Atspindžiai iš Knygų mugės — tiesiog skaitytojo jutimai

Labai darniai užsimezgė rašytojos Liudos Petkevičiūtės pokalbis su Telšių mažaisiais skaitytojais.

Tokia tyki, rami Knygų mugė Telšiuose — rudeniui vos vos prisišliejus, saulės tikrai dar užtenka. Pagrindinė Knygų mugės stotelė — Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos pirmajame aukšte, o rašytojų ir jų knygų sutiktuvės — ketvirtame bibliotekos aukšte. Visko daug mažėliau nei kitais metais — suprantama, dėl objektyvių priežasčių, dėl pačių savęs saugojimo, dėl esamos situacijos. Ir vis dėlto, kas atėjo, turėjo progą pasidžiaugti.

Ieva Sigita Naglienė

Susitikimas su rašytoja Liuda Petkevičiūte
Knyga visada yra knyga — pavyksta įkalbėti ne vieną skaitytoją ir sulaikyti ilgesnei bičiulystei. Sava knyga — turtas. Savas jos skaitytojas — dvigubas pasisekimas autoriui, laimė suradusiam savo leidinį. Ir tokių akimirkų būta ir išgyventa. Po to, kaip sakoma, ir skaitytojo jutimai pareina: juk girdėta, regėta ir pasisavinta — vidinės dalybos.
Į šią, šiuometės Knygų mugės šventę, magėjo pažvelgti skaitytojo akimis — marga, spalvinga, esama, iš ko rinktis. Žinoma, labiausiai domina susitikimai su autoriais — juk ne kasdien. Ne visi ir atvyko, kurie buvo paskelbti, bet vis dėlto sulaukta. Pirmasis susimatymas, galima sakyti, visai netyčia įvyko su poete Liuda Petkevičiūte — taip beveik per stebuklą atsidurta tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Autorė kaip tik sveikinosi su būreliu mažųjų skaitytojų. Pirmiausia pakerėjo toks smalsus besiklausiančiųjų būrys: kaip tik koks rašytojos paklausimas — tuoj rankų miškas! Ir ne tik — visi nori būti išklausyti ir kiekvienas turi ką pasakyti. Va, ši dalis ir buvo pati įdomiausia, nes gerbiama Liuda itin kruopščiai reagavo į kiekvieno atsakymą — visus priėmė ir subtiliai pasidžiaugė.
Liuda Petkevičiūtė — gerai žinomo rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra. Taip, garsiojo „Kodėlčiaus“ ir kitų knygų autoriaus. Šiemet gegužės mėnesio pabaigoje Vytautui Petkevičiaus 90-asis gimtadienis, rašytojas palaidotas Antakalnio kapinėse. Pati rašytoja Liuda Petkevičiūtė ne viename pokalbyje yra sakiusi, kad ji yra smalsi: „visą gyvenimą gyvenu, kaip ir dera Kodėlčiui — mokausi, domiuosi, domiuosi ir mokausi… Ir labai daug klausinėju — po truputį ir dažnai klausausi.