Tikrovė ir užuominos eilėraščių srovėse

Ieva Sigita Naglienė

Akimirkos tarp Marcelijaus Martinaičio tikrovės
Visa, kas sukurta, vėliau ar anksčiau perskaitoma. Teko ne kartą girdėti klausimus, o kiek tiesos šiame ar kitame eilėraštyje? Kas pramanas, o kur atsitraukimas, fantazija, išmonė, kiek asmeniškumo, polinkio į poetų gyvenimą? Galima atsakyti, jog, kas skaito, tikrai pataiko — nuojauta neapgaus.
Tiesa, negali taip šimtu procentu įtropyti, kaip žemaičiai sako, pirštu besti ir sakyti, jog iki smulkmenų viską, kas eilėraštyje, perskaitei. Ne. Neįmanoma. Bet tarsi savaime aiškės, kas autorių paskatino, kaip jis atvėrė dvasines patirtis. Juk kiekvienas kuriantis jungia vidinių išgyvenimų sferas, kad susidarytų žmogui reikšminga tikrovė. Suprantama, poetai savitai parodo buvimą, jo prasmę, mezga dialogą, skelbia, stebi, kas ir kaip vyksta.
Anot R.Šilbajorio, „Kad ir kaip ten būtų, svarbu, kad nenutrūktų abipusis dialogas ir apie tautą, ir apie vertybes, ir prie mūsų, kritikų, amato stalo — apie žodžius. Kalba yra tautos gyvybė, o rašytas žodis — tautos kultūros šerdis, ir visuma“. Vadinasi, tikrovė ir užuominos — visko suma. O eilėraščio srovės — ir mūsų, skaitytojų, tiesos, ir unksmės, ir laisvės. Jose ir mūsų samprata — bendrystė. Emocinis pradas, natūrali aplinka, jos šaltiniai, atskiros dalys, smulkmenos ar sugrįžimai prie jų — kūrybinis įkvėpimas, žinia ir prisiminimas, apmąstymai ir ėjimas į priekį. Panašu, kai vienas reiškinys baigiasi, prasideda kitas — tokia tiesa, tokios jos skelbavimo, kaip žemaičių sakoma, vibracijos. Ir skelbaujame arba skleidžiame kalbas, kurios virsta tiesa, mūsų teisybe. Tokia ir poetų tikrovė — stačiai reali, nepritaikoma arba tapati, su menine išmone.
Įvairiai apčiuopiame tikrybės reiškinius: kas giliau, o kam užtenka tik paviršinio žvilgsnio. Poetai taip pat yra žmonės. Jų eilėraščiuose tikrų tikriausia realybė — ir užuominos, ir pažįstami vaizdiniai, ir gyvenimas, kuriame visa patirties filosofija. Todėl eilėraščių tikrovė parodyta taip, tarsi kiaurai per pačius poetus pereinanti, kaip šviesa iki mūsų — tokia skaisti regimybė, geidžiamiausia būsena, kibirkštis.
Kaip sako Valentinas Sventickas, „poetiškas kalbėjimas vertas savaime — nėra būtina patarinėti, mokyti, „spręsti problemas“, „smerkti ar adoruoti“. Pavyzdžiui, poeto M.Martinaičio „kūrybos atramos — senoji baltų pasaulėjauta, tautosaka, naivaus (t.y. tikro) matymo tiesa. Eilėraščiai teka per dabartį prisimindami senas sakmes, melo pasakas, raudas, balades, tartum sakydami: nemanykim, kad patys vieni, be ilgaamžės patirties, perprasime pasaulį. Žmogaus, tėviškės gamtovaizdžio ir tautos ryšius poetas vertino kaip galimybę atsispirti politikos slėgiui ir unifikuojančiai civilizacijai. Save Martinaitis suvokė kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenantį jos baigtį“. Taip apie M.Martinaitį rašo V.Sventickas knygoje „Marcelijus Martinaitis. Vakar ir visados“, 2017 metai.
Ir skaitai iš Martinaičio eilėraščių tikrovės išmintį, kur žemiškasis kelias, paprastų žmonių likimai, laikai, aistros ir kalbos, atmintys, rūpintojėliai, žemaičių mitologija ir, anot kritiko V.Sventicko, „Iš sąmonės niekaip neišeinantis vaizdas“. Juk ir savo tėvų namų rąstus poetas vežėsi į Vilnių — atkurta troba… Tokia poeto skelbiama tiesa — tokie jo išgyvenimai, kai eilėraštis — gyvenimas, kultūra, kaip S.Daukanto pasakyta, akylumas…
Jo, Daukanto tekstuose, anot R.Bončkutės, „kultūra“ reiškiama žodžiu „akylumas“. Akylumas — ir eilėraščių pagrindas, tiesiog jo ištakos, istorija ir kalba. Atrodo, itin giliai į teisybę eina M.Martinaičio žodžiai: „Paukšti, tu giedi ir giedi,/ o ar žinai,/ kokie tavo giesmės žodžiai?“ Žodžiai — iki skausmo, tarsi ir be žinojimo — iki žinojimo, iki kažko, ko negali negiedoti… Tokie yra tikrieji poeto tiesos sakymai. O gal, anot poeto M.Martinaičio, „negalvojant galvoti“, „nematant matyti“, „nesuprantant suprasti?“
Aišku, tai iš giliai — iš jo „Kukučio baladžių“ pareina, iš baladžių poemos, iš apibendrintos tiesos, iš palikimo… Tai gyvenimo patirtys, kelionės, kaip ir visa Kukučio kalba — iš vietos, iš žmogaus, iš darbų ir mąstymo: „Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!“, „Visa, ką atsimeni ar pagalvoji —/ panašu į Lietuvą!“ — tokia „Kukučio kelionė Žemaičių plentu“…
Ir natūralu, jog dvasinė „tiesa, tikrovė“ — savaime atsiranda: „Ir kur iškeliautum,/ ir ką sugalvotum,/ bus panašu į Lietuvą“. Tokia tikrenybė — reali ir poetinė, buvimas ir apsilankymas. Tarsi natūralus palyginimas su tuo, kas čia pat — ir ėjimas iki ano, kas tolėliau, bet taip stebėtinai arti dvasios. Ir M.Martinaičio Kukutis ištars: „Tai didelis Vilnius!/ Taip jis ir eina laukais/ per Lietuvą:/ pro Dubysą,/ per Luokę,/ per Žemaitiją — ligi pat jūros!“ Tokia meninė tiesa — tikrybė ir jos užuominos, vis tiek, kiek poeto įdėta. Ir daugiau — kas suprasta, kas atitarta, kas iki mūsų. Juk mename, kaip Kukutis mąstė, kokios tos „Padrikos Kukučio mintys“, kad ir šitokios iš jo protavimo: „Viskas, kas sakoma apie mane,/ yra teisinga./ Bet ne viskas, kas sakoma apie mane,/ yra teisinga apie tą,/ kuris tai sako“.
Tai va, nuo savęs — taip pasakė poetas, o mes, skaitytojai, skaitome ir tai turime, esame gavę ir patys sprendžiame, kas mums, kas niekada neišeina. Juk duota, kaip M.Martinaitis sako, „Kiekvienam — atskirą galvą!“ Beje, anot R.Šilbajorio, M.Martinaičio „poezija visa savo meniškąja esme ne pradingsta, bet įsikūnija moralinėj dimensijoj, kur mūsų dvasią pasitinka savęs ieškančio ir sąžinė, ir meilė, ir tiesa“. Jis „aprašo ne pačius daiktus, o jų reikšmę moralinėj plotmėj, kaip pati toji plotmė išryškėja iš viso eilėraščio, ir daugiau, iš visų kuria nors viena tematika sujungtų eilėraščių konteksto“.
Taigi, „nežiūrint to, kad eilėraštis sudaro baigtą struktūrinį vienetą, atsakymo tenka ieškot už jo vieno ribų, bendrai besiplėtojančios tematikos kontekste“ — žodžio kūrimas yra ir tikrovės kūrimas. Ir tai dar ne viskas: „tikrovės kūrimas yra kartu ir jos specialus pajutimas“ — atminties ir kūrybos ryšys.
Tokias įžvalgas galima persiskaityti R.Šilbajorio knygoje „Netekties ženklai“ (1992 m.) — apie poetą M.Martinaitį — „sąžinės ir žemės poetą“. Paties Martinaičio sukurtas Kukutis daug tikrų dalykų pasako apie save, savo gyvybę: „Išleisčiau tave, gyvybe, (…)/ Bet kaip mes abudu suvienyti,/ kaip suvienija vargšų gyvenimą/ maža jų šviesa, trumpa šiluma,/ ilga jų vienatvė“. Taip pamažu kažkas pareina iš labai „giliai ir švelniai šilto“, kaip pastebėta kritiko R.Šilbajorio. Eilėraščio pasaulis ir tikroviškai pavaizduotas žmogaus gyvenimas — iš didelės meilės, iš rūpesčio ir paradoksų.

Eilėraščių užuominos ir jungtys
Kaip Žemaitė sako, „Pavasarelyj gražus ir tykus oras“. Mes visi tai jaučiame, tai perėmę — tuomi laiku — ir kodėl visa toji giliai einanti žemaičių kalba taip pamažu išbyra?..
Anot rašytojos, „pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį pabirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą“. Ar visi būsime tais žiedais atsigėrėję, ar tas plotmes, Žemaitės gėlių būrelius įsivertinę? Juk tai tokia natūrali tikrovė, ir tokios gilios poetinės užuominos — pavasaringi išgyvenimai, „katruomi kužėjo“ gyvybė… Žemaitė — kiek mes iki jos? Iki jos kalbos — tikrosios ir užuominų? Kiek iki žmogaus, iki gamtos — ir žiedų, ir atminties, kur taip „gražiai mainės švieseniu ir tamsesniu žalumu“? Tikrovė ir jos jungtys — ir esti tokios savitos gilumų būsenos, kaip Žemaitė sako, nepersakomos.
Visas tas užturėjimas, tas nepersakymas — ir jusenų, ir orumo pagavos, ir imlus savasties išlaikymas. Sunku, bet stiprybė iš tos pačios žemės, iš realistiškos aplinkos, daiktų, gyvos žmonių šnekos. Taip Žemaitė kuria tikroviškumo įspūdį — toks įsimenantis gyvenimo paveikslas ir išgyvenimų turinys. Galima sakyti, prozoje jungiasi tikras pasaulis su žmogaus jausmo poezija. Platu — ir glausta, iki vidinio skaidrumo, iki emocinio virpesio, tokio, kuris eina iš gerai suręsto eilėraščio.
Tokių turtingų įvaizdžių yra ir poeto Algimanto Mikutos kūryboje. Joje esama ir lyriško jausmo, kaip pastebi R.Šilbajoris, ir jo „pirmenybės prieš mintį“. Bet aukšta jausminė įtampa jungia skirtingas plotmes — konkrečias ir simboliškas, „padeda tvirtą žemišką ir dvasišką pagrindą tolesniam iškiliam įvaizdžiui“. Ir turime giesmę, ir pajaučiame šventumą, ir „nė krisleliu meluojančios retorikos“. Yra užuominų, anot kritiko R.Šilbajorio, ir „į praretintus miškus“, yra į rūsčią kasdienybės potekstę, civilizacijos problemas, politinę tikrovę, ir vis dėlto poetas konkrečiame pasaulyje ieško žodžių, jų moralinės vertės, santykio ir jungties, kad žodis stiprėtų. Anot poeto, „Išmokyk žodžius laikytis krūvoj, glaustis ir/ remtis vienas į kitą, gelbėt nusilpusius brolius./ Užgrūdink juos, prieš atkeldamas savo vartus./ Kai žodžiai paliks tavo saugią buveinę, jiems/ nebepadėsi“.
Kaip pats poetas A.Mikuta sako, „Savo dorovinę laikyseną galiu nusakyti trumpai: aš galiu patylėti, bet neverskite manęs šunuodegiauti“. Jo knygoje „Mėnulio peilis“ (2016 m.) daug prisiminimų, apmąstymų, kalbėjimo apie vaikystę Žemaitijoje, apie asmenybes ir asmenybės įspūdžius. Ir šioje knygoje yra dinamikos, tikrovės vaizdų, sapnų ir susimąstymo žavesio.
Kaip poetas sako, „Pirmąją sekundę net nesupranti, kad išplaukęs vaizdas nėra fikcija, svajonė ar fantastinė regimybė, o reali buvusi tikrovė, atsivėrusi kaip užžėlusio raisto akis“. Itin gilūs poeto stebėjimai, apsaugota brangi atmintis, menininko akylai įstebėtas laikas. Anot A.Mikutos, „du trečdalius pasaulio atrandame vaikystėj“. Vaizdų ir įspūdžių pasauliai. „Eilėraščiuose esu minėjęs iš vaikystės įsiminusias Salantų vietas — Kregždinkalnį, Gargždelę, Laumės kūlį, Gaidžio koplyčią, tačiau fragmentiškai, prabėgomis. Kregždinkalniu buvo vadinamas status smėlėtas Salanto upės skardis Notėnų pusėje. Mano vaikystės metais jis iš tikrųjų buvo pilnas urvinių kregždžių lizdų“.
Taigi iš nuošalaus bažnytkaimio, iš paveikslėlių, iš žmonių įvykių, iš prisiminimų, iš Žemaitijos vietovardžių supuola kitoks, eilėraščio kitoks gyvenimas. Anot poeto, „kalbi ne iš knygų, ne iš brevijorių, o vis dar iš savo niekaip nesušukuojamos galvos“. Į tokias tikras pavasarines žalumas veda poeto A. Mikutos žodžiai: „Šiųmetė žaluma irgi nėra vienalytė, bet visi jos atspalviai švelnūs“; „Visame šiame žalumos tvane tik mažas geltonas smėlio kvadratėlis, kuriame kapstosi vaikai. Bet jis po pat langu ir sėdint užstalėje geltonio nematyti. Šiemet gaivu“.
Taip pamažu eini į žodžius, ieškai prasmingų žingsnių ir turi eilėraščio laiką, erdvę, gyvastį, tikrovę, balsą girdi, realų iki savo gyvenimo. Tikrovė ir užuominos — kas būtina apeiti, apeini, o kas pasilieka, visomis spalvomis susimaišo. Juk žmonės ir jų gyvenimai, atmintis, išėjusieji yra mūsų pasaulio visuma: „Jie — žemė, Jie — Žemaitija. Gelmių šviesa/ prasikala pro vandeningą sniegą./ Kaip gaudžia, tėviške, kaip gaudžia kalvose./ Kaip gieda, tėviške, kaip gieda“.
Taigi šiek tiek iš A.Mikutos žodžio „taktikos ir ištvermės“, kaip poetas sako. Kad aiškiau eitume į jo tikrovę ir užuominas. Arba tiesiog, kad suprastume, o „Kam ta galybė balsų, kuriais manipuliuoji — vienu kalbi iš ryto, o vakare jau kitu./ Prieš praverdamas burną, pagalvok apie senį,/ juodą tiesą bylojantį išeiginiu balsu./ Nedažnas perpranta gyvenimą ligi šaknų. (…) Tau bus geriau, kad jei pirmą šaknį rasi pats, nelaukdamas, kol kas parodys. (…) Ieškok, kol atradimai teikia dvasiai džiaugsmo./ Liks ir kitiems ką rasti./ Liks kartų kartoms. (…) Dažniausiai artimas pavirsta tolimiausiu, nes priartėjęs nebetenka visko, kuo jį papuošdavai/ ten tolumoj./ Jei vėl geidi pajust jo saldų magnetizmą, nutolk nuo artimo, atplėšk jį nuo savęs./ Bet tai, žinok, yra sunkiau nei priartėti“ (1981).
Ir išsitęsia eilėraščio kelionės nuo vaizdų iki žmonių, iki artimo žmogaus — iki žodžių tikrovės, jo užuominų, iki brangiausių dalykų, iki esmės. Ar visada esame vieni kitų apžavėti? Ne. Deja, ne. Daug kas bus tarsi prieš mūsų ėjimą, prieš mūsų tikrovę. Bet, kaip sako poetas A.Mikuta, ir nereikia vargti, jei kas nesutampa: „Sugrįši — pamirši“. Anot poeto, nesikankink, „Šitos būsenos niekada nesutampa“; „Žemę dažyk kaip patinka, o dangaus nepaliesk“; „Mažųjų širdys talpesnės nei didelių“; „Tylėk, dairykis, įsimink“ — tai tiek, tai taip šį kartą.
Žiūrėkime vieni į kitus. Kad ir iš tolo. Žiūrėkime į medžius, į miškus. „Ir atrodo, anot poeto A.Mikutos,— esi nemirtingas,/ Kai leki ir leki tarp miškų“… Tikrovė ir užuominos — iš eilėraščio, iš jo srovių. Arba eilėraščio pasaulio, iš jo tikrovės, kuri turi savo logiką.