Žemaičių draugas

Savaitraščio „Žemaičių prietelius“ įkūrėjas ir sumanytojas buvo teisininkas, žurnalistas ir katalikų veikėjas Jurgis Dagilis.

Poryt, gegužės 7-ąją, minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Sveikindami kolegas ir visus tuos, kas puoselėja gimtąją kalbą, šiandien norime pateikti keletą istorinių faktų apie kiek nepelnytai primirštą Nepriklausomos Lietuvos metais Telšiuose leistą „Žemaičių prieteliaus“ laikraštį. Beje, tam yra ir kitas pretekstas, mat šiemet sukanka 95-eri metai, kai buvo išleistas pirmasis šio savaitraščio numeris.

Rimantas Mėčius

Telšių katalikų veikimo centro pradėtas leisti „Žemaičių prietelius“ dienos šviesą išvydo 1925 metų kovo 18 dieną. Pirmajame savaitraščio numeryje jo sumanytojai ir leidėjai, tarsi atspėdami šiandienės „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojų smalsumą, šitaip rašė: „Kas mus vertė leisti atskirą žemaičiams laikraštį? Gi tas, kad Kaune leidžiamieji laikraščiai sunkiai prieinami mūsų liaudžiai kalbos atžvilgiu, gyvenimo kasdienių reikalų skirtingumu. Be to, vietinės žinios, kurios mums įdomios, neįdomios kitų kraštų Lietuvos gyventojams“ (šios ir kitų rašinyje pateiktų citatų kalba ir stilius netaisyti — aut. pastaba). Laikraštis buvo skirtas Žemaičių vyskupijai, mat siekta formuoti gyventojų nuomonę, palankią tuometei Lietuvos krikščionių demokratų partijai. „Ateina rinkimai į Seimą,— rašoma pirmajame „Žemaičių prieteliaus“ numeryje. — Mes čia, Žemaičiuose, sudarome atskirą frontą, einame į rinkimų kompaniją prisitaikindami vietos sąlygoms… Mes turime vienyti savo pajėgas laimėti tai kovai, kuri šiandien Žemaičiuose tarp katalikų ir socialistų vedama. Viena iš geriausių ir kultūringiausių priemonių yra ką tik pradedąs eiti laikraštis „Žemaičių Prietelius“.
Savaitraščio įkūrėjas ir sumanytojas buvo teisininkas, žurnalistas ir katalikų veikėjas Jurgis Dagilis (1903-1941). Tarp kitų redaktorių ir savaitraščio bendradarbių (skirtingais periodais) buvo tokie žymūs žmonės, kaip antai vyskupai Justinas Staugaitis, Petras Maželis, Vincentas Borisevičius, žurnalistas, Australijos lietuvių visuomenės veikėjas Albinas Pocius, aktorius Aleksandras Vitkauskas, kunigas, teologijos mokslų daktaras Kazimieras Olšauskas, poetai Stasys Anglickas, Pranas Genys ir kiti.
Iš pradžių „Žemaičių prietelius“ buvo spausdinamas „Švyturio“ spaustuvėje Kaune, o vėliau — vyskupijos spaustuvėje Telšiuose. Išėjo 758 numeriai. Savaitraštis leido ir priedus „Jaunimas“, „Šeimyna“, „Svirplys“ bei kitus.
„Žemaičių prietelius“ rašydavo apie vyskupijos, Žemaitijos katalikiškų organizacijų veiklą, spausdino ir politikos, ekonomikos, kultūros naujienas, grožinės literatūros kūrinius. Daug vietos skirdavo „Žemaičių krašto žinioms“, „Telšių kronikai“, „Bažnytinei apžvalgai“. Gausiai ir išsamių publikacijų spausdinta Lietuvos ir Žemaitijos istorijos tematika. Buvo nemažai patarimų ūkininkams, moterims ir šeimoms, pavyzdžiui, kaip auklėti vaikus, gydyti sergančiuosius ir panašiai. Tarp kitko, „Žemaičių prietelius“ buvo bene vienas populiariausių ir labiausiai skaitomiausių, ypač per paskutinius penkerius gyvavimo metus, Žemaitijos laikraščių. 1939 metų pabaigoje jo tiražas pasiekė 5000 egzempliorių.
Betgi grįžkime prie pirmojo „Žemaičių prieteliaus“ numerio, pasirodžiusio lygiai prieš 95-erius metus. Jau minėjome, jog savaitraštis propagavo krikščioniškąjį gyvenimo būdą, tad akivaizdu, kad leidėjams labiausiai rūpėjo palaikyti šios krypties politines partijas, kovoti su Lietuvoje bepradedančiu reikštis bolševikiniu gaivalu. Antai pirmojo puslapio vedamajame straipsnyje „Kokie mūsų draugai“ aptariami ne tik draugystės tarp žmonių ypatumai, bet nukrypstama ir į politines įžvalgas, ką „susipratusiam“ piliečiui rinktis į draugus.
„Žemaičiai yra protingi ir savarankiški žmonės; jiems gali būti draugai tokie, kurie jų reikalams padeda, o ne kliudo… Daug atskirų žmonių arba net ir ištisos organizacijos ir partijos peršasi žmonėms į draugus — sakosi norį būti jų tikriausi prieteliai, globėjai ir reikalų gynėjai… Jau daug gero buvo žadėję prisimetę žmonių draugais įvairaus plauko socialistai ir valstiečiai. Bet ar davė ką gero? Nieko nedavė ir negali duoti tie žmonės, kurie gyvena svetimais, socialistiškais, o ne lietuviškais krikščioniškais siekimais… Žemaičiai žino, kurie yra tikri jų draugai… jų norų reiškėjas ir aiškintojas bei kovotojas už Žemaitijos idealus — patsai jų laikraštis „Žemaičių Prietelius“.
Beje, trečiajame pirmojo numerio puslapyje siūloma pasiskaityti ir rašinį, pavadintą „Kaip bolševikai sušaudė Kolčaką ir Pepeliajevą (Iš čekistų užrašų)“.
Ko gero, ne vienam mūsų skaitytojui, ypač jaunesniam, nelabai aišku, ką reiškia laikraščio pavadinime esąs žodis „prietelius“? Atsakymas paprastas — tai senosios kalbos svetimybė, dabar prilygstanti žodžiams „draugas“, „bičiulis“. Tarp kitko, pasirodo, ir tais laikais jau abejota to žodžio vartojimo būtinybe. Antai, antrajame „Žemaičių prieteliaus“ numeryje, išėjusiame 1925 m. kovo 29 d., rašoma: „Iš ne vieno teko išgirsti nusistebėjimą, kam Žemaičių katalikiškųjų organizacijų organas (suprask — savaitraštis „Žemaičių prietelius“ — aut. pastaba) pasirinkęs tokį nelietuvišką vardą. Redakcija taip drąsiai pasisavino visų metamąjį žodį „prietelių“ labiausiai pasiremdama mūsų didžio kalbininko prof. Būgos autoritetu. A.A. profesorius tą žodį per visą savo amžių vartojo tiek savo korespondencijoje, tiek savo reikaluose, tiek savo paprastoje kalboje. Taigi, redakcija, vartodama „prietelių“, turi gerą precedentą“.
Baigiant šį rašinį belieka pasakyti, kad Telšiuose ėjusio savaitraščio „Žemaičių prietelius“ leidyba buvo nutraukta 1940 metų liepos mėnesį, po to, kai Lietuvą tų pačių metų birželio 15-ąją aneksavo bolševikinė Sovietų Sąjunga.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.