Ieva Sigita Naglienė
Iš Stasio Kurmanskio spalvingiausių nuotaikų
Kartais nereikia jokių ypatingų progų — atmintis sutelkia mintis. Kažkaip natūraliai dilgsi viena prie kitos. Kaskart vis įkyriau — gal, kad pavasaris, pats žydėjimas? Gal tuomet tikrai reikėtų kreiptis į „pavasarinius“ poetus, turiu galvoje tuos, kurie gimę pavasarį? Tie, kaip sakoma, su saule nubudę, gal ir eilėraščiai saulėti?
Viskas būtų gerai, tokių kūrėjų ir šalia mūsų yra, ir jų kūrybos esama — tik žiūri, žiūri ir pajauti, kaip gerokai po laiko, kaip per vėlai juos atrandi. Kad ir šiemet, tiesiog tokia lėtai marga kasdienybė atbukino dėmesį — tame keistame laiko pristabdyme tirpte ištirpo ne viena žymesnė data, lyg ir tilte pritilo, laukdama savo valandos. Kad ir Stasio Kurmanskio gimtadienis balandžio 17 diena, Vitalijaus Dacio — taip pat balandžio 17-oji — tik atsisveikinimo diena, lemtinga, kaip sako Alvydas Ivoncius, „iš kur negrįžtama“.
Tokia likimo sutaptis — tokie gyvi išgyvenimai, tarsi savaime suėję į posmus. Kažkaip lyg ir iš naujo pažvelgi į mūsų, Telšių literatų kūrybos palikimą, į mūsų žmonių patirtis. Esama tokių eilėraščių, kurie taip arti, lyg jų „kalnai kalneliai/ išvilnijo kelią“, anot poeto S.Kurmanskio. Akimirkos — gyvenimas. Jose ir atmintis, ir atminimas — „kaskart daugiau, kaskart stipriau“, iš V.Dacio, susimąstymo…
Yra surinkti ir išleisti telšiškio mokytojo ir kūrėjo Stasio Kurmanskio (1936-1968) eilėraščiai, 2003 metais „Nusileido naktis“ — apie Žemaičių žemę, žmogaus egzistenciją, buvimo trapumą. Anot autoriaus, „Su spalvingiausiom nuotaikom širdies,/ Kada ko nors visa siela ilgies“. Kaip sako knygos pradžioje literatė Adolfina Varnelienė, „trumpas poeto gyvenimas, negausus kūrybinis palikimas. Nemažai eilėraščių pradingo, tačiau tai, kas liko, sudėta į knygą. Tebus atminimas“. O ir pati knyga lesiote sulesiota būtent Vytauto Stulpino ir Adolfinos Varnelienės pastangomis — iš visokių popieriukų, anot Vytauto. „Surinkome medžiagą, pavyko surankioti — aš paredagavau“, prisimins Vytautas. Daug tų lapų, lapeliukų buvo gauta iš poeto Stasio Kurmanskio žmonos Aldonos, jo eilėraščių, ir visokių kitokių susimąstymų. Pamažu rinkta, redaguota, tvarkyta — ir gimė knyga-atminimas.
Kaip sako poetas V.Stulpinas, jeigu ne Alfonsas Budginas, būtume nežinoje apie Kurmanskį. Jis buvo pirmasis, kuris prakalbo apie Stasį Kurmanskį, atnešė jo eilėraščių, spausdintų laikraščiuose. Anot A.Budgino, „gyveno labai puikus mokytojas“. Vytautas daug ką prisiminė, kaip jiedu kalbėdavosi su Telšių fotografu, bažnytinių dainų autoriumi, kuris kūrė ne tik tekstus, bet ir muziką, poetu A.Budginu apie literatūrinius suėjimus Žemaičiuose. Anot paties Vytauto, „subendraudavome su juo“. „Aš nesutikau nei Kurmanskio, nei Kazragio. Girdėdavau tik iš Teklės Kryževičiūtės, jog buvo labai simpatiški vyrukai,— sako Vytautas. — Su gydytoju Abručiu Kurmanskis buvo klasiokai, kartu mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje“. Tokia atminimo akimirka — tiesiog šiuo metu toks natūralus pokalbis, kaip dabar įprasta, telefonu. Ir gera, kada yra ką atminti, ką iš mūsų kūrėjų, iš mūsų literatūrinės žinios — iš tikrųjų ką mes turime.
