Ieva Sigita Naglienė
Žydi ir paukščių giesmės
Tikrai jau „girdi, kaip jaunas/ Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;/ Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“, anot poeto A.Baranausko. Pavasaris — kad ir vėsu, kad ir liūdnumo daug — žydi. Vis dažniau pasigauname pirmuosius žiedus, įsižiūrime į jų grožį. Ir poetai tuo laikotarpiu atgyja, ir jų posmai žydi — ir savą pasaulį parodo, ir kitu pasidžiaugia.
Pamažu nuo išorinės erdvės pereinama į vidinę — į jausmus. Ir toje esamybėje — žydi ilgesys, meilė, žydi jausmo galia ir vaizduotė — poezija gali būti labai labai arti. Ji gražiai išskleidžia savo žiedus: juose ir žmogaus gyvenimo gėlės, ir jo patirties žaluma, ir aplinkos pilnatis, ir subjektyvus lyrinis įsijautimas į žydinčią visumą. Tarsi visas pasaulis būtų su žiedais — taip paprasta ir natūralu. „Vat teip linksmina dūšia…“ — tokia įsivaizdavimų stiprybė eina iš poeto A.Baranausko „Anykščių šilelio“ giesmės. O jau kokia gaivalinga paukščių gyvastis — „balsų visokių — lyg trūkte pratrūko“. Toje A.Baranausko paukščių smagybėje „užu viršesnis“, kaip sako poetas, „lakštingalės balsas:/ Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:/ Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,/ Ir vis dūšion įsmenga“. Ir ne tik — „visoki balseliai teip krūvon suplaukia (…)/ Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,/ Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas,/ Kad iš tolo tik regis gražus margumynas“.
Visa tai parašyta A.Baranausko 1858 metais — o kas kitaip dabar, kas pasikeitė? Vis tas pats žydėjimas, ta pati gamta, kad ir keičiama — tik pasikartokime ir turėsime kuo tikrovės priešingybę prislopinti. Juk lengviau gyventi, kai patiki gamtos stebuklais, jų egzistavimu, žydėjimu. Poezija apibendrina grožį. Reikia prisiminti, kas saugoma literatūrinėje atmintyje. O A.Baranausko „Anykščių šilelio“ poemos atmintyje, yra ir „gražaus ramumėlio“, „pilna pajautų“, ir „širdį griaudžia“ — tiesiog viskas „vienybėn susipynę“… Ir kritikų sakoma, jog per gamtinius palyginimus poemoje atskleidžiama ir žmogaus dvasios pilnatvė. Regis, šito mūsų gyvenimui itin reikėtų? O gal tikrai, iš tos „giesmės imas“ tokia stiprybė, tokia jėga? Tai kartokime, tai pasikartokime, tai mūsų tautos menas. Juk ir tos „šventos pajautos“ pareina, kažkaip giliau išsiskiria, ne iš bet kur — iš tos pačios žemės, iš jos pajautimo. Ir tai padės mūsų dvasiai lengviau pražysti. Juk niekas netrukdo įsiskaityti. Kaip toje reklamoje, jokia gėda… Tiesa, bibliotekos dar nedirba, bet knygų (ir „Anykščių šilelį“) lengvai galima interneto platybėse susirasti — tokia XXI amžiaus žmogui natūrali pasiūla: susiieškai knygą — ir diena pražysta. Sako, kad ir sveikata žydi — perkeltine prasme, tuomet ji esanti puiki… O ir žmogus visas ima žydėti — tuokart gerai jaučiasi, gerai žmogus atrodo.
Tiesa, A.Baranausko įžvalgos, jo kūrybos įvaizdžiai, poeto mintys yra mielai ir kitų kūrėjų „perkeliamos“ į panašias jausmo ar išgyvenimų akimirkas. Juk dvasinis gyvenimas glaudžiasi prie tų pačių sužydėjimų. Pavyzdžiui, poetas M.Martinaitis sukūrė eilėraštį „Rauda, kad neišnyktų A.Baranausko lakštingalos“. Jame itin jautrus kuriančio žmogaus žvilgsnis į atmintį: aiškus regėjimas to, kas buvo, ir kas dedasi dabar, mintys apie pokyčius ir skalsą. Lakštingala gieda, pati nesirodo. Ir vis dėlto, nors „mažesnė už savo balsą/ tu pražydini sodą“. Net tiesiogiai į ją kreipiamasi, kaip į kūrėją: „Žymiausia mūsų klasike“, „Kai giedi — visa Lietuva/ vos sutelpa į tavo balsą“. Jos prašoma, kad neišnyktų… „Į pavasarį akis mums atveri —/ lyg į šviežią, drėgną paveikslą…“ — sueiliuota poeto M.Martinaičio. O lakštingalai „pragydus, ligoniai pasikelia,—/ tavęs klausydami — sveikata…“ Tokios tokelės — kaip arti mūsų ta tikroji gydykla, tie tikrieji eilėraščio vaistai: „Slapstydama savo mažumą,/ skelbi didelę skalsą“ — apie skalsą ir A.Baranausko įkalbėta. Ir ne veltui — skalsa, skalsumas, užtekimas ko ilgam yra taupumas, saugojimas, vertės supratimas. Kitaip sakant, tenkinimasis tuo, kas ilgai ir pakankamai vartojama iki soties, iki dvasinio sotumo. Ir šių dienų realybėje vėl turime atramą? Visur būtina pusiausvyra.
Yra minėtame M.Martinaičio eilėraštyje ir pilkos kasdienybės, pasipūtimo ar manieringo emocingumo — ir vis tik tikima grožiu. Paukščių giesmei, stebuklingajai lakštingalos kūrybai — ir žiedai, ir poetų eilės kaip žiedai. Regis, visa gamtos darna tampa kūrybos stimulu? Didesnė mūsų gyvenimo dalis — be sentimentų, bet kaip be jusenų, kaip be žiedų? Kad ir kiek, kad ir kaip užkoduotume savo patirtis — be emocijų pasaulis vis tiek kažkoks nebe toks, ne kaip gyvensime. Ir reikia, kad poetai kurtų raudas, kad jas girdėtume, kaip „gilu taip“, anot M.Martinaičio.
Pražysta ir tai, kas žydėti negali
Turtinga mūsų kalba — išmintingi poetai. Jų eilėraščiuose beveik viskas gali žydėti — poezija pilna žiedų. Pavyzdžiui, poetas S.A.Dačkevičius primena, jog „Atsiveria beržo rievė,/ keičiasi, vinguriuoja,/ netgi pražysta“. Taip prasideda „Šaukšto skobimas“ — tai eilėraštis, kuriame viso gyvenimo ritmas: „kad surastum/ tarp kitų, triskart per dieną/ kartojančių dubenio maldą“. Arba kitas poeto eilėraštis — „Ką tik išpiltas prie židinio“: „Vanduo vėl taškėsi pakrosny,/ špižinės rinkės balo ir raudo“ — žydėjo? Aišku. Aišku, žydėjo, jei kažkas visa tai pamato! O kodėl ne?
Į viską galima žiūrėti kaip į kažką, kas stebina, teikia jėgų. Saulė daro savo darbą — ir mes negalime prarasti vilčių. Pavasaris — ir kitoks gyvenimas. „Ir nusaulins pavasaris veidus“, primena poetas A.Mikuta, „Aš tikiu klevo žaluma ir gėle,/ Ir žmogum, kuriam žemė mylėti leido“. Itin daug dėmesio pavasarį skiriama moters paveikslui — pavasaris yra laikas, kai prasideda švenčių ciklai.
