Kalbėti apie žinomus rašytojus, išleidusius ne vieną knygą, visada yra lengviau. Tačiau Žemaitijos žemėse gausu paprastų, kūrybingų žmonių, kurių kūryba gal ir skaitoma, cituojama, bet autoriai dažniausiai nėra pripažinti, žinomi, visuomenėje atpažįstami. Yra Giliogirio kaime gerų ūkininkų, kolekcionierių, o yra ir tų, kurie mėgsta kurti, rašyti ir savo kūryba žmones džiuginti. Deja, ne visiems jie žinomi. Čia įsikūrusi Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus narė — Virginija Laurinaitienė. Savito likimo, nebijanti permainų ir lūžių gyvenime, moteris sutiko papasakoti apie tai, kaip įžengė į kūrybos pasaulį.
Dana Lukauskienė
— Jūsų novelėse veikia herojai iš prisiminimų, kuriems suteikti ironiški vardai, kalbama apie konkursus, žmogaus orumą, tuštybę ir gyvenimo prasmės paieškas. Ar iš tiesų egzistavo Jūsų aprašomi žmonės?
— Pro mano akis praėjo tiek egzotiškų žmonių, keistų likimų, gyvenau lūžių laiku. Tos istorijos nėra visiškas prasimanymas. Gyvenimo spalvos neretai būna sodresnės už lakiausias fantazijas. Sutiktieji sudėtingo likimo žmonės skatina susimąstyti, kodėl jie laimingi, nelaimingi, komiški. Tačiau gyvenimo smulkmenos nėra akivaizdžios kito žmogaus akiai. Todėl, kuriant pasakojimus, buvo ir spėliojimų, ir pasitelkta vaizduotė. Nenorėčiau ko nors įžeisti ar įskaudinti. Norėčiau priminti, jog neturėjau tikslo papasakoti apie žmones, kuriuos teko sutikti ir šiek tiek pažinti, neketinu, ko nors demaskuoti, tik norėjau su kažkuo, taip pat bandančiu suvokti pasaulį, pasikalbėti, pasidalinti mintimis ir įspūdžiais. Mane domino sėkmė, nesėkmė, pasinėrimas į iliuzijas.
— Kuo ypatingas Giliogirio kaimas?
— Galbūt tuo, kad čia gyvena tikri žemaičiai. Sakoma, kad jie uždari ir kieto būdo. Žemaitijoje gyvuoja toks šmaikštus posakis, nusakantis esminį žemaičių charakterio bruožą — užsispyrimą: „Je žemaitis osėspėrs — ėr i dėbėsi ispėrs“. Sakyčiau tai paprastas Žemaitijos kaimas, esantis Rietavo savivaldybėje, su savo molingomis dirvomis, tradicine iki šiol išlikusia kolūkio laikų infrastruktūra, su žmonių bendrystės laukiančiais kultūros namais, uždarytos mokyklos, parduotuvės pastatais, darželio, valgyklos statinius primenančiais pėdsakais. Nors kaimelis yra kažkada čia gyvenusių garsių žmonių tėviškė, nebėra klestintis. Čia gimė aktorė E.Pleškytė, jos brolis kapitonas J.Pleškys, okupacijos metais pabėgęs į užsienį. Nuošalioje vietoje tebėra išlikęs Marijono Kavecko dvaras, kuriame įkvėpimo semiasi paskutiniojo Giliogirio dvaro savininko Marijono Kavecko vaikaitis — istorikas, kuris nuolat ieško šeimos savasties bruožų, domisi istorija, užsiima giminės medžio paieškomis. Nedaugelis tikriausiai žino, kad Giliogirio kaime auginamos bene pačios skaniausios savivaldybėje avietės, jas augina čia aviečių ūkį įkūrusi šeima. Gretimame Alko kaime gyvena žmogus, kolekcionuojantis įvairių veislių vištas. Turime kaimyną, kuris sukaupė virš dviejų tūkstančių keramikos eksponatų privačioje kolekcijoje. Kultūrinio gyvenimo nebuvimas verčia ieškoti įvairių veiklos būdų: vieni ūkininkauja, kiti ieško meilės, treti puoselėja gamtą ir namus. Kiti — kolekcionuoja ąsočius, o aš — rašau. Nepaisant to, kad šis kaimas garsus savo dvaru, čia gyvenančiais žmonėmis, parduotuvė-autobusas atvyksta vos kelis kartus į savaitę, susisiekimas su Rietavo miestu galimas tik per mokslo metus, kuomet kursuoja geltonas, mokyklinis autobusiukas. O kasdienė buitis vis tik įkvepia kurti.
— Kodėl rašote?
— Knyga atėjo anksti į mano gyvenimą. Mokytis skaityti motyvavo smalsumas. Šeimoje visi mėgo knygas, todėl ir aš norėjau sužinoti, apie ką skaito mano vyresnės seserys, tėvai, kas pavaizduota iliustracijose. Išmokau skaityti kokių šešerių metų, šio pomėgio neužmečiau iki pat šiol. Dabar esu pensininkė, atsirado daugiau laisvo laiko. Daug metų dirbau bibliotekininke. Buvau tarsi tarpininkė tarp tų, kurie kuria, generuoja idėjas ir tų, kurie skaito. Kaip ir visi einantys į darbą žmonės, anksčiau kūrybai neturėjau nei laiko, nei energijos.
— Rašymas Jums ne naujiena?
— Buvo tokie laikai, kai be charakteristikos niekur nė žingsnio negalėjai žengti. Bibliotekos, kurioje dirbau, direktorius nemėgo visokių biurokratinių raštų. Visiems, kurie prašydavo charakteristikos, pasakydavo: „parašyk pats (pati)“. Kažkuri bendradarbė paprašė pagalbos. Neatsisakiau. Taip tapau charakteristikų rašytoja, studenčių praktikos ataskaitų kūrėja ir kitų keblių raštų kurpėja. Oficialūs autoriai tuose raštuose įžvelgdavo mano polinkį grožinei literatūrai. Raštinės kalbos stilius labai kenkė mano kalbai, kurioje prigijo stereotipinės frazės. Jei kada sumanydavau kažką sukurti, perskaičiusi likdavau nepatenkinta. Bandydama keisti vieną kalbos griozdą, pakeisdavau kitu tokiu pat dariniu. Sulaukiau tokio amžiaus, kai ėmė vienas po kito išeiti iš šio gyvenimo mano artimi žmonės. Nejaukiai jaučiausi viena likusi kažkada labai talpiuose namuose, kuriuose sunku buvo rasti ramų kampelį. Tada nutariau ieškoti kokios nors visuomeninės organizacijos, kuri užsiima kultūrine veikla. Taip suradau Kūrybinio rašymo studiją. Atsitiktinai pajūryje susitikau Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus vadovę Virginiją Kairienę. Iš pradžių dalyvavau renginiuose, kūrybinėse laboratorijose, vėliau tapau ir nare.
— Ilgametė žurnalistė Janina Zvonkuvienė apie Jūsų literatūrinius bandymus yra pasakiusi: „Didelę dalį Virginijos Laurinaitienės kūrybos priėmiau lyg skanėstą savo širdžiai, sielai, vaizduotei. Kodėl būtent taip? Tikriausiai todėl, kad esame tos pačios kartos moterys. Abi iš kaimo, abi ir gyvenimą nugyvenusios arba prie tekstų, arba su tekstais. Tad ir rašančioji, ir skaitančioji šiuo atveju — mažumėlę „apsitrynusios“. Rašote kaimo tematika. Kodėl?
— Žmogus tol gyvena, kol sugeba keisti savo gyvenimą, išmokti, ko nors naujo, pasinerti į kokią nors įdomią veiklą. Taigi nusprendžiau gyventi, o ne laukti viešnios, kuri ateina ir išsiveda. Todėl palikau Klaipėdą ir išvykau į Giliogirio kaimą. Daugybę kartų skaičiau apie mėnesieną, mėnulio pilnatį, gruodą, šerkšną, žvaigždėtą dangų — visa tai buvo tik skambūs žodžiai. Kaime — tai ryškiai matoma realybė. Kaimas senėja, jis sklidinas artimųjų ilgesio, trūksta čia šventinio šurmulio, bendravimo, bendrų pramogų. Tačiau kaimo ramybė palanki dirbti gėlyne, kolekcijoms, rašyti. Senstančiame kaime ir prie parduotuvės ant ratų, ir šokių vakarėliuose, ir išvedusi šunį pavedžioti, pamatau tokių scenų, kurios gali tapti novelių siužetais. Nuostabi kaimo žmonių kalba — žemaitiška, aiški, glausta, vaizdinga. Kartais būna liūdna dėl neįgyvendintų tikslų, deja, kartais — liūdniau, kai jie įgyvendinami. Kaime daug tylos. Kažkam pavyko įgyvendinti tikslą, kad kaimynai gerbtų vieni kitų ramybę. Ramybė lyg ir geras dalykas, bet kaimas neteko šienapjūtės dainų, per šventes iš namų nesklinda muzika, negirdėti vestuvių maršo.
— Kokie kūrybiniai planai?
— Mūsų karta matė žvaigždžių lietų, kuris matomas kartą per šimtmetį. Mus aplankė virusinis maras. Taigi kartos patirtys unikalios. Tikrai verta aprašyti šių metų Velykas. Tylias be svečių su policijos patruliais prie kryžkelės. Pramoga tapo namų langai. Senoliai stebėjo nuo šakelės ant šakelės striksinčius ir čirškiančius žvirblius, kiti žiūrėjo, kaip lizdą tvarko gandrai. Rašydama pirmąsias frazes, dažnai nežinau, kokios bus paskutinės. Kartais norisi parašyti kažką linksmo, kad vakare paskaitęs, žmogus nueitų ilsėtis su šypsena. Tarpukario Lietuvoje knygą į kaimą nešė kraštietis inteligentas, šviesuolis amatininkas ar ūkininkas. Dabar knyga vis rečiau užklysta į kaimą. Sutrumpinome kultūros įstaigų tinklus, nebeliko knygos, nebeliko ir skaitymo poreikio. Jį atkurti gali tik knyga, prabilusi apie tai, kas aktualu senstančiame kaime ar mieste, kuriame kariaujama su medžiais, siautėja šiltnamio efekto, globalizacijos, robotizacijos viesulai. Norėčiau pavaizduoti žmogaus, kurio gyvenimo kelias nuvingiavo tokiu nepaprastu laiku, pasaulėjautą, patirtis, įžvalgas, o ir laiko turiu ir sodyboje ramu, niekas netrukdo susikaupti. Bet knygos išleidimas kainuoja, o kultūros žmogui, pensininkui šis tikslas — drąsu sakyti, tik tolimoje ateityje. Bėgantis laikas nėra mano sąjungininkas.
Apie V.Laurinaitienės kūrybą, Klaipėdos kūrybinio rašymo studijos vadovė rašytoja Sondra Simanaitienė yra pasakiusi: „V.Laurinaitienės kūryba išsiskiria atviromis, saviironiškomis, pastabiomis novelėmis. Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogus, jo gyvenimas, dvasios, jausmų pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys — įvairios: šeima, artimieji, draugų, kaimynų ratas, gamta. Novelių ir refleksijų herojai — laikmečio karuselėn įsukti žmonės, kuriems būtina stabtelėti, susimąstyti, kas atrasta ir kas prarasta, ko atsisakyti, o ką išsaugoti. „Goda buvo pilka, pilkutėlė moteriškė. Jei ji būtų sumaniusi mišių metu nuo altoriaus nugvelbti žvakes su visomis žvakidėmis ir sugebėjusi netoliese pasislėpti su savo nedorai įgytu lobiu, nė vienas iš gausiai pamaldose dalyvavusių žmonių nebūtų galėjęs nupasakoti, kaip ji atrodė“,— aprašo savo veikėjus autorė. Vaizduodama sau artimą aplinką, ji remiasi lietuvių literatūros nuo žemės tradicija. Tekstų balsas autentiškas, pasakojantis, gebantis perteikti kasdienybės ypatingumą“. V.Laurinaitienės svajonė — knyga, tačiau tam reikalingi resursai.
— Ačiū už pokalbį.