Kokie yra poeto Stasio Kurmanskio, dar visai jauno kūrėjo, susimąstymai, kur suka jo žvilgsnis, iki kokių pavasarių nueina, kur slypi tylos akimirkos, kur veda vienuma, ką duoda laukimas? Tiesiog, galima sakyti, jog ilgimasi, svajojama, tikima, mylima, nes „Reikia man laimės tikros“, anot kūrėjo. Su pavasario žydėjimu stiprėja ir motinos atminimas: „Regiu tave kaip obelį palaukėj./ Pavasaris…/ Ar atmeni, mama?/ Ar atmeni…“ Gilus, jausmingas mylimosios laukimas: „Reikia man mylimų rankų./ Laukiu aš jų ir tikiu./ Ir išbučiuoti dangų/ Tavo, svajoju, akių“; „Vėl gaivalingą tavo juoką/ Girdžiu vaizduotėj — iš arti“ — natūrali mylinčio žmogaus būsena. Pavasaris — ir gimtosios žemės budinimas, gamtos gyvinimas, anot poeto, lyg „Želmenėlius kelia“; „vyšnia jau rengias/ baltąja tavo suknele…“.
Taigi toje pavasario kelionėje ir eilėraščio pasaulis keičiasi sykiu su saule, su natūraliai bundančia gyvybe. Žmogus jaučia, kaip atsiminimai, artimumo akimirkos grąžina praeitį: „Šio kampelio mylimo palikt/ Be graudingo nerimo nemoku“. Išgyvenimų esti skaudžių ir sunkiai tramdomų: „Nežinau, kaip galėčiau nebūti,/ Jeigu pilna visur jau manęs“; „Rusenti tau, širdie, draudžiu —/ Tu privalai tik degti“; „Jis neturi seniai vienumoj vienumos“; „Bet gėda man ir pikta, ir skaudu,/ Kada apžvelgęs visą savo būtį/ Joje per menką turinį randu“. Tokie išlikę kuriančio žmogaus žodžiai, tokia jų kelionė į spėriai besikeičiantį pasaulį.
Skaitai ir savaime tokia turtinga pavasario kasdienybė, giliai giliai išgyventa. Atmintis — dovana, susimąstymas. „Egzistencinis mąstymas, kaip teigia, filosofas A.Maceina, esmingai yra paklausimas“. Ir ne bet koks — „pateikiant savo būtį“. Poetas visa savo kūryba — visu savimi, savo eilėraščiu skelbia, kas iš tikrųjų vyksta jo gyvenime. Eilėraščiai — atsakymai. Žmogiškoji būtis — ir pavasaris, ir mums darosi aišku, ką gali pats susikurti, o kas pergali žmogaus mintį, kas išgrynina tai, kas labai giliai, kas tik palaipsniui pripažįstama, kas iš poetų ateina.
Nedidelė Stasio Kurmanskio eilėraščių knyga „Nusileido naktis“, tiesiog ieškanti dialogo, atsiliepianti, girdinti žmogų, arti to, kuriam reikia žmogaus. Tykus jos skaitymas — ir atvira mintis, atmintas autorius, akimirka, kuri pasilieka. Tokia turėtoji pavasario nuotaika — Telšiuose gyvenusio ir kūrusio žmogaus, tokia „prieita“ jo dvasios būsena. Anot paties poeto, „Taip neišsenkam mes“… Per atmintį, per matymą, per skaitymą — o gal per viską, kas eina iš žmogaus į žmogų?
Po truputį ir iš Vitalijaus Dacio atminų
Kad ir kaip būtų keista, laikas geba susitvarkyti su žmogaus atmintimi: atrodo, tik vakar buvo tas ar anas — vaje, ir dešimtmečio ar šiek tiek daugėliau nelikę. Ir kada tai pralėkė — ir kada gyvenimas taip stipriai pakito? Kad ir amžiumi — per skubiai, tos jaunystės neliko ir nebe kažin kiek jos susirankioji. Atmintis įdomus dalykas — toks šviesulys iš kasdienybės susimąstymų. Anot Maceinos, „Žodis yra tiltas tarp dviejų būties srovių (…). Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas“. Tokios, regis, priešpriešos, o gal kaip tik jos veda į buvusį — esamą gyvenimo kontekstą? Tylime — kalbame, žodis ištylėtas, tiesiog išbūtas, o po jo — ir atmintis kitokia? Po truputį, kažkaip per lėtai eita į Vitalijaus Dacio žodžius. Gal taip tikriau? Gal dabar taip ir turi būti?
Į telšiškio kūrėjo, lituanisto, buvusio „Mastiečių žodis“ (1986) laikraščio redaktoriaus Vitalijaus Dacio (1956-1994) kasdienybę veda tik vienas kitas eilėraštis, mintis, pasklidusi tarp pažįstamų, pokalbis ar perskaitytas tekstas iš spaudos. Galbūt ir paties Vitalijaus pasakytas, ar iš jo artimųjų dar šis bei tas atmintyje išsaugota — atskiros savo darbų knygos autorius nespėjo išleisti. Sako, kad ir jo paties neskubėta, lyg ir nebuvęs patenkintas savo kūryba. Žadėjęs parašyti dar vėliau, geresnių. Vytautas Stulpinas prisiminė Sąjūdžio laikus, pakilimą. Pavyzdžiui, tas akimirkas, kai Telšiuose lankėsi rašytojai M.Karčiauskas, D.Mušinskas. Vitalijus Dacys tapo Sąjūdžio dalyviu. Aktyviai darbavosi. Puikus jo rašto darbas apie muziejininką, telšiškį kūrėją P.Genį, jo gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Sako, jog per trumpą laiką surinkta medžiaga, parašytas veikalas apie sovietmečio priverstinai užmirštą kūrėją — tai buvo dar šviežia tuo laiku, niekieno neminėta, tokio pobūdžio tema nenagrinėta. Tai buvo aktualu ir nauja.
