Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacius — tikras Žemaitijos krašto patriotas, kuris savo profesionaliu darbu, tikrais ir truputį pagražintais pasakojimais, netikėtais atradimais, subtiliu humoru sužavi turistą bei skatina dar labiau pamilti savo kraštą. Pasiklausius jo pasakojimų, supranti, kokia yra didinga Žemaitija ir jos istorija.
Pagal „Meška TV“ parengė Justina Lukošienė
Kartais paklausiama, ką gero galima pamatyti Telšiuose. Kai nuslūgs koronaviruso pandemijos banga, pirma vieta, kurią vertėtų aplankyti — Žemaitijos turizmo informacijos centras. Čia nemokamai ir kokybiškai bus suteiktos visos informacinės paslaugos apie lankytinas Telšių vietas ir objektus. Taip pat galima pasisamdyti vieną iš aštuonių kompetentingų, profesionalių ir savo darbą išmanančių gidų, įsigyti labai gražių suvenyrų, Žemaitijos vėliavą ar Telšių miesto simbolį — meškutę. Ekskursijos Telšiuose yra vedamos žemaičių kalba, žinoma, ir lietuvių, taip pat anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Pasitaiko dienų, kai tenka kalbėti ir japoniškai.
Į klausimą, ar visą gyvenimą yra toks linksmas, Andrius Dacius atsakė su šypsena. Pasak jo, kai keliauji su miesto svečiais, tiesiog negali būti liūdnas. „Nesakau, kad reikia ištisai juoktis, bet pasivaikščiojimai po Telšius neturi būti labai rimti. Jeigu žmogus atvažiuoja savaitei, nes nori daugiau sužinoti apie miestą, tuomet ta bendravimo forma kiek kitokia, bet jeigu turistas atvažiuoja trumpam, tuomet nepavyks pasirodyti daug žinančiu, nors iš tikrųjų toks ir nesu. Kartais tie pašmaikštavimai padeda išsisukti iš tam tikrų situacijų. Atvirai pasakius, stengiuosi atsisakyti, kai prašoma labai profesionaliai surengti ekskursiją su galybe datų ir pavardžių. Prisipažinsiu, tiek atminties neturiu“,— atviravo pašnekovas.
Jau daug metų su turistais bendraujantis gidas šios veiklos nelaiko amatu, gal veikiau hobiu, kuris teikia malonumą. „Mane žmonės susiranda, prašydami, jog parodyčiau miestą, o kadangi aš iš kitur atvažiavusiems prisistatau kaip vienas iš seniausių telšiškių, nes čia gimiau, augau, todėl daug ką galiu papasakoti apie Žemaitijos sostinę su visomis jos spalvomis ir atspalviais“,— sakė A.Dacius.
Su Andriumi po Telšius vaikščioti tikrai nėra nuobodu. Turistus jis per miestą veda gražiai žemaitiškai paragindamas: „na, lekiam toliau“. Taip ir lėktum pasakodamas, kokia yra puiki Žemaitijos sostinė, bet žemaitis sako, kad yra ir kitokie Telšiai — šiandien dar nesutvarkyti, bet turtingi savo istorija, apie kurią kiekvienas save gerbiantis telšiškis turėtų žinoti.
„Dažniausiai turistams aprodau miesto visumą, bet norėčiau daugiau parodyti vidinį senamiestį. Gerai, kad sutvarkyta išorinė miesto pusė, bet dabar mes turėtume skirti dėmesį ir vidinei miesto pusei. Tai nėra brangu — tiesiog reikia kai kur padėti plytą į vietą, kai kur papilti gražių akmenėlių, kai kur pataisyti statybininkų broką. Norėčiau, kad vienuolyno erdvės atsivertų žmonėms, bet nereikia sugadinti vienuolyno kinišku marmuru. Labai norėtųsi žmonėms parodyti, kaip sugebėjome dirbti prieš 300 metų, kaip mūsų bočiai mokėjo statyti. Kalbant apie mažąją mokyklėlę, kurią pastatė bernardinai, sakiau ir sakysiu, kad klaidų yra padaryta daug.
Čia galėjo padaryti daug įdomiau, bet, pasak valdininkų, taip yra numatyta, ir viskas. Žemaičiai prie įėjimo sienoje prieš 300 metų mokėjo dviejų metrų aukštyje įmūryti akmenį, kurį patariau palikti, bet kitą dieną jo jau nebeliko. Manau, kad reikėtų susėsti su miesto valdžia prie arbatos puodelio, aptarti vieną kitą objektą, kurį būtų galima sutvarkyti, nes tai būtų tik pliusas pačiam miestui. Žinau, kad prie vieno namo trūksta kažkokio drožinio, prie kažkokio seno langelio — medinės detalės gabalėlio. Būtų galima surengti atskirą ekskursiją po Telšius, kurios metu galėčiau parodyti, kiek mes dar galėtume sutvarkyti“,— dalijosi savo įžvalgomis gidas.
Andrius stebina savo sukauptu žinių bagažu. Savo laiku jis mokėsi tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume. „Nesakau, kad papuoliau į savo roges, bet gyvenimas ten daug davė. Studijų laikais mus nuvežė į Peterburgą. Nuvykome prie labai gražaus apleisto dvaro, kuris buvo restauruojamas ir rodomas turistams. Su draugais įlindome pro tvorą ir nuėjome ten, kur dar nedirbo restauratoriai. Pamatėme įdomių dalykų, ko nesitikėjome. Tas smalsumas bus, ko gero, atėjęs iš mažų dienų. Tėvukas iš kažkokio žmogaus buvo gavęs marmurinę skulptūrėlę, kurią pastatė močiutės gėlių darželyje. Dabar puoselėju svajonę atkurti tą gražų marmurinį daiktą, pasidėti jį ir turėti iki savo amžiaus galo“,— mintis dėstė iškalbus vyriškis.
Pasak pašnekovo, prie Tryškių esančiam dvarui jis padovanojo savo šešias vasaras tam, jog šis nevirstų griuvena. Dabar galima ten nuvažiuoti ir juo pasidžiaugti. „Netyčia įsigijau gabalėlį Džiuginėnų dvaro. Savivaldybė paskelbė aukcioną, kadangi šio dvaro nebesugebėjo išlaikyti. Maniau, kad tame aukcione būsiu tryliktas, o buvau vienintelis. Dabar turiu širdies ir galvos skausmą, kad privalau ten kažką padaryti. Džiuginėnai telšiškiams dar nėra atrasti. Teko šiomis rankomis prakirsti taką prie senų ąžuolų, kurie matė ir Žemaitę, ir paskutinį dvaro šeimininką Perkovskį. 28 nepriklausomybės metus niekam nereikėjo to dvaro“,— teigė pašnekovas.
Nestokojantis nuotaikingumo gidas taip pat garsėja savo pomėgiu kolekcionuoti antikvarinius daiktus. Juokaudamas jis pasakė, kad svečių neįsileidžia, nes tiesiog jiems nėra vietos. „Pamenu, jog tėvų namuose buvo dvejos svarstyklės: vienos obuoliams sverti, o kitos — grūdams. Vienais metais pakliuvau į senturgį, parsivežiau iš jo gal dešimt tų senovinių svarstyklių, kurios nebuvo brangios, bet labai gražios. Ir dabar Telšiai turi mažą gabalėlį atstatytų senovinių svarstyklių prie Žemaitijos turizmo informacijos centro. Norėjau ten atkurti svarstyklinę pagal Smetonos laikus, bet man buvo iškelta sąlyga išsinuomoti ir tik tuomet kažką daryti. Pagalvojau, kad miestui jos tiek ir tereikia“,— kalbėjo Andrius.
Šmaikštus žemaitis prasitarė, kad turistams kartais naudoja vieną paties „užpatentuotą“ lyginimo metodą. „Atvažiavo į Telšius graži pagyvenusi kompanija — šviesūs ir labai linksmi žmonės. Kad jie geriau įsimintų Telšių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą 1950-uosius metus, pasitelkiau kitą panašią įdomesnę datą, primindamas, jog 1452 metais gimė Leonardas da Vinčis. Ir ką jūs manote — įpusėjus ekskursijai, prie manęs priėjo mielas senolis, kuris atsargiai paklausė, ar ir Leonardas da Vinčis buvo telšiškis“,— prisiminė linksmą istoriją gidas.