Slaugytojos profesija — kilnus pašaukimas ir pasiaukojantis darbas

Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojų personalas.

Gegužės 12-ąją minima Tarptautinė slaugytojų diena. Šiandienė slauga pripažįstama mokslu ir praktika, o slaugytojas — gydymo įstaigų komandos narys, kuris turi išmanyti ir gebėti naudoti medicininę aparatūrą, atlikti gydomąsias procedūras bei medicininius tyrimus, pildyti dokumentaciją bei mokyti sveikos gyvensenos principų.

Justina Lukošienė

Balandžio 7-ąją buvo paminėta Pasaulinė sveikatos diena. Jos minėjimą inicijavo Šveicarijoje įsikūrusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Šia diena siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į sveikatą, skatinant imtis bendrų veiksmų sveikatos apsaugos problemoms spręsti, užtikrinti sveikatos informacijos ir paslaugų prieinamumą. Kasmet pasirenkama vis kita aktuali tema. PSO, prisimindama legendinę anglų medicinos seserį, moderniosios slaugos pradininkę Florenciją Naitingel, 2020-uosius paskelbė Slaugytojų ir akušerių metais.
„Pasaulį ištikus pandemijai, slaugytojų vaidmuo yra ypatingai svarbus: šios profesijos atstovai atsiduria kovos su COVID-19 virusu priešakinėse linijose, jų pečius užgula didelė atsakomybė, nuolat lydi rizika, tenka išgyventi sukrečiančias patirtis bei netektis. Visame pasaulyje yra 2 milijonai akušerių ir net 22 milijonai besidarbuojančių slaugytojų, kurie sudaro 50 proc. visos sveikatos priežiūros darbuotojų bendruomenės. Juk ateinant į šį pasaulį ir jį paliekant, visada lydi akušerių ir slaugytojų rankos. Ne tik rankos, bet ir širdys, nes tokiame darbe būtinas ir psichologo vaidmuo: reikia ir palydėti, ir nuraminti, ir skausmą numalšinti, ir mokyti gyventi su liga. 24 val. reikia būti šalia paciento, o tai yra sekinantis darbas. Ne vieną slaugytoją vargina „perdegimo sindromas“, kartais ir pačiai slaugytojai prireikia medikų pagalbos, bet tos, kurios yra pasirinkę šią profesiją, dažniausiai būna psichologiškai stiprios asmenybės. Mūsų ligoninėje dirbančios 185 slaugytojos šiuo sudėtingu laikotarpiu vadovavosi principu, jog reikia susitelkti ir išgyventi: vyko persiskirstymai, reikėjo iš vieno skyriaus išeiti į kitą. Visa nusistovėjusi tvarka ir darbai labai greitai keitėsi, nes tiesiog nebuvo kada laukti. Sugebėjimas nepasimesti ir greita orientacija rodo darbuotojo profesionalumą, jog jis gali dirbti bet kokiomis sąlygomis. Labai džiaugiuosi šia slaugytojų ir akušerių komanda, kuri darniai dirbo ir dirba toliau“,— kalbėjo vyriausioji slaugos administratorė Beruta Zavadskienė.
Sveikatos reforma ir sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija Lietuvoje vyksta jau daugiau kaip du dešimtmečius. Daugelis slaugytojų per tą laiką įgijo universitetų ar kolegijų diplomus, tačiau nei darbo sąlygos pagerėjo, nei sulaukta oraus darbo užmokesčio. „Nors atsirado universitetinis mokslas ir slaugytojas tapo sveikatos priežiūros įstaigų komandos nariu, o ne tik nurodymų vykdytoju, pastebima tendencija, kad jaunimas retai renkasi šią profesiją, nes darbas yra alinantis, reikalaujantis daug atsakomybės, o atlyginimas — mažas. Daug jaunų žmonių emigruoja į užsienį. Jeigu kas nors čia atvažiuoja atlikti praktiką, tai mes labai džiaugiamės ir mėginame įkalbėti, jog pasiliktų. Šiuo metu mūsų gydymo įstaigoje didelio slaugytojų trūkumo nėra, bet buvo tokių momentų, kad slaugytojų trūko“,— dalijosi savo įžvalgomis B.Zavadskienė.
Vyresnioji slaugytoja Rita Šedleckienė, kuri taip pat yra Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) Telšių skyriaus VšĮ Regioninės Telšių ligoninės pirminės grupės pirmininkė, akcentavo, kad kiekviena slaugytoja savo darbe turi vadovautis humaniškumo principu. „Tai nėra tik mechaniškas darbas. Įsiminė vienas pastebėjimas, kad užuojauta nėra nemokama. Slaugytoja taip pat yra žmogus, paliekantis darbe savo didelius emocinius išteklius, kuriuos vėliau reikia atstatyti. Darbo užmokestis yra toks, jog neužtenka poilsinei kelionei ar įvairių meditacijų praktikavimui. Juk prie sergančio žmogaus turi būti psichologiškai stipri slaugytoja. Ji negali būti silpnesnė už pacientą. Neretai slaugytojų žmogiškosios funkcijos nueina į antrą planą, nes svarbiausia — pacientas“,— dėstė pašnekovė.
