„Žinau, kad žemėje yra vieni namai“ V.Mačernis
Pastaruoju laiku, be jokios abejonės, visi pajutome, kas yra namai, koks gali būti skaidrus ir savas emocinis būvis namuose. Lyg ištęstinis apsidairymas. Ieškosena to, kas kaupta, kaupta — ir galų gale surasta? Suprantama, jog kiekvienam sava namų dvasia. Taigi apie tas aiškesnes namų paieškas ir norėtųsi kalbėti, pasitelkiant poetų žodžius — kas „ligi širdies gelmių giliausiai smelkias“, anot poeto V.Mačernio.
Ieva Sigita Naglienė
Šiųdienė situacija įpareigoja užsidaryti, atsiriboti — likti namuose. Savisauga ir kitų saugojimas. Suprantama. Tik viskas praeina. Vis dėlto norėtųsi, kad namų samprata keistųsi, kad namuose, kaip sakoma, būtume kaip namuose — įgytume kitokių santykių nei iki šiol suvokta. Laikini apribojimai baigiasi, egzistencinis akimirksnis liks: rūpintasi, nerimauta, galų gale — tikėta ir pasitikėta vienas kitu, ir pačiam sau, ir kitam daug kas paaiškinta, lyg iš šalies atsiremta į savo pačių jėgas. Vadinasi, namai pagilino skubančio žmogaus abejones? Pakeitė tikrovę, nes turėta laiko? Suartėta? Kaskart vis dažniau dvejota? Ir taip, ir ne — tokia mūsų nūdiena, lyg ne iki galo iššifruota, lyg daug kas išmokta, pakartota, prisiminta, kas buvo svarbu.
Ir vis dėlto kyla mintis, jog visais laikais žmonės ieškojo laimės, prasmės, atsparybės pasaulio dramatiškose situacijose. Kaip teigia filosofas A.Maceina, „kančia turi nuostabios žadinamosios galios“. Netgi „prapuolusios būties žadintoja. Ji lyg tas laikrodis budintojas sučirškia kaip tik tada, kai mes esame labiausiai įmigę pasauliniame savo buvime ir išmeta mus iš šilto mūsų guolio. Mes pašokstame truputį išsigandę ir pirmas akimirkas nesusivokiame naujoje padėtyje. Tačiau paskui apsidairome ir pradedame būti kitaip negu snaudulio metu“ (1997). Kuriančio žmogaus kasdienybėje, be jokios abejonės, tos izoliacijos ir namų traukos visada yra kur kas daugiau nei išsyk atrodo. Dėl to namų įvaizdis — ne tik vienas iš pamatinių dalykų, bet ir dvasinės šviesos, intensyviausiai išgyvenamo laiko simbolis.
Poetai yra dėmesingi kraštinėms, ribinėms žmogaus buvimo situacijoms. Juk žmogaus buvimas namuose, buvimas pasaulyje yra didžiausias stebuklas, nes atsiveria esminės jo egzistencinės situacijos. „Žinau, kad žemėje yra vieni namai“, anot poeto V.Mačernio,— „Vizijų“ autoriaus, filosofinių apmąstymų, giliausių išgyvenimų, iš tikrųjų namų — tautos tradicinių, dvasinių namų galių. Ir paties poeto ištarta, „Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt, vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin“. Kaip sako rašytoja A.Ruseckaitė, „eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu“ (2001). Vadinasi, namų žmogaus gyvenimo esmė, jo vertingiausių dalykų sklaida, kaip dabar mėgstama sakyti, yra ne vieno poeto kūrybos paskatinimas? Ir dabar gyvenančių, kuriančių tokioje mūsų dvasinėje sumaištyje — atmintis ir regimybė yra kaip tikėjimo, šviesos gelmė. Poetinis žodis — ir paprastas kalbėjimas, ir suprantami dalykai. Įtaigūs poeto V.Mačernio žodžiai: „Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią/ į saule degančius namus…“ Taigi namai — gyvenimas, žemė, trobelė, „Kur kiekvienas daiktas giria/ Ritmą, kuriantį ir veiklų…“ Ir ne tik tai skelbiama poeto V.Mačernio, tiesiog apibendrinama, jog „Visi pasauly nori būti mylimi,/ Visi praeina žemę, alkdami šviesos/ Ir perdegę troškimų ugnimi,/ Ir nenumaldę sielos alkanos“. Jo poezijoje, vizijose, sonetuose, eilėraščiuose — ištisa žmogaus drama, ieškojimai ir atvirumas, kurio metu, „pasiliksiu vienas/ Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku“. Įprasti žmogaus darbai, vaizdai, garsai įgauna misterijos — paslapties, iškilmingumo, apeiginių atspavių. V.Mačernio namai — ir senoji žemaičių troba, kurioje gyveno daug giminės žmonių. Didelis namas — didelis turtas, ramybės, palaimos vieta. Joje, anot Mačernio randame „žydėjimo ir subrendimo prasmę“. O „Vertybės turto, kaip sako poetas A.Baranauskas, niekados negalime suprasti, kol jį tebeturime; suprantame, tik jo nustoję“. Turime būti, turime turėti savo namus. Neminėsiu