Paskelbus Lietuvoje visuotinį karantiną, laikas tarsi sustojo. Dažnas iš mūsų užsidarėme tarp keturių namų sienų, o tai buvo nemenkas iššūkis, kuris kardinaliai pakeitė ne vieno žmogaus nusistovėjusią dienotvarkę. Visgi atsirado galimybė sustoti, pailsėti nuo pašėlusiai greito gyvenimo tempo, skirti daugiau laiko savo artimiesiems ar tiesiog atgaivinti savo primirštus pomėgius. Siekiant parodyti, kaip atrodo įvairių žmonių kasdienybė karantino metu, Lietuvoje startavo fotoprojektas „Karantino langai“, kurio iniciatorė Gabija Monika Vainiutė savo idėja įkvėpė ir plungiškę fotografę Oksaną Šukienę.
Justina Lukošienė
Oksana Šukienė su šiuo fotoprojektu apsilankė ir Žemaitijos sostinėje — Telšiuose. Gaudydama kadrus anapus lango, Oksana atskleidė telšiškių nuotaikas ir emocijas, tvyrančias karantino metu. Apie fotoprojektą bei neįprastas fotosesijas kalbuosi su straipsnio heroje.
— Kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija?
— Visada domėjausi menu. Baigiau meno mokyklą, griežiau smuiku, tačiau pasukau kita linkme — baigiau teisės mokslus. Ilgą laiką dirbau notarų biure, vėliau turėjau savo nekilnojamojo turto agentūrą, dirbau turto vertinime. Reikėjo fotografuoti įvairius objektus, sodybas, jų aplinką.
Pajutau, kad tai vis labiau mane įtraukia į fotografiją. Nusipirkau profesionalų fotoaparatą ir pradėjau nelengvą fotografijos kelią. Baigiau daugybę kursų, specializuotų fotografijos mokymų privačiai. Dirbau fotožurnaliste. Aplankiau daug tarptautinių konferencijų, daug fotografinių kelionių užsienyje. Fotografuoju jau daugiau kaip 10 metų, o dabar pati vedu fotografavimo kursus.
— Kaip kilo idėja surengti fotoprojektą „Karantino langai“?
— Mano fotografijos sritis — šeimų, porų, švenčių fotografavimas, tad karantinas stipriai pakoregavo planus. Paskelbus karantiną Lietuvoje, klientai vienas po kito atsakė ar perkėlė užsakymus. Atsitiktinai per radiją išgirdau apie Gabijos Monikos Vainiutės projektą „Karantino langai“. Su jos pritarimu, prisijungiau prie projekto ir fotografavau žmones per langą savo regione.
— Koks šio fotoprojekto tikslas?
— Vienas iš tikslų buvo nenutraukti ryšio su žmonėmis ir juos fotografuoti saugiu būdu — per langą. Kaip fotožurnalistė, žiūrėjau į tai kaip į dokumentiškai fiksuotą istoriją.
— Kaip reagavo žmonės į projektą „Karantino langai“? Ar noriai įsitraukė į šią akciją?
— Projektas „Karantino langai“ labai greitai įgavo pagreitį. Buvo daug norinčių dalyvauti. Kitus reikėjo pačiai pakalbinti, kad projektas būtų prasmingesnis, gilesnis. Iš pradžių prie langų užtrukdavau vos 5 minutes. Žmonės stebėjosi, kaip per tiek laiko galima padaryti tokias gražias fotografijas. Ir tai tikriausiai dėl to, kad tuo laikotarpiu buvome išsiilgę vieni kitų, buvome pailsėję nuo lėkimo. Pro langus mačiau ramius, natūralius žmones be kaukių visomis prasmėmis. Galop žmonės vis daugiau mane kalbino, norėjo bendrauti. Sakė, kad per karantino laikotarpį pamatė pirmą žmogų kieme, pasiilgo gyvo balso. Mano atvykimas praskaidrindavo žmonėms dieną.
Projektas suvienijo labai didelį būrį žmonių. „Facebook’o“ paskyroje „Karantino langų“ laukdavo kaip serialo tęsinio, nes tie langai pasakodavo vis skirtingas istorijas. Šiuo laikotarpiu buvo svarbių švenčių (Šv. Velykos, Motinos diena, gimtadieniai), kurias žmonės turėjo švęsti vieni — be artimųjų, be vaikų, be draugų.
— Kiek miestų teko aplankyti su šiuo projektu? Kas labiausiai įsiminė neįprastų fotosesijų metu?
— Aplankiau Plungės, Telšių, Palangos ir Klaipėdos miestus. Iš viso teko aplankyti 80 langų. Visur žmonių nuotaikos buvo panašios. Vieni labiau saugojosi, kiti į karantiną žiūrėjo atlaidžiau. Labiausiai žavėjausi žmonių pašnekesiais. Per langą rodė nuotraukas ir pasakojo, kaip išgyveno Sibire. Sakė, kad žmonės tuo laikmečiu matė visko — ir karą, ir tremtį, bet to dar nebuvo, kad vaikai negali susitikti su tėvais.
— Kokie Jums pasirodė Telšių miesto „Karantino langai“?
— Man buvo gera pažinti Telšių žmones. Juos sutikau pirmą kartą ir tai — per langą, bet jutau tokį artumą, nuoširdumą. Gyventojai turėjo gražių idėjų fotosesijoms: kas tvarkė namus, kas šiltnamyje darbavosi, kas piešė ant langų. Šypseną sukeldavo prie langų padėtas lauknešėlis, kuriame būdavo pačių daryti sushi, kepti sausainukai, naminė duona, saldumynai. Esu jiems dėkingą už tokią šilumą.
— Kuo dar užsiimate gyvenime be fotografijos? Galbūt turite kitų veiklų ar pomėgių?
— Dirbu nekilnojamojo turto brokere, vertinu turtą. Laisvalaikio turiu nedaug, todėl jį stengiuosi praleisti su šeima. Ir prisipažinsiu, jog turiu dar vieną aistrą šokiams. Lankau sportinių šokių studiją „Žingsnis“.
— Dėkoju už pokalbį.