R.Šedleckienė prieš 30 metų pradėjo dirbti tuomečiame Regioninės Telšių ligoninės Tuberkuliozės skyriuje, kurio jau nebėra. Pasak jos, šiame skyriuje darbo sąlygos nebuvo itin geros, nes skyrius buvo įrengtas per du ligoninės korpusus, todėl tekdavo eiti per kiemą. „Bet nebuvo nė dienos, jog gailėčiausi pasirinkusi slaugytojos profesiją. Kai baigiau slaugytojos mokslus, tuomet atrodė, jog daug išmanau, bet kai pradėjau dirbti, pamačiau, jog tikrai ne viską žinau. Su laiku ir praktika vis daugiau išmokau. Mūsų pacientai yra labai protingi, apsiskaitę, o tai slaugytojai yra dar didesnis iššūkis, nes turi žinoti ir išmanyti dar daugiau. Negali apsiriboti turimomis žiniomis, reikia nuolatos tobulėti. Norint turėti slaugytojo licenciją, turi surinkti ne mažiau kaip po 60 val. kas 5 metus, kad galėtum ją prasitęsti“,— atviravo R.Šedleckienė. Gydymo įstaigoje atsiduria skirtingų amžiaus kategorijų ir įvairių profesijų bei interesų pacientai. Kiekvienas iš jų turi skirtingus įpročius, nevienodas charakterio savybes, todėl slaugytojai turi atrasti individualų priėjimo būdą.
„Turi surasti bendrą kalbą, priėjimą prie sergančio žmogaus, nes jam reikalinga pagalba. Turi elgtis profesionaliai ir nereaguoti į užgauliojimus, kurių darbo kasdienybėje netrūksta. Bet kokioje situacijoje turi išlaikyti pagarbą žmogui, norą ir gebėjimą bendrauti su pacientu“,— teigė ligoninės darbuotoja.
Regioninėje Telšių ligoninėje jau 20 metų slaugytoja dirbanti Vida Jankauskienė šiuo metu dirba administracijoje darbuotojų saugos ir sveikatos specialiste. „Dabar su pacientais praktiškai nesusiduriu, nes tvarkau dokumentaciją. Slaugytojos profesija visada mane traukė ir traukia iki šiol, nors ir nebedirbu tiesiogiai šio darbo. Pradėjau dirbti Reabilitacijos skyriuje slaugytojos padėjėja. Tuomet gydymo įstaigoje ruošėsi atidaryti Hemodializės skyrių, tad pavaduotoja slaugai man pasiūlė važiuoti į hemodializės kursus ir pereiti dirbti į šį skyrių. Darbo pradžia, be abejo, buvo sunki, nes ligoninėje daugiau nebuvo ko paklausti, kaip elgtis su hemodializės aparatu, bet palaipsniui pavyko visko išmokti“,— prisiminė V.Jankauskienė. Pasak jos, dabar tenka daug dirbti su visais ligoninės darbuotojais, t.y. vesti mokymus, kaip teisingai užsidėti asmenines apsaugos priemones, kaip apsirengti ir nusirengti, kad neužterštum paviršių ir savęs COVID-19 virusu.
Kalbėdama apie darbo specifiką COVID-19 diagnostiniame skyriuje, bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti Raminta Vainorienė teigė, kad kiekvienas veiksmas šiame darbe turi būti apgalvotas. „Nors apsaugos priemonių yra pakankamai, bet vis tik jas reikia taupiai naudoti bei pamatuoti kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną ėjimą į palatą. Čia gydomi pacientai, turintys įvairių terapinių ir chirurginių patologijų. Jeigu ligoniui COVID-19 diagnozė nepasitvirtina, tuomet pacientas perkeliamas į kitą skyrių ligoninėje, o jeigu pasitvirtina, tuomet perkeliamas į Šiaulių ligoninę“,— pasakojo bendrosios praktikos slaugytoja.
Anot V.Jankauskienės, pandemijos metu ypač išryškėjo slaugos poreikis ir svarba. „Šiemet Pasaulinės sveikatos dienos šūkis: „Slaugytojai ir akušeriai padeda mums gyventi laimingesniame, sveikesniame pasaulyje. Skirkite jiems minutę pasakyti „ačiū“. Norėčiau visoms slaugytojoms ir akušerėms pasakyti „ačiū“ už profesionalumą, už kasdienį triūsą ir rūpestį, už tą pasirinktą kelią, kurį dėl mažo atlyginimo galėtų keisti, bet nekeičia ir darbuojasi toliau“,— dėkojo darbuotojų saugos ir sveikatos specialistė.
„Norisi padėkoti visoms slaugytojoms ir akušerėms už didelę kantrybę bei atsakingumą, už ramybę, kuri buvo būtiniausias instrumentas susitelkimui ir darbui. Remdamasi Himno meilei žodžiais, jog viskas pražus, o meilė liks, norėtųsi palinkėti, kad jos nepaliautų mylėti bei nenustotų atleisti ir ligoniams, ir artimiesiems, ir sau pačioms“,— tarė padėkos žodžius B.Zavadskienė.