pojūtį. Kuriama tikrovė, kuri artima ir kitam žmogui. Pati autorė užsimena, jog ir „kalba, kaip seniausi žmonijos pastatai, gali būti rekonstruojama“. Vietos grožis ir jaukumas — pirminė architektūros estetika. „Esu kilusi iš Žemaitijos, sako kūrėja, tad ir mano ankstyvoji architektūrinė patirtis iš vietų tarp Kražių, Užvenčio, Pavandenės, Varnių, Telšių, kur aukštieji žemaičių kalnai, ir itin turtinga mažoji architektūra, koplytėlės, senieji antkapių kryžiai Pavandenės Karklėnų, Varnių kapinėse, kur sulaidoti giminės. Tokia ypatinga vertikalė — gamtos statiniai — žemės kalnai. Žmogaus kalta geležis — žemai“ (2019). Ir talpus eilėraščio žmogaus išmanymas: „Dievuliau, Dievuliau, kaip viskas/ žemėj sunyksta“. Ir dar — „kad vieta tavyje išliktų, reikia ją nors/ mintimis susirasti, apeiti, pašnekinti,/ išgirsti, kas ką sako“. Arba, kaip sakoma, „atsiminimas/ yra pranešimas — tik įstenk suprasti“, nors ir „nebeliko tako“, jis tave turi. Ir įtaigus eilėraščio išmanymas to, kas eina iš žemės į žmogų: „Dieve, būk gailestingas pakeleiviams,/ parvesk juos namo, juk žinai, kad laukia,/ gal nėra kelyje nė vieno nelaukiamo“.
Įspūdingas poetės V.Daujotytės išmanymų pasaulis — visas atminties raštas, architektūrinė realybė, tokia sava išlikusi Žemaičių krašto dvasia. Kaip ji sako, „iki dugno reikia viską, iki dugno“; lyg „ant Alkupio krašto atsiminiau, skaičiau/ iš giliai, iš beraštės promotės rašto“… Iki to buvusio gyvenimo — iki mūsų pasaulio. To reikia, kad visai nepanirtume į savo, tik savo individualybę. Juk esame žmonės — tarp žmonių. Juk „perbėgs lietus/ per pelkę, per lieptą sukaltą, pasivys“, o mes vienas kitą, kaip, ar pavysime? Ar nepamiršime to norėti? Juk „negali žmogus žinoti, kada randi,/ kada prarandi, žiūrėk“ — tegul tas mūsų žiūrėjimas, mūsų matymas bus arčiau vienas kito. Gal dar viskas įmanoma (kaip sako poetė V.Daujotytė, o „gal nespėjau įgusti“), pabandykime, paskaitykime.
Eilėraštis — dovana, išmanymų dovana mūsų pasauliui. Nereikia to nuolatinio inkštimo, kaip pastebi aktorius V.Masalskis, nes „inkštimas — orumo praradimas“. Eilėraštis — kitokio mūsų pasaulio buveinė — tiesiog eikime į jį, į kitokią realybę. Žiūrėkime ten, kur ir žaltys „geltuonuom akiem/ veizieji prasižiuojis,/ saki gražius žuodžius“ (V.Daujotytė). Gal ir mes taip — vieni į kitus, sulaukę ir nustebinti to susitikimo, tos skubančio laiko išmanymų erdvės?

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.