Nesatis ir nešiotinės mintys turi savo lapkričio tylą

„Ir vėl to paties man prireikia:
Žodžio!
Šypsnio žmogaus!
Viso viso dangaus!“ —
Adolfina Kerpauskaitė-Varnelienė

Ieva Sigita Naglienė

„Ten/ Kas dedasi tenai,/ Jau niekad nebesužinosi“
Kai prieš gerą dešimtmetį buvo ištarti šie Adolfinos Kerpauskaitės-Varnelienės žodžiai, jokia nuojauta nekuždėjo, kaip viskas giliau, kaip girdima ir tarsi visa tai lūkuriuote lūkuriuoja savo išsipildymo minutės. Dabar jie — raktas į apmąstymus, į nubėgusio laiko truktelėjimą atgal, kad kaskart pasvertum, kas buvo, ką įkalbėtą, savitą galime imti iš Adolfinos, kūrėjos, mokytojos, bičiulės, giminaitės, telšiškės — „Žmogaus gyvenimo prasmės“, kaip ji pati yra pasakiusi, aruodo — „Man rūpi sielų sąskambis“.
Lapkritis — jos mėnuo. Lapkričio 3 diena — gimtadienis, šiemet jubiliejinis. „1935-ieji ėjo į pabaigą, kai aš liūdną lapkričio dieną — tuoj pat po Vėlinių — pasauliui pranešiau apie savo atėjimą. Tas pasaulis: mama, tėtis ir broliukas. Namuose šilumos ir jaukumo netrūko. Vėliau tėvai „nupirko“ sesutę. Buvau sunkokas vaikas — niekur neišleisdavau mamos, be jos verkdavau. Mano gimtinės erdvėje nieko nereiškė daiktai. Dažnai girdėdavau kalbant apie žmones, jų nelaimes ir norą jiems pagelbėti. Mamos vaikystės priesaika prieš Nukryžiuotąjį išsipildė: visus mus išmokslino“,— taip užrašyta pirmojoje Adolfinos Varnelienės poezijos knygoje „Ilgesį nupūsk“, 1996, Telšiai.
Šių metų vasarą Adolfinos netekome — liko tik stipriai apimantis ilgesys, buvimo jaukumas, pokalbiai — „tarsi neišbaigtos minties prisilietimas“… Taip, ir šiai skausmo būsenai nusakyti tinka jos žodžiai. Mokytoja — tokia ji buvo visą savo gyvenimą, tuo gyveno, taip aiškiai sugrįždama į mokyklos erdvę, švytėdama, atgijusi, besidalindama, ką kuris iš mokinių pasakė — jos mokinys. Turėta — ir apšviesta, kad kiekvienas nors kiek ir laimę justų — tą tikrąją. Arba — tiesiog taip „Praeitį ir dabartį! Suimt delnais/ Šviesiausias jų akimirkas!“, „Šviesioj erdvėj jauna tavo siela“, „Tikėti prisilietimu“,— tokie mokytojos palinkėjimai, įveikiantys sunkumus ir laiką. Ji dabar toje — Tenai, kaip sakoma erdvėje, kur „dangaus tyluma“, kur turbūt mūsų „šviesioji prasmė“, kur mes negalime sužinoti, „Ten/ Kas dedasi tenai“ — yra žybsinčios visos švieselės… Taigi viskas vis tiek turi giedriausiąją akimirką — savitaką, patyrimą, kaip reginį, į kurį atsigręžiama. Atmintis kalba apie nesatį — šviesaus žmogaus išlydėjimą ir jo prisiminimų dovaną — tarsi vėl buvimą sykiu. Juk lapkritis — kitoks mėnuo nei kiti. Ir vis dėlto — o „Kas gali drįsti nurodyt ribą/ džiaugtis ar verkti,/ kentėt ar liūdėti?“

„Aš visą gyvenimą troškau dvasios peno“
Taip Adolfinos Varnelienės prisipažinta, taip ji, į viską įsiklausydama, ir gyveno: atsakinga, reikli sau, padrąsinanti, turinti šeimą, gimines, draugus — artimuosius dvasinei artumai. Juk „Nebūt žmogus žmogum, jei ašarų nelietų,/ Jei širdyje širdies jis neturėtų“ — tokie žodžiai yra ir „Esančiam ir ateinančiam“. Tai, kaip realus sprendimas, ką reikia daryti tinkamai: „Saulės spinduliu šildyki tą,/ Kuriam irgi sunku.“ Iš ko supintas mokytojos dvasinis gyvenimas — beveik viskas Adolfinos Varnelienės posmuose. Tai ir jos užrašytuose pamąstymuose, atėjęs iš tėviškės, iš namų, iš šeimos, likęs iš pašnekesių, mokyklos renginių, literatų kūrybinių ieškojimų susibūrimų, bendrystėje su meno žmonėmis, su jaunimu, iš jos rimto darbo, kitų gebėjimų apibendrinimo. Išlikęs toks tiesiog ramus teiginys, jog viskas lapeliuose — „tegul lieka kukli giminės relikvija“. Kai kur itin subtiliai, kaip Adolfina sako, „mano brolio Felikso Kerpausko fotopeizažų pagražinta“. Tuose reginiuose — ir „Dauboj, tarp kalvų, rymo gimtieji Tverai“, juntama namų šiluma, artimųjų meilė, užburiančiai ir „Lakštingalos giesmelė/ Nerimsta pabary“. „Juk širdies pasūpuota mintis/ Sielos šaltinėly daug ką suranda“, o „Skrendančių dienų tėkmėj — geri darbai“. Vienas iš mėgstamiausių pačios Adolfinos kūrinių buvo „Nepalik manęs, paukštuk!“ — ji dažnai tą tekstą perskaitydavo ir ilgai nieko nesakydavo. Tik sykį gana skausmingai jos ištarta: „O gal tas paukštukas — mano angelas sargas?“ Veikiausiai tikrai tuomet tuo tikėta — lyg nusipurčius pilką kasdienybę, lyg liūdnumą, rudenis pamiršus, tirštus debesis ir „belapes medžių šakas“ — kuomet „siela įsitempia lyg gerai suveržtos smuiko stygos, kai išgirstu mažyčio paukštuko giesmę. Ji tokia skardi, tokia tyra (…), mano sielą nuneša toli toli…“ Melodija — ir džiaugsmas, lyg paukštis „kitą erdvę virpina“ — „į mane srūva vingri melodija“. Ir lieka „tik šviesi gyvenimo prasmė…“ Iš tokių įsimintiniausių jai pačiai buvę ir eilