Aiman, susirado Žandaras tokią mergiotę jo ir Husaro mundurams skalbti, nuo kritikos strėlių, slyvų ir kiaušinių ratavoti. Trina rankomis ir kaukši melo bateliais bagota tinginė Vilma Valstietė: dabar tai bus. Rugilė Užtarėja ir Danuta Švietėja gudriai šypsosi: nu, nu, gerai, kad susirado, o jei strėlės smigs į Husaro užpakalį, tai ne jos, o mergiotė bus kalta.
Taigi atskriejo į mūsų pasakaites nauja personažė Agnytė. Ne iš bet kur, o iš Mėmelio. Ten baudų kvitus už ne vietoje paliktus šunų kakučius išrašinėjo. Nu, ir suraitė pirmą pranešimą: būk atsakingos tarnybos — pečkuriai, duobkasiai ir kaminkrėčiai — nustatė, kad troboje, kurioje baisiai dvokė mirtinais nuodais, jokio pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai nėra. O kad tai patvirtintų, Agnytė prikalbino tame name pernakvoti Kaziuką Storastą, Telšių gaspadorių Česką, Husarą, Luką ir Žandarą. Susirinko pusė Telšių paveizėti tos keistenybės: kaip valdoviukai savo tiesą apie visai nekenksmingą dvoką įrodinės. Laukia minia. Už penkių minučių šast pro vieną langą Husaras, pro kitą — Žandaras, brinkt pro duris išvirto Kaziukas Storasta ir Česka. Svirduliuoja, pinasi kojos lyg būtų po litrą ant galvos padarę. „Jeee… nesmilda… nė čiučiut…“ — veliasi liežuvis Kaziukui. Ir tėkšt auštielninkas į žolyną. Ką darys žmogeliai, įmetė trobon katiną. Tas velnio balsu kniaukdamas išlėkė pro kaminą. Iš paskos tarsi kulka iššovė Lukas.
Nu, supykęs Žandaras liepė Agnytei kibti skalbti mundurus. O tai — ne suknelė ar sijonėlis. Kibo mergiotė vartyti, skaityti vadovėlius. Kas iš to: vis viena nė velnio nesupranta, ką perskaičiusi, bo visam gyvenimėliui įstrigo šeštokės lygyje. Mąsto kaip šeštokė, rašo kaip šeštokė, elgiasi kaip šeštokė. Ką darys, nusipirko kažkokio persiliaus. Skalbė, skalbė Agnytė, kur tu išvelėsi visokias valdoviukų korupcijos, intrigų, gobšumo, įžūlumo dėmes.
Nepatyrusiai Agnytei kažkas pakuždėjo lėkti pas raganą Šatrą į Guivėnų tankią girią. Šatra kaip sykis kažkokį kerų jovalą katile maišė. Taip ir anaip, reikia Agnytei valdoviukų gero įvaizdžio miltelių. Šatra klastingai išsišiepė: dar nepamiršo kaip ją išdūrė Imantas Žandaras ir Vilma Valstietė. Priliurlino ragana į dulkėtą butelį kažkokio skysčio, nulupo nuo Agnytės auksinų maišelį, neužteko, dar ir žiedus numovė bei auskarus išvėrė. Parskuodė Agnytė į Telšius, užmerkė mundurus, įpylė Šatros pliurzės. Ir ką manot? Vos paskalbė ir visokiausios dėmės išnyko, mundurai lyg ką tik fabrike pasiūti. O kaip kvepia…
O Telšiuose širsta liaudis dėl Didžiosios gatvės. Keikiasi, burnoja, kas netingi. Išrausė skersai išilgai gatvę Birksis, krautuvės, kirpyklos, karčemos ir užeigos ištuštėjo. Suokia Agnytė Husarui: reikia sisteminę kritikos srovę paradigmų loviais implikuoti į kontroversiškų diskursų geografiją. Nė velnio nesuprato Husaras, nesuprato ir pati Agnytė, ką čia iš kažkur skaityto šmotais sulipdė. „Nu, pamatys žmogeliai, kokie švarūs jūsų mundurai ir nurims“,— įtikinėja tipo viešųjų ryšių ekspertė. Kaip tarė, taip ir padarė. Sukvietė į amfiteatrą miestelėnus. Atsistojo prieš visus savo išminties išberti Husaras. Kikena minia po kiekvieno jo sakinio. Bado pirštais į mundurą: aplipęs tas visokiais melo gurvuoliais. O dar ir dvokia kaip toje troboje. Ir visur taip: tik savivaldovybės feisbukų daržuose tie mundurai švarūs, blizga, o kitur staiga pavirsta purvinomis elgetos drapanomis.
O dabar ką? Kaip ratavoti valdoviukus? „Užteks gintis, drąsiai pulkime šmeižikus, visus praradusius garbę ir padorumą; visus, kurie trypia dorai tarnaujančius Tėvynei. Aukštai iškėlę gerų darbų vėliavas, ryžtingai žygiuokime į informacinio karo frontą“,— ištratėjo Agnytė.
„Sory, nonsens, ką čia, šeštokės rašinėlį perskaitei?“ — nustėro Kęstas Zadanija. Bet Agnytė nenusileidžia: ji kontrkritikos strėlėmis suvarpys visus niurneklius, pašaipūnus. Taip suvarpys, kad šie tamsiausiose kerčiose pasislėps. Prisiminę eksperimentą dvokiančioje troboje, ne visi valdoviukai panoro žygiuoti į tą informacinį karą. Nu, ką darys, pasiuntė Husarą ir Imantą Žandarą. Eina tiedu per Telšius, kiti valdoviukai atsargiai tipena iš paskos. O Agnytė laido vieną po kitos kontkritikos strėles. Ale netaikli baisiai. Pašaipūnai vikresni: išsilenkia strėlių, o tos viena po kitos varpo Husarą ir Imantą Žandarą. Tik bakst kontrkritikos strėlė Vilmai Valstietei į nosį, Tomukui Ženteliui — į užpakalį, Jolantai Liberalei — į skruostelį. Spruko jie kuo toliau nuo informacinio fronto į savivaldovybės rūmus ir pro langus žiūri, kas bus. Mato: parpuškuoja dejuodami, kontrkritikos strėlių spyglius pašiaušę, du dideli dvikojai ežiai: Husaras ir Imantas Žandaras. „Sory, nonsens, šeštokės su lėlėmis, ne ginklais turi žaisti…“ — purto galvą Kęstas Zadanija.