Apie pavasario šventimą, jo apeigas užrašyta ir įvairiausių tautosakos pasakojimų. Pavyzdžiui, P.Dundulienės knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ (1990) — ištisas mūsų senovės žmonių nematomų dvasių garbinimas, papročių šaltinis. Anksti pavasarį ir deivė Pergubrė žalumynus dauginanti. Sakoma, kad ji „atitinka senovės romėnų pavasario ir gėlių deivę Florą, slavų Sievą. Šios deivės buvo vaizduojamos jaunomis, gražiomis mergelėmis, palaidais plaukais ir gėlių vainikais ant galvos“. Ir Velykų persirengėliai siekė prikelti pavasarį, „stengėsi ir juokinti žmones, nes juokas turėjo didelės magiškos galios prisikeliant augalijos dievybei“. Tiesa, Velyke buvo vadinamas ir „pirmasis pavasario saulės — kovo mėn. — spindulys, patekęs į pirkią“. Visa tai — praeitis, pagal prosenelių papročius, o ar jiems tuomet buvo lengviau nei mums gyventi?.. O gal mes tiesiog to nebepastebime ir turėdami atviresnius langus, nebesigėrime, kas lipte įlipa?.. Jie „įvairiems gamtos reiškiniams priskirdavo nepaprastų galų“ — ir tai atiduota dangaus, atiduota žemei ir žmogui? Kitaip sakant, etnografinė atmintis veda į dvasinę atmintį: žmogui palaimą teikia šviesa, šiluma, atgimimas, vaisingumas, žydėjimas, tas grožis, kuris natūraliai išsiskleidžia.
Ir poezijoje visa tai taip, taip natūraliai, paprastai, aiškiai — tik imi ir skaitai, ir turi. „Tas patrakėlis juokas“, anot poeto A.Mikutos, „Ir grožis — patrakėlis,/ Nelauktai virš tėkmės pražydęs“. Tai ir dvasinė galybė. Ir „Moterys moterys, rytą pražystančios“, kaip sako poetas A.Mikuta, „Bėgate bėgate, rankom plasnojate,/ Klostote sapną ir kapą plaukais“. Tokia realybė. Tokia dalia — žydėjimas, laukimas, kančia, globa ir džiaugsmas — akimirkos, tokia išgyvenimų tikruma. Daug dabar turime apribojimų, susilaikymų — to reikia šios grėsmės protrūkyje, toks mūsų amžiaus išbandymas, bet niekas neatėmė vaizduotės, niekas neizoliavo nuo knygų ir jų išminties. Galų gale — turime saulę, kiekvienas jos žiedais galime džiaugtis. Ir namuose — savos saulės ir jų artumas — mūsų stiprybė.
Kaip sako poetė V.Daujotytė, „žolė vis žalyn, dangus/ neįmanomai mėlynas“… Žydėjimas… Anot jos, „Žydėjimas beprasmybė; tiek ir prasmės“. Yra būtina „Suleisti šaknis ir į savo tuštumą, į savo nieką“ — ir bus patirties esmė. Ir „Žemaičių kelukai, žvyrkelukai — kilnojasi žemė po grįžtančio kojomis“. Ir ėjimas — ir namuose, į kuriuos atveda tikėjimas, svajonės. Ir galbūt iš tikrųjų, anot V. Daujotytės, „Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau tolsti nuo to, kuo gyvenai; gilu tik grįžti“. Šio laiko pratinami kitaip elgtis, kitaip gyventi — o gal kitaip ir jausti, kad „Iš meilės, grožio, šventumo pajusti, kad esi žmogus, išskirtas, pakeltas“?
Tokia yra poezijos tiesa — gal kitaip žydinti, gal traukianti kuomet to labiausiai reikia? Ir išskleisi pats tuos žiedus, netgi iš to, kas niekada nežydėjo? Supranta — tokios žydėjimo galimybės. Tikrai pabandyti verta. Ką gali žinoti, neabejokime — laiko tikrai dabar tam turime. Ir artimieji girdi, mato, jaučia. Ir galbūt pirmą kartą pajusime paprastą, natūralaus paprastumo poetinę galią?..