Visa, kas susiję su namais, artimais žmonėmis, jų pasauliu, labai dažnai palieka tik atmintyse — tokia gyvenimo realybė. Virginijus Bielskis, Lietuvos kaimo rašytojas iš Panakačio, gyvenantis netoli Varnių, vėl ir vėl gręžiasi atgal, kad sustabdytų tolstantį laiką, kad pasikartotų buvimo sykiu su mama akimirkas, kad nieko neužmirštų. Ir, regis, jam pavyko: atminties pasaulis pamažu susidėlioja knygose, ne viena šviesesnė atmintis atsišaukia džiugia patirtimi.
Ieva Sigita Naglienė
Jau išleista antroji Virginijaus Bielskio knyga „Panakačio kaimo šviesa. 2 knyga“, kurioje gyva meilė, kaip sako Virginijus, „šviesuolei — Motulei Liudgardai“, kuri, sulaukusi 92 metų, 2019 m. pavasarį mirė.
Kaip pastebėjo mokytoja Vlada Vengrienė, sūnų ir motiną siejo 51-erius metus „ypatingas ryšys“. Pirmoji tos knygos dalis buvo sutikta Varniuose, 2019 metų rudenį, o antroji — ką tik, Telšiuose, puikioje Žemaičių kaimo muziejaus aplinkoje, švelniai vakarėjant dar vienai liepos dienai.
Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė pasidžiaugė stabtelėjusiu laiku, palinkėjo rasti šviesą, kuri yra svarbi kiekvienam. Pamažu eita į knygos „Panakačio kaimo šviesa“ pasaulį, kalbėtasi su autoriumi, bendrauta.
Ko gero, tas bendravimas, tie susitikimai — susirašinėjimai, tos gavimo — pasidalijimo minutės per laiškus, atvirukus, jų saugojimą ir išsisaugojimus, tie pasikartojimai yra, buvo ir bus viena iš pagrindinių kūrėjo Virginijaus Bielskio apmąstymų, dalijimosi šaltinių. Tiek jo knygoje, tiek jo kalboje dominavo padėka ir džiaugsmas, kad dvasingi, meno žmonės rašo jam, kad jie visada suprato jį, palaikė.
Virginijus su didžiausia pagarba kalba apie aktorę, rašytoją Doloresą Kazragytę — iš jos visai neseniai gautą laišką renginio metu jis ir pacitavo. Beje, Virginijaus knygoje priminta ir tai, kaip svarbu patirti susitikimo džiaugsmą — tokios buvusios giedros jo ir Doloresos Kazragytės sutiktuvių minutės Varnių autobusų stotyje, tokie gilūs pasikalbėjimai su ja.
„Panakačio kaimo šviesoje“ esama skaidrių atsiliepimų iš susirašinėjimo su bičiuliais iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių ir kitų miestų, iš bendravimo su giminėmis, iš padėkų ir džiaugsmo, kuris buvo išgyventas sykiu su motina, kartu su Virginijui brangiausiu žmogumi. Suprantama, jog visa, toji, knygoje panaudota medžiaga,— ir stabilumo ženklas, ir atsiminimo šiluma. Tai nėra vien tik tų, atsiliepusių žmonių žinelė, parašiusių laišką informacija. Ne, tai ir abipusiai jausmai, kurie buvo patirti susėdus, aptarus, pasidžiaugus — tokia įsimintina sūnaus ir motinos buvimo akimirka. Tai buvo jų dvasinis turtas — bendrystė. Ir ji tebėra, tebesilaiko ten pat.
Virginijus Bielskis prisipažins, kad tos knygos jam atėjusios greit — jis sako, „labai skubėjau“… Ir jausmai kilo, ir apėmė baimė, kad galima juos pamiršti? Matyt. O juk kartais tokių vidinių dalykų dabar nė nebesusidėliojame — nėra kada. Tokie gilesni išgyvenimai, liekantys iš to, turbūt tikro pažinimo, iš dviejų žmonių — sūnaus ir motinos artutėliai turėtų gražių patyrimų, pareina staiga? Ir laikosi tos jusenos. Ir taip stipriai, kad kitam, stebint iš pašalio, atrodo ir per greit — kažkaip lyg ir per skubiai sugulusios į atminties knygas, kuriose talpinamos buvusiųjų mintys. O gal kitaip ir nebegali būti: per arti toks gilus dvasinis buvimas buvęs, vis dar gelia, per garsiai skamba čia pat? Kitaip neištvertum — ir kalbama?
Va, tokia be didelių įvykių, be pompastikos — motinos ir sūnaus artumos knyga „Panakačio kaimo šviesa“ — iki šiol sūnui, iki dabar likusi tikroji motinos stiprybė. Lyg tas pats jų šnekesys, realybės samprata — priminimas, kuris buvo pats svarbiausias: juk kažkas į jų namus parašė, kažką pasiuntė, pats atsišaukė. Ir tas kažkas — Panakačio svečias, ir savas žmogus. Taip ir pareina į Virginijaus Bielskio knygas, kas jam buvo svarbiausia, kas buvo iki galo suprasta, kas motinos palaikyta — jam įduota. Visa, kas iš tvirto dvasinio ryšio, kas tarpusavyje susigyventa — žmonės ir jų likimai, nepamirštami.
Virginijaus Bielskio „Panakačio kaimo šviesa. 2 knyga“ — asmeninė dovana, labai žmogiški jausmai, kasdienybė — ir jos praskaidrinimas. Yra daug nuotraukų, yra motinos rūpesčio — tokia netikėta artybė iš sūnaus ir jo motinos bendrystės. Ir tokia naivi, regis, tokia tolima XXI amžiui išgyvenimų subtilybė — susitikti, įsiminti, atsiliepti iš vidaus, iš kažin kaip giliau. Ir tam reikia drąsos, kad išsisakytum, kad tokia atvira forma, kad knyga, kad taip, kaip gebi, kad šiandien — apie artimą žmogų, kad atvestum iki svetimų akių. Kad atiduotum į gėrio — blogio akiratį, kad liudytum ir kitokį pasaulį, kad jame būtum. Kad prisidengęs sukaupta atsiminimų, laiškų, praeities sveikinimų, eilėraščių, fotografijos šiluma, būtum — lieka palinkėti stiprybės.