“ Labai darniai ir šiuokart užsimezgė pokalbis su Telšių mažaisiais skaitytojais — tiesiog apie knygas, apie jų reikšmę, apie skaitymą ir naudą. Autorė paaiškino, kaip knyga veikia žmogų, kas vyksta žmogaus galvoje, kai jis skaito, kaip dirba jo smegenys, kodėl juos reikia lavinti. Buvo proga išgirsti apie paslaptingą smegenų pasaulį, apie turtingą ir labai seną lietuvišką žodį, apie žodynus, kuriuose tūkstančiai žodžių, apie raideles, kurias jungiame į stebuklingus žodžius, o žodžiai turi savo daiktus. Mes apie juos galvojame, susidarome savo nuomonę, ir jie gyvena — kitaip tie daiktai, mūsų nebevartojami, išnyktų. Sykiu netektume ir dar ne vieno lietuviško žodžio. Taip pamažu rašytoja vedė skaitytojus į realią lietuviško žodžio situaciją — į nykimo grėsmę, kai gimtosios kalbos žodis pakeičiamas kitos, svetimos kalbos žodžiu — daiktu, kurį mes priimame kaip savo. Aišku, tai vyksta savaime, juk kalba — gyvas organizmas, bet saugoti savos kalbos žodyną — kiekvieno pareiga.
Pasirodo, ir mažieji žino, jog reikia daug skaityti, kad išmoktum, kad nebūtų nuobodu, kad turėtum ką veikti, išmoktum mąstyti. Ir knyga esanti įdomesnė už filmą! O vienas iš būrelio net prisipažino, kad skaityti išmokęs nuo trejų metų — va, tau ir neskaitantis XXI amžius! Yra suprantančių, yra turinčių savo knygą ir gebančių apie ją kalbėti — iš tiesų buvo gera matyti taip gyvai reaguojantį būrį.
O rašytoja Liuda Petkevičiūtė pristatė savo naujų knygų, supažindino su spalvų-žodžių turtingu pasauliu. Jau yra išleidusi raudonos ir geltonos spalvų knygutes. Rašytojos tikslas — parašyti kuo daugiau spalvotų knygelių, juk toks turtingas mūsų žodis, tiek daug spalvotų žodžių mūsų žodynuose — tai vaikai turi išmokti, turi kuo daugiau ir įvairesnių lietuviškų žodžių įsileisti į savo kalbą. Pavyzdžiui, iš jos Geltonos poringės: „saulė geltona, bet ne vien geltoniems šviečia“, „Kai gerai įdienoja,/ saulė švyst pageltonuoja,/ dangumi pasilypėja,/ geltona spalva aplieja“. O iš medaus spalvos — „pienių medus skaistgeltonis, pienių geltonumo“, „rapsų medus sodraus geltonio ir žalgeltonio“ ir t.t. „Kur žodis, kaip sako autorė, ten ir priežodis, o abu labu — vis tam mielam skaitytojui.“ Ir mįslių esama, ir iliustracijų, spalvų, kurių dailininkė Laimutė Varkalaitė tikrai nepagailėjo — imi ir skaitai. Skaitydamas ir sužinai, jog „žmogus ir bitė — valgydinami, penimi, maitinami“. Patikėkime — ir knygomis, ir jų išmintimi sotinami, kad žinotume, ko norime, kodėl, kas esame ir kur einame.

Iš Liutavaro L.Algmino knygos „Statome kapitalizmą“ sutiktuvių
Per Knygų mugės šventę buvo galimybė susitikti su Liutavaro L.Algmino knygos „Statome kapitalizmą: Generatorius, dar vienas generatorius“, 2020, redaktoriumi Juozu Braidoku, išgirsti paties autoriaus atsiųstą iš JAV laišką šių sutiktuvių dalyviams ir paklausyti unikalaus pasakojimo apie pačios knygos atsiradimą, apie sunkiąją pramonę, apie rimtų vyrų darbą. Iš tiesų tai retos gyvenimo akimirkos, kai realiai gali išgirsti, kas tavo gimtojoje šalyje iš tikrųjų vyksta, kas padaryta, kokie pokyčiai Lietuvoje, kaip jie tiesiogiai veikė ne vieną žmogų.
Pasak redaktoriaus Juozo Braidoko, ši Liutavaro L.Algmino knyga analogų Lietuvoje neturi. Pats autorius Liutavaras Leo Algminas gimė 1935 metais Klaipėdoje. Vėliau gyveno Telšiuose, čia mokėsi, o baigiantis karui, sykiu su tėvais, pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais emigravo į Ameriką. Pasak paties rašytojo, iki šiol išlaikęs Tėvynės meilę — iš jos gimė ir pirmoji jo knyga „Samogitia mea patria“.
Lietuvoje jis apsilankė 1992 metais — tuokart gimusi mintis Lietuvoje pradėti stambų verslą, įgyvendinta 1995 metais, sukūrus bendrą Lietuvos — JAV firmą AUPERAS Panevėžyje, o nuo 1999 metų — veikla perkelta į Marijampolę. Kaip patvirtino knygos „Statome kapitalizmą“ redaktorius Juozas Braidokas, taip iki šiol Lietuvoje yra gaminami pasaulinio lygio gaminiai.
Pirmiausia su antrosios Liutavaro L.Algmino knygos turiniu susirinkusius supažindino režisierės Laimos Pocevičienės paruošti skaitovai — jauni žmonės gyvai prakalbino knygą. Itin aiškiai autoriaus užčiuopta pati to meto Lietuvos situacija, atskleistas požiūris į žmogų, kito pasaulio piliečio akimis įstebėta teisybė, parodyta, kas vyko nepriklausomybės pradžioje. Visa tai akivaizdu kiekviename knygos lape — „Statome kapitalizmą“ jau yra ir miesto bibliotekose, galbūt ne vieno ir perskaityta. Kas užsifiksavo besiklausančiojo atmintyje iš šio Knygų mugės susitikimo? Įdomus pats sugrįžimas į praeitį — į istorines tiesas, į tų reiškinių, kaip sakoma, pabaksnojimą, į meninio žodžio liudijimą. Kad ir kokia būtų knyga, kad ir kiek ji laikytų pasaulinės rinkos, ekonominės ar finansinės naštos — vis tik autorius parodo ir savo rašomo žodžio išmanymą. O jis — smigus, pilnas ir toks vis tik žemaitiškai svarus, lenkiantis į gilius apmąstymus. Pavyzdžiui, kad ir tokie knygos redaktoriaus pastebėjimai iš rašytojo sugrįžimo į Lietuvą, iš pašnekesių su žmonėmis: valdžia tarnauja sau, o ne žmonėms; matėme, kaip jie stengėsi išvengti darbo; reikia turėti pažinčių; ėjo savo pareigas profesionaliai ir t.t. Esi akistatoje su gyvenimu. O gyvenimas — ir santykiai, ir veikla su kažkuo, ir įžvalgos. Kaip sako redaktorius Juozas Braidokas, knygą rašė užsienietis, inžinierius, rašė būtent apie pramonę — Europoje, Lietuvoje, pasaulyje, parodė, kaip tai daroma. Tai didžiulis L.L.Algmino nuopelnas. Šiai minčiai pritarė ir knygos leidėja — apie sunkiąją pramonę, o juk nuo jos išsivystymo priklauso valstybės gyvenimas, visų mūsų gyvenimo kokybė.
Algminas prie šio darbo prisidėjo su didžiausiu būriu gabių specialistų. Bendra veikla duoda rezultatų. Penkiolika metų Algminas važinėjo į Lietuvą, kontaktavo — tiesė kelius į rinką. „Inžinieriai ne filosofai. Tiesiog atskrido“,— kaip sako, Juozas Bindokas, ir padėjo „greičiau rasti tuos kelius“. Kas labiausiai įstrigo galvon pačiam knygos redaktoriui? Suvokimas, kad reikia galvoti savo galva, o ne aklai vadovautis parašytais popieriais. Toks yra ir rimtos firmos požiūris. Va, taip buvo stabtelta, tiek buvo galima išgirsti iš atvykusių svečių į Liutavaro L.Algmino knygos „Statome kapitalizmą“ sutiktuves.
Reikia palinkėti ir pačiam rašytojui stiprybės, sveikatos, ir toliau tokio žemaitiško atkaklumo, kokį iki šiol yra išlaikęs — šie metai Jo — jubiliejiniai. Reikia žmogui judesio, reikia pašnekesio — nuo to kraujotaka gerėja. Tikrai — o visiems mums tegul bus skaitymas — vienas iš dvasios kelių į džiaugsmą. Tikrai dėkingi organizatoriams už Knygų mugę — už knygą, žmones, kurie pasidalijo ir už tas stabtelėjimo minutes — su šnekesiu prie knygos.

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.