tų poeto Mačernio namų personifikacijų, kurias, kaip sakoma, iš mokyklos išsinešėme, kurios augte suaugusios su artimųjų buvimu, su erdvės pajautomis. Norėjosi nors šiek tiek priminti poeto išgyvenimus, pastebėjimus, tiesiog natūralią savų namų, savo erdvės stiprybę — atminties savitumą, oazę. Priminti, ką reikėtų atminti. „Šaltai stebėjau žmones ir save/ Nežinomo likimo žaidime“ — tokie žodžiai užrašyta V.Mačernio 1944 metais, likus vos 9 mėnesiams iki poeto mirties. Namai — ir likimas, lemtis. Gyvenimas — ir amžinybė. Anot poeto A.Nykos-Niliūno, „Mačernio kalba savo esme yra žemaitiška ir konservatyvi. Jo žodyje nenutrūkstamai skamba senosios lietuvių kalbos tonai, į mūsų dienas atėję per Mažvydą, giesmynus, postiles ir Bibliją“. Vadinasi, gauname jėgų ir turime stiprybę — nekintantį dvasios turtą. Namai — ir mūsų amžinybės vieta, išėjimo buveinė. Juk taip dažnai pasiilgstame tų, kurie išėję, kurių nebeturime. Poezija ir tai sutalpina eilėraščių namuose ir suteikia mums palaimą — yra atmintis, kuri liudija, skelbia buvusį laiką. Ir jos toks tikras ilgesys — juk iš namų gautasis.
Margas namų pasaulis M.Valančiaus raštuose
Ir ko tik nebūna eilėraščiuose apie namus — ištisas patirčių pasaulis. Šįkart į namų poetines mintis darniai suguls ir rašytojo, tautos blaivintojo, vyskupo M.Valančiaus įžvalgos. Tokiu laiku, didelių pokyčių metu, tikrai niekaip negalima judėti pirmyn be Valančiaus idėjų. Juk jos tvirtai suręstos, laiko pamatinius mūsų doros pastatus — dvasinį rūmą. Arba — namus, be kurių negalima gyventi — dvasios būstą.
Mačernis Valančių laikė savo mokytoju. Juk M.Valančius — „vienas žymiųjų tautos rašytojų“, anot V.Zaborskaitės, „švietėjas, rūpinęsis patiekti gražaus pasiskaitymo mažiems ir paaugusiems, kad jie įprastų į knygą, semtųsi dorovinių pamokymų ir praktinių patarimų, kad vertųsi prieš juos platesni pasaulio horizontai“. Savas gylis ir plotis — pažinimas, dvasinis turtėjimas. Tai negali laikytis tik šiaip sau, lyg nuošaly, atskirtyje — tai išmintis, didaktika, kurios esmė — gyvenimo patirtis ir mūsų autentiškumo dalis. Joje ir mūsų dienų problemos, ir mūsų dienų poezija — nauji impulsai ir atsinaujinimas.
Kas labiausiai jaudina M.Valančiaus prozoje? Realizmas, pagarba gyvybei. Jo kūriniuose „yra daug meilės gyviems gamtos padarams, natūralios paprotinės gamtosaugos idėjų, supratimo, kaip svarbi visų gyvybės formų pusiausvyra ir pilnybė“, pastebi V.Zaborskaitė. Regis, itin suprantami žodžiai — ir tokie taip staiga pamiršti XXI amžiaus skubesyje. O gal pats laikas tai prisiminti? Darna namuose ir aplink juos? O kad taip kiekvienas apsidairytume: nuo augintinio iki šalia ulbančio, nuo medžio iki augalėlio? M.Valančiaus pasaulis patrauklus savo vidine šviesa — „viešpatauja tvirti doroviniai kriterijai, kur riba tarp gero ir pikto nekelia abejonių“, sako V.Zaborskaitė. Tokie dalykai vilioja ir dabarties amžiaus žmogų, kuris išgyvena nerimą, baimę, grėsmę — žavingas yra M.Valančiaus paprastumas. Tai ir energija, ir gyvenimo džiaugsmas — rodos, taip lengvai pasiekiama, kas tikra? Paprasta ir suprantama, anot rašytojo, „Viešpats yra kantrus, bet nemaršus“; „mokykitės proto ir išmanykit visuomet reikiant klausyti vyresniųjų“; „būkit kantriais neigti“ ir pan. Žodžiu sakant, svarbu padoriai elgtis, teisingai, dievobaimingai — pamokymai ir įtaiga. Juk ir pats M.Valančius, kaip sako A.Baranauskas „gailestingumą per visą gyvenimą rodė, visa vyskupija jį pažino…“ Namai, namų žmonės, jų santykiai, tikėjimas ir papročiai, darbai, šnekesys, pabarimai ir guodimas — tai, kas gyva M.Valančiaus kūriniuose, yra labai arti mūsų dabartinės savijautos, netikėtai atveriantys kitokio elgesio, kitokio gyvenimo galimybes. Lyg ir buvimą šalia stiprina. Pavyzdžiui, „Vaikų knygelėje“ — itin daug pamąstymų apie tėvų ir vaikų santykius: juk motina tikrai mato, ką vaikas daro ne taip, bet „nenorėdama sūnaus įspėti, užtylėjo“; „Et, kaip reikės, ir dirbs; kaip prispaus, ir visa ko išmoks“ — teisinama, aklai vaiku tikima. Deja, ne visada tai į gera. Kaip sako Valančius, vaikai turėtų gerai žinoti, „to negalint daryti“.
Įsimintina ir tai, kad M.Valančius savo „Testamentinėje gromatoje“ skelbia blaivybę, dorybę — namų vertybes, didžiąsias. Jis geidė, kad padoriai žmonės gyventų. Kaip pats liudija, „lygia dalia jumis mylėjau“. Meilė, vienybė, tikėjimas, išmintis — deja, ne visi taip gyvena. „Viešpats yra kantrus, bet nemarus“, sako M.Valančius. Žmonės „nedabojo to, jogei patys sutraukė ant savęs tas rykštes Dievo. Jei ir tos koronės nieko dar nemačys, gal užleisti dar didesnę“. O juk tai užrašyta M.Valančiaus XIX amžiuje — ar itin žmogus pasikeitė?! Pasikeitė ir jo namai kitokie — tik esmė, regis, jo aplinkos, jo darbų išliko ta pati: „vyras su moterimi, taikiai gyvendamu, kaip sako M.Valančius, daro laimingus vienas antrą, vaikus ir šeimyną“. Yra vyskupo pamokymų moteriai, žmonai, motinai, vyrui, tėvui: „suėję į porą taip elkitės, idant vienas antram tikrai širdies neužduotumėt, nes toks yra prigimimas žmogaus, jogei jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, įkyrės, to jau niekuomet nebegali širdingai mylėti“. Yra pamokymų vyrams, kaip elgtis su žmonomis: „Matydamas supykusią, užtylėk, būk anai ištikimas, skaityk už sau lygią ir nieko nepradėk dirbti su ja pirma nepašnekėjęs“. O moterims — žmonoms patariama: „Atmink, jogei vyras yra tau artimiausias žmogus visame pasaulyje“. Be to, abiems tėvams sakoma: „Tėvai taip turi elgtis namuose savo, idant vaikai neregėtų nė kokio papiktinimo“. Margas namų pasaulis — ir sykiu toks paprastas, toks tikras, atvirai M.Valančiaus atskleistas Testamento surašymuose. Kaip pats autorius sako, „idant geriau įsidėmėtumėt ir atmintumėt“. Turbūt to įsidėmėjimo ir atminimo, „minėjimo ir užlaikymo“ iš M.Valančiaus mums labai reikia — tos meilės su Dievu, artimo meilės, vienas kito prilaikymo. Reikia — gražus prisiminimas stiprina. Visa tai tebėra M.Valančiaus kūryboje, pastabose, užrašuose — ir eina sykiu su XXI amžiaus žmogaus patirtimi. Svarbu protingai atsirinkti — ir unikali namų energija, darna, tikėjimas, meilė, dvasinė bendrystė, džiaugsmas ir dėkavojimai, kaip sako Valančius, tikrai užsibus. Tokia poetinė — praktinė pasiūla, išmintis ir paprastumas. Ir ne iš bet kur — iš mūsų M.Valančiaus, mūsų grožinės literatūros pradininko, vyskupo — iš pačios tautos sąmonės.
Ir visai į galą, kaip sakoma, norisi dar vieną kitą M.Valančiaus žemaičių patarlę pasiūlyti — namų, susikurtojo pasaulio išminčiai palaikyti. Kaip patys žemaičiai sako, kad ji stipruotų: „Ateik belaukiamas, išeik bemylimas“; „Be Dievo žinios nieko gero nenuveiksi“; „Čia žodis, čia ir darbas“; „Daug norįs ant mažo atsisėda“; „Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai, geresni už svetimus“. Taigi — namai, trobesys, šeimos vieta, sodyba, ūkis, gyvenimas — ir amžini namai. Namai — ir mūsų žmonės, mes patys. Juk svarbu gyventi kaip namuose — laisvai jaustis. Regis, dabar turime tokią situaciją — turime būti namuose. Belieka visa esybe tai jausti, turėti ir saugoti — namopi, kaip sakydavo žmonės, namų link. Ir poetai, rašytojai mus ten veda, kad pasiilgtume, kad kalbėtume, kad susikalbėtume dėl mūsų pačių.