https://www.groziui.lt/uv-lakaiTelšiai ne veltui pavadinami menininkų kalve, nes VDA Telšių fakultete ne vienas gabus studentas išreiškia savo kūrybinį potencialą, nustebindamas meno gerbėjus savo darbų savitumu. Jauna menininkė Roberta Vrubliauskaitė viena iš VDA Telšių fakulteto buvusių absolvenčių, kuri sėkmingai save realizuoja juvelyrikoje.
Justina Lukošienė
2014 m. Roberta Vrubliauskaitė baigė juvelyrikos ir kalvystės studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Iškart po studijų pradėjo kurti juvelyriką lietuviškam prekiniam ženklui „Julia Janus“. Tai buvo postūmis sukurti savo prekinį ženklą VARVA. Juvelyrė savo kuriamus papuošalus bei meninius objektus pristato įvairiose parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Taip pat dalyvauja tarptautiniuose meno projektuose, kaip „Artistic Multi Sensorial Experience — AMUSE“.
Originalių darbų autorė sukūrė keturias plaketes su klampioje dervoje užstrigusiais gamtos motyvais, perteikiančiais keturias lietuviškos gamtos oazes: pievą, mišką, pajūrį ir pelkę. Jos buvo eksponuojamos 2019 m. rudenį vykusioje parodoje „Disignart“ Japonijoje, Tokijuje, kurios metu susirinkę meno mėgėjai galėjo susipažinti su lietuviško dizaino ypatumais.
Robertos Vrubliauskaitės kūryba dėl klampios dervos aliuzijos į gintarą pavadinama neobaltiško dizaino moderniu gintaru. Iš Telšių kilusi ir čia kurianti menininkė savo darbuose nestokoja preciziškumo bei kruopštumo, kad suteiktų trapiems inkliuzams ilgaamžiškumo.
Su straipsnio heroje kalbuosi apie juvelyriką bei laikui nepavaldžius meno kūrinius.
— Kaip atradote save juvelyrikoje? Nuo ko viskas prasidėjo?
— Besimokydama mokykloje, ko gero, dar būdama šeštoje klasėje, nusprendžiau, jog tapsiu juvelyre. Visada buvau smulkmeniška ir kruopšti, todėl mokytojai skatino rinktis šią specialybę. Lankiau dailės mokyklą, o tuo metu dailės mokytoją laikinai pavadavo VDA TF juvelyrikos studentė, kuri daug pasakojo apie šį mokslą. Tai dar labiau sužadino mano susižavėjimą šia specialybe. Nebeįsivaizdavau savęs niekur kitur, tik juvelyrikoje.
— Galbūt šeimos rate turite kūrybingų asmenybių, kurios inspiravo Jus kurti?
— Kuriančių šeimos narių ar giminaičių nebuvo, bet darbas su metalais šeimai nėra svetimas. Tėtis dirba su metalu, o mano proseneliai buvo kalviai. Vienas iš jų net pats mokė šio amato, kurio išmoko Rygoje, todėl atrodė žavu tęsti šią tradiciją.
— Baigėte juvelyrikos ir kalvystės studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Šią specialybę dažnai pavadina vyrišku amatu. Su kokiais iššūkiais juvelyrikoje susiduria moteriška ranka?
— Nemanau, kad juvelyrika yra labai vyriška specialybė. Kai pati studijavau, tai studijuojančių merginų ir vaikinų santykis buvo vienodas. Dirbu mažame mieste, todėl nėra tokių apkrovų, reikalaujančių didesnės fizinės jėgos. Be abejo, rankos nukenčia, nes neretai susižeidžiu. Visokie randeliai, pažeisti nagai tikrai nesuteikia estetiško vaizdo moteriškoms rankoms.
— Iškart po studijų pradėjote kurti papuošalus lietuviškam prekės ženklui „Julia Janus“ ir sukūrėte 5 kolekcijas. Kaip sulaukėte tokio pasiūlymo?
— Pažįstamas mane rekomendavo, o prekės ženklo „Julia Janus“ vyriausioji dizainerė pasiūlė pagaminti kelis pavyzdžius. Tiesą pasakius, jaučiausi per silpna šiam darbui, bet visgi pavyko sukurti nemažą kolekciją, kuri buvo labai sėkmingai perkama, todėl teko gaminti ir kolekcijos papildymą. Toks įvertinimas padrąsino imtis savarankiškos kūrybos. Taip ir atsirado VARVA.
— Kuriate minimalistinius papuošalus iš epoksidinės dervos, kurios pagalba įamžinate laike sustingusius gamtos motyvus, sentimentalias detales ar prisiminimus. Kodėl pasirinkote būtent tokią atlikimo techniką?
— Dažnai bevaikštinėdama po miškus ar pajūriu, prisirinkdavau visokių gražių gamtos niekučių: įdomesnių medžių atplaišėlių, neįprastai atrodančių samanų ar kokios išskirtinės augalijos, o kur tai padėti — nesugalvodavau. Juk norėjosi kažkaip išsaugoti tą laikiną ir trapų grožį. Atradau epoksidinę dervą, kurios dėka galima užkonservuoti visą šį gamtos grožį. Tuomet inkliuzai tampa saugūs ir ilgaamžiai. Papuošalų formos yra paprastos, nes visas dėmesys sutelkiamas norint atskleisti inkliuzo ypatingumą. Dažnai epoksidinėje dervoje užkonservuoju kliento duotą sentimentalią detalę, prisiminimą. Tokie papuošalai turi stipresnę emocinę vertę, todėl džiaugiuosi galėdama sukurti žmogui asmeninį talismaną.
— Iš ko semiatės savo kūrybai įkvėpimo?
— Sunku pasakyti. Man pačiai atrodo savaime aišku, koks bus tas papuošalas, o tas „savaime aišku“ ateina iš tam tikrų išgyvenimų, vertybių, potyrių, anksčiau pačios darytų darbų, stebimos kitų menininkų kūrybos. Viskas tarpusavyje susimaišo ir atsiranda nauji darbai. Vieni darbai gimsta iš ramybės, o kitiems atsirasti prireikia ir deadline’ų (galutinių terminų).
— Gal pastebėjote, kokios vartotojų amžiaus grupės labiausiai pamėgo Jūsų kuriamos papuošalus?
— Nėra taip, kad papuošalus mėgtų tik jaunesnio ar vyresnio amžiaus žmonės. Amžiaus intervalas yra labai įvairus, skirtumai yra tik renkantis pačius papuošalus. Pavyzdžiui, smulkesnius auskarus renkasi jaunesnio amžiaus klientai, o vyresnio amžiaus klientai labiau pastebi apyrankes. Pakabukai — populiariausias papuošalas, kurį renkasi nepaisant amžiaus. Dažnai sukuriu uniseksinius pakabukus, kuriais puošiasi ir vyrai.
— Ko palinkėtumėte jaunam besiformuojančiam menininkui, kuris siekia savo ateitį susieti su menu?
— Jei tai yra svajonė — bandyti. Kūryba nebūtinai turi būti pagrindine pragyvenimo veikla. Ji visada gali likti kaip malonumą teikiantis pomėgis. Asmeniškai aš, nesigailiu pasirinkusi juvelyriką.
— Dėkoju už pokalbį.