Valdoviukai ieško šmėklų

Broliukai ir sesikės, kiek pasakaičių sukurpta, kiek dainelių sudėliota apie šiurpą keliančius vaiduoklius. Mokslinčiai jau ištyrė, kaip ir kada visata atsirado, išnarpliojo žmogaus genomą, ale vaiduokliais tebetikima. Sakysit, prietaringa, neišprususi liaudis anais tiki. Kur jau ne. Mūsų valdoviukai laimėtų bet kurį prietaringų žmogelių čempionatą ar konkursą. Mūsų valdoviukams nuolat kas nors vaidenasi. O kai vaidenasi, į visokius nuotykius anie papuola.
Garsusis Architektas, tas senas Telšių kyšininkas, čiupdavo viską, kas pinigu pakvipdavo. Kartą, statant maskolių nukankintiems žemaičiams šventyklą, Garsusis architektas per mitingą stovėjo su kepure ir rinko aukas. Seni laikai tai buvo, apie dolerius daug kas girdėjo, ale mažai kas juos regėjęs buvo. Ir štai susigraudinusi Amerikos lietuvė išskleidė kepurėje šimtą dolerių. Šimtą! Sužvilgo it vilko Garsiojo architekto akys.
Kitą dieną Telšių kunigaikštijos maršalka Martynas, matęs tą retenybę — šimtinę — su rūmininkais skaičiuoja aukas. Bliamba, išgaravo šimtinė. Nu, prigriebė už rankos Garsųjį architektą — pirmą sykį jo gyvenime. Taip ir anaip, kur šimtinė išgaravo? Žliumbė, atgailavo Garsusis architektas. Bet kaži kaip išviliojo iš amerikonkos raštelį būk jam doleriai buvo skirti. Nuo tada Garsųjį architektą pravardžiavo „Šimtas baksų“.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 16 (10228)