Imantą Žandarą vargina meilės kerai

Smarkiausiai vyrus veikia iš beždžionių paveldėtas patino instinktas. Nu, negana vienos moters, ir — kvit. Reikia bandos, nu, haremo. Net patys ištikimiausi bent sapne susapnuoja besivoliojantys su ilgakoje pievutėje. Ai, nepeikim visos vyrų giminės: visokių yra. Ale kartais, patikėkit, vyriokai esti užburti. Ir nebūtinai dailių moteriškaičių, o bjaurių raganų. Taip nutiko Telšių kunigaikštijos savivaldovybės rūmų maršalkai Imantui Žandarui. Kaip jis, taip sakant, tapo negailestingų kerų auka, skaitykite šioje pasakaitėje.
Geru berniuku gimė Žandaras: stropiu, paslaugiu. Ale klasiokai dažnai anam užvoždavo per ausį, apstumdydavo. Per skystas ir nedrąsus buvo apsiginti. Ujamas, skriaudžiamas įsisvajojo tapsiąs stiprus ir galingas. Ir visiems atkeršysiąs. Štai anuomet jame sudygo pagiežos ir keršto sėklos, kurios dabar sulapojusios palmės lapais. Sykį jis užmatė, kaip raitas žandaras vijosi ir botagu pliekė chuliganų gaujelę. Tarsi kas lemputę būtų Žandaro galvoje įsukęs: taps žandaru, gaus mundurą, antpečius, žirgą ir rimbą. Va, tuomet visiems skriaudikams parodys.

Broliukai ir sesikės, jei nors kartą, nors truputį praveriame savo dūšelių dureles griekams, ne vienas, o visas pulkas veržiasi vidun sugarmėti. Dar sykį sumirksėjus lemputei Imanto galvoje, jam paaiškėjo, kodėl kiti žandarai eiklius žirgus, gražias karietas, puošnius namus turi. Ir ėmė jis lupti kyšius, o save guodė: svietą lygina. Pamenant, kai Lietuvą skriaudė ir valdė maskoliai, pritrūko šnapso. Nu, tada žandarams atsivėrė rojus: duoklėmis visus samagončikus apkrovė. Klajojo ir Imantas Žandaras po krūmynus, uostinėdamas, iš kur sklido dūmai. Aptiko ruginę varančią raganą. Taip, ir jos kerų lašams bei tepalams pagaminti reikia velnio lašų. Nu, išsigandusi ragana atidavė kapšelį auksinų. Išgriozdęs visus pašalius, Imantas aptiko užslėptą puodynę su auksinais: anuos ragana laikė senatvei, bo maskolių valdžia baisiai nekentė žynių, kerėtojų ir nemokėjo jiems pensijų. Atėmė Imantas puodynę, susipylė bačkon ruginę, bet pažadėjo: bauda neateis. Ką darys ragana, sutiko. Ale vieną dieną žiūri: ne arkliu, o dinozauru atrėplioja milžiniška bauda. Ne juokais padūko ragana. Ir užbūrė Imantą Žandarą: anas visą gyvenimą lakstys paskui du plevėsuojančius audeklus: maskolių vėliavas ir moterų sijonus. Ir akimirksniu Imantas Žandaras pamėgo ruskines dainas, ypač „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“. Jos ir dabar paslapčia klausosi. Čia, broliukai ir sesikės, pusė bėdos, kad Žandaras sustingsta maskolių vėliavą pamatęs ir nevalingai jai pagarbą atiduoda. Kita bėdos pusė — plevėsuojantys sijonai: jų traukai Žandaras negali atsispirti, kaip mūsų planeta Saulės gravitacijai.
Zyliojo žandaras paskui sijonus, mirgėjo akyse šlaunys, putlios krūtys, seilės tiško. Kur pasukdavo kūno kompaso rodyklė, ten jis ir lėkdavo it eržilas. O ta rodyklė sulig kiekvienais prašvilpusiais metais vis sparčiau sukiojosi. Kol galiausiai kartais padūkdavo suktis it ventiliatorius. Ale traukė Žandarą tik gerokai jaunesnės. Zyliojo paskui gimnazistes, vėliau — trisdešimtmetes, dabar jau tinka ir keturiasdešimtmetės. Ir kuo daugiau Žandaro galvoje radosi žilų plaukų, tuo labiau jį traukė sijonai. Ale jauniklės ne pėsčios: kam anoms dėdė be pinigų? Negi iš algos Žandaras būtų užtekęs ilgakojėms? O kaip išsunkti auksinų? Nu, ir ėmė kyšininkauti, lupti pinigus iš žulikų, išsukdamas anuos nuo tiurmos. Baisu buvo, bet vakarais nurimdavo, pasiklausydamas ruskinių dainelių, ypač tos: „Moj adres…“
Vargeli, užuodė imuniteto daktarai, peršvietė sąžinės rentgenu. Viešpatėliau, kiek ten juodulių… Purtė galvas imuniteto daktarai: liga įsisenijusi, chroniška — nebepagydomas. Ir išvijo Imantą Žandarą iš tarnybos. Ką dabar daryti? Nu, ruskinių dainelių klausykis kiek širdis geidžia, ale plevėsuojantys sijonai tolsta. Kam jauniklėms dėdulė tuščiomis kišenėmis? Bet nuskilo laimės gabalas Imantui Žandarui, pavyko įsibrauti storosta Telšių kunigaikštijos savivaldovybėje. O jos rūmuose — nors apalpk, kiek jaunų, dailių moteriškių ir mergaičiukių. Nutįso Žandarui seilė iki pat bambos.
Įsitaisė Žandaras Pelenę. Vaikštinėja anuodu skaičiuodami eglių kankorėžius ir dainuodami: „Tu — mano spynelė, aš — tavo raktelis/ Tu — mano pieštukas, aš — tavo drožtukas/ Tu man — ant lovytės, aš tau — prie algytės“. Ale, kur tau, reikia Žandarui patelių bandos — haremo. Nu, dabar dar įsitaisė tokią Padavalką iš karčiamos. Atlekia prie vienos užmiesčio karčiamos Žandaras savo puošnia karieta, Padavalka atrisnoja sena kumele, persėda Žandaro karieton. Susitikimo pradžia — 11 val. 55 min., pabaiga — 12 val. 55 min. Vis toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. O su Pelene burkuoja savo darbo menėje po 17 val. 45 min. Tipo: dirba viršvalandžius.
Žinot, jam ir maršalka pavyko tapti. Ale nežino Imantas Žandaras vieno: ta sėkmė paskirta tos pačios kadaise nuskriaustos raganos. Apdovanojo ragana Žandarą sėkme, kurios siūlo gale — bjauri lemtis.

 

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.