Vitalijaus Dacio kūryboje, tiksliau būtų sakyti, jo eilėraščių realybėje, nėra didelių aukštumų, originalių išieškojimų — tiesiog miesto ir kaimo žmogaus vertybės, protėvių santykiai, gamta ir dinamiškas gyvenimas. Viskas liko pristabdyta, staiga nutildyta — tik iš atminties krapštyte iškrapštyta viena kita užuomina. Teko su juo bendrauti, teko klausytis jo eilių — tikėta ateitimi. Net paskutinis susitikimas su Vitalijum — optimistinis. Kaip jis pats sakė, „arba — arba, nuo savęs nepabėgsi“. Liko turbūt tas kitasis „arba“ — atmintis?.. Ir tie, Vitalijaus žodžiai, kurie šį pavasarį iš naujo perskaityti — iš Telšių literatų klubo almanacho „Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos“ (1996), paskelbti jau po poeto mirties. Liko — o tai jau daug… Tik vienas kitas žodis — ir aidesys, ir atmintis. O gal kaip tik tai pavasariais skambiausia?..
Įsiminė visai neseniai parašytos poeto Vytauto Stulpino vieno eilėraščio eilutės: „Svetimas tapsi tuomet, kai žūsi“ — žūtis ištiko ir Vitalijų Dacių, lemtinga, ar dėl to taip tolsta, taip spėriai blunka jauno žmogaus, kūrėjo atmintis? Visko gali būti. Aišku, Vytauto Stulpino rašyta visiškai apie ką kitą — bet… kažkokia mistinė sąšauka su tuo, kas nė iš šio, nė iš to tiesiog keliasi atmintyje. Reikia kalbėti apie išėjusius, reikia. Bet kokia forma — svarbu. Šių metų balandis praėjo — Vitalijaus žūties mėnuo, bet atmintis įsiprašė — byloja apie buvusį laiką. Negali nutylėti.
Vitalijaus Dacio eilėraštyje „Tėvų baladė“ toks tvarus sakinys: „Tai negi visa tai — gana,/ kad buvome kaip akmenys pastovūs“… Skaitymo akimirka yra labai talpi — laikas beveik neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kas tuo metu iššoka iš paties eilėraščio, koks medžiaginis — gyvybinis pasaulis. Keista apima būsena — autorius suima ir verčia įsiklausyti, „Ir žvilgsniai tylūs — sutikti“… Anot jo, „kaip paprastas gegužės sniegas/ kaip faktas drimba mano niekas“. Realybė — ir kontrastai, žydėjimas ir netektys. Tarsi vienoje akimirkoje — ir gyvenimas, jo darna ir išėjimų apmąstymas: „kaskart gilesnės ir skaudesnės,/ kaskart artesnės jųjų godos…“ Gyvas tikėjimas, stiprinantis: „Nepamenu, kad būčiau netikėjęs,/ Jau toks tikėjimas,— jis šventas:/ Tikėti savimi — užtenka. (…) Nepamenu,— kad būčiau netikėjęs,/ Jau toks tikėjimas,— jis šventas:/ Kai būti — ašara — užtenka“. Ir tokia atvira gyvenimo meilė — meilė apskritai pasauliui, moteriai, asmenybei, kuri gyvena sudėtingą gyvenimą. Regis, tiek? Po truputį — iš atminų, į atmintį.
Belieka padėkoti tiems, kurie vienaip ar kitaip padėjo atgaivinti išsibarsčiusį kūrusių žemiečių pasaulį. Ne tik — pažadino atmintį. Viena iš Vitalijaus Dacio bendradarbių, kaip sakoma iš „Masčio“ laikų, prisiminė, jog jis visada šypsojosi, nuoširdžiai džiaugėsi pamatęs, sutikęs pažįstamą: „Nepraeis nepasisveikinęs. Bet kaip greit bėga laikas — ką čia daugiau beprisiminsi. Buvome jauni — juk jau 26 metai praėjo! Dieve, kaip greitai“. Greitai.
Reikia kalbėti, sako ir Vytautas Stulpinas, „gerai, kad apie Kurmanskį rašysi — turi būti žinomas“. Turi — ir toks laikas, toks pavasaris. Toks žydėjimas — taip tiesiai į atmintį, už juos visus, už pavasarinius: gimusius, išėjusius, kūrusius, tikėjusius kitokio gyvenimo šviesa… Už mūsų atmintį, kad išsaugotume ją. Kad suprastume, anot poeto V.Stulpino, „Kokie elegantiškai trapūs/ būna žmonės“.