Interviu su VĮ Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovu Romualdu Zebčiuku.
Algirdas Dačkevičius
— Kokiomis nuotaikomis Žemaitijos miškininkai pasitiko pavasarį ir kaip tas nuotaikas pakoregavo koronavirusas?
— Žemaitijos, kaip ir kitų regionų, miškininkai pavasarį, kaip ir įprasta, pasitiko nusiteikę darbingai: šiemet, po šiltos žiemos, lapuočių sodinukai medelynuose pradėjo skleisti pumpurus jau vasario gale, todėl gerokai anksčiau prireikė rauti sodmenis. Kaip ir buvo galima numatyti iš daugelio metų patirties, kad ir kokia žiema būtų, kovo mėnesio „rytšaliai“, kai naktimis vyrauja neigiama temperatūra, o dienomis gerokai įšyla, miškasodžiui kiek trukdo, nes susidaręs per naktį gruodas dažnai iš ryto neleidžia dirbti nei technikai, nei sodintojams. Bet darbai įsibėgėja, girininkijas jau pasiekė ketvirtadalis sodinukų.
Žinoma, COVID-19 plitimas koreguoja mūsų planus, nes būtina griežtai laikytis karantino sąlygų, bet kol kas viskas vyksta kaip numatyta. Miško sodinimo paslaugų sutartys sudarytos kiek daugiau kaip pusei planuotų, dalį darbų atliksime, pasitelkę savo miško darbininkus — jų turime apie 20, o likusius darbus įveiksime įdarbindami žmones supaprastinta tvarka — naudojant žemės ūkio bei miškininkystės paslaugų kvitus.
— Koks koronaviruso poveikis kasdieniams, įprastiems miškininkų darbams VMU Telšių regioniniame padalinyje?
— Telšių miškininkai turi sukaupę didelę patirtį dirbti įvairiausiomis sąlygomis, ir bent kol kas galiojantis karantino režimas nedaug įtakojo privalomo darbų ritmo, nes jį mums diktuoja gamta. Įprasti miškininkų darbai nestrigtų, jeigu pandemija nelėtintų medienos rinkos, bet jau iš kai kurių požymių pastebime, kad dalis mūsų medienos pirkėjų svarsto sutartą medieną pirkti kitą pusmetį, kai kurie jau raštu atsisako vykdyti medienos pirkimo sutartis.
— Ar besiplečianti pandemija turėjo ženklesnės įtakos šių metų miškasodžiui?
— Pandemija miškasodžiui turi dvejopą poveikį: stringa žaliavų tiekimas, bet kol kas viską išsprendžiame. Yra ir geroji pusė — Telšių regioninis padalinys dalijasi darbo resursais su gerokai didesniu privačių miškų sektoriumi — jų pas mus 62 proc., valstybinių — tik 38 proc., nors pagal bendrą valstybinių miškų plotą esame didžiausias regioninis padalinys Lietuvoje — tokių miškų valdome per 60 tūkstančių hektarų. Taigi, jei pernai labai sunkiai radome miškasodžiui darbuotojų, tai šiuo metu dėl viruso atostogaujantiems žmonėms mums ir paslaugas teikiančioms įmonėms rasti sodintojų daug lengviau — net patys siūlosi.
— Kaip regioninio padalinio darbuotojai laikosi karantino reikalavimų darbuose ir kaip tai vyksta realiai?
— Kitaip būti negali, kaip laikytis visų karantino reikalavimų: turime dezinfekcijos priemonių, nupirkome kaukių ir respiratorių, technika, keičiantis pamainai, dezinfekuojama, dirbantys žmonės išskirstyti kuo didesniais atstumais. Apsaugos priemonėmis padeda apsirūpinti ir VMU administracija.
Visi specialistai, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, tai jau ir daro, administracinis pastatas beveik tuščias. Su centrinės administracijos pagalba ataskaitų, viešųjų pirkimų ir visa kita informacija „vaikščioja“ būtent nuotoliniu būdu, tiesiogiai nekontaktuojant. Sunkiausiai suorganizuoti darbus saugiai šiuo metu medelynuose, nes ten didžiausia žmonių koncentracija. Bet medelynų specialistai nuolat konsultuojasi, jų aprūpinimą visomis saugos priemonėmis organizuojame pirmiausiai.
— Kas, be šiuo metu plintančio užkrato, dar kelia susirūpinimą Telšių regiono miškininkams?
— Po neįprastai šiltos žiemos greičiausiai išplis medžių ligos ir kenkėjai, eglynuose — žievėgraužis tipografas, pušynuose — viršūninis žievėgraužis. Neramu, kad dėl sutrikusio tiekimo galime laiku negauti insekticidų, kurie būtini medienai apdoroti: kai kurios įmonės, kurios šiuos pesticidus įveždavo, jau atsisako jų pateikti. Stringant medienos rinkai, matyt, miškų sanitarinė apsauga šiemet ir sukels daugiausiai rūpesčių, nes kai kuriose kaimyninėse šalyse tai vyksta jau keletą metų. Bet bendromis visų regioninių padalinių pastangomis, kaip visada, kenkėjus įveiksime.
— Kaip sekasi tvarkytis su neseniai praūžusios audros „Laura“ padariniais Žemaitijoje?
— Vėjai dažniausiai versdavo miškus rudenį, kartais — vasarą ar žiemos pradžioje. Audra „Laura“ pas mus kovo 12-13 dienomis išvertė ir išlaužė netoli 20 tūkstančių kietmetrių miško, atskirose girininkijose — net iki 2500 kub. m. Vėtros padarinius pagal galimybes tvarkome. Darbus sunkina tai, kad tuo pačiu metu vyksta miško atkūrimo ir įveisimo darbai, tad girininkijų specialistams tenka dvigubas krūvis: kiekvieną sodintojų grupę reikia aprūpinti sodmenimis ir prižiūrėti, kad visi medeliai būtų pasodinti teisingai. Likviduojant vėjovartas, kiekvieną rinktinų kirtimų medį reikia apmatuoti, tiktai plynų vėjovartų biržės įvertinamos pagal miškotvarkos nustatytą tūrį, apmatavus kertamą plotą.
Nuo lapkričio mėnesio būtent Telšių regioninio padalinio teritorijoje iškrito daugiausiai kritulių — hidrometeorologijos stočių duomenimis, iki 370 mm, kai visoje kitoje Lietuvos teritorijoje — iki trijų kartų mažiau. Tai žiemą ypač sunkino Telšių miškininkams medienos ruošos ir prekybos darbus. Kai beveik visoje kitoje Lietuvos teritorijoje, nepaisant šiltų orų, prekyba mediena vyko rekordiškai gerai, telšiškiai tiesiog negalėjo įvažiuoti į miškus.
Nepaisant atsiradusių naujų iššūkių, Žemaitijos miškininkai nusiteikę visus būtinus darbus atlikti. Manau, kad taip ir bus — kaip visada.
— Dėkoju už pokalbį.