Kūrybinės versmės. Kas jas maitina?

Tautodailininkas Jonas Fortunatas Igaris.

Pokalbis su tautodailininku Jonu Fortunatu Igariu.

Algirdas Dačkevičius

— Pirmiausia apie Jūsų kūrybines ištakas. Kur jų pradžių pradžia?
— Dažnai sau užduodu klausimą: iš kur šis fenomenas, kai vaikas, beveik kūdikis, turi nepaprastus gabumus, kurių jo niekas nemokė? Nenorom kyla mintis, kad jis tai atsineša, ateidamas į šį pasaulį. Iš kur? Piešti ir spalvinti pradėjau pradinėse klasėse, kai pamačiau pieštuką ir spalvas. Deja, tenai Anapus, matyt, nebuvau pasiekęs tobulumo. Kažkokia mistika su mano poezija. Nebuvau ir nesu didelis jos gerbėjas. Bet „užplaukė“ periodas ir parašiau nemažai eilėraščių.
— Kaip sugyvena fotografija, eilės, tapyba, medžio drožyba, o gal ir kiti man nežinomi slėpiningi menai Jūsų kūrybinėse dirbtuvėse? Ar teikiate kam nors iš jų prioritetą?
— Mane jaudina visa, kas mano akiai ir ausiai atrodo gražu. Ačiū interneto išradėjui. Jis praplėtė akiratį. Kaip džiugu, malonu matyti, kiek daug pasaulyje sukurta ir kuriama tobulo grožio. Ir apmaudu — kodėl ne aš? Bet, pritardamas Markui Aurelijui, raminu save sakydamas, jog kiekvienas turime daryti kaip galima geriau tai, ką sugebame. Net lysvę sukasti. Stengiuosi. Tapyba — tai mano gyvenimas, o visa kita — tik hobis.
— Jūsų autoritetai, kurie lėmė artimesnį ryšį su tautodaile?
— Turiu keletą. Minėtas M.Aurelijus yra mano guru. Van Gogas — dievas. Jo kūriniai gyvi, pulsuojantys, jaudinantys.
— Parodose dalyvaujate netoli pusę amžiaus — nuo 1975-ųjų. Kuri iš autorinių parodų mieliausia?
— Personalinių parodų seniai nebeskaičiuoju. Per trisdešimt. Visad džiugu, kai parodose priėjęs žmogus spaudžia ranką ir sako „ačiū už parodą“. O dar maloniau, kai tą daro moteris, kuri… ir pabučiuoja. Verta tapyti.
— Ar turite sukūręs sau mieliausią fotografiją, paveikslą, medžio drožinį, eilėraštį?
— Turiu vieną paveikslą mielą mano širdžiai — „Bebrų užtvankėlė“. Turiu mielą drožinį — „Paukštė“. Turiu keletą gerų fotonuotraukų.
— Kokie Jūsų šiandienos pamąstymai apie tautodailę?
— Dėl pačios tautodailės skaudoka. Telšiuose ji mirštanti. Kūrėjų gretos retėja. Parodos beveik neberengiamos, o ir tos pačios skurdžios. Be to, neturime vietos, kur rengti parodas.
Nesuprantama: tai politika ar kažkieno aplaidumas. Telšiuose yra Parodų salė, į kurią tautodailė neįleidžiama! Dėl to, kad tai VDA privati nuosavybė? Tik profesionalams? Nepriklauso miestui? Absurdas. Kita vertus, per nepriklausomybės atgavimo laikotarpį daug kas keitėsi. Žmonės nebe tie, jų požiūriai ir poreikiai nebe tokie. Tačiau, bet kuris kuriantis negali nekurti. Tai jų kvėpavimas. Ir mano taipogi.
— Dėkoju už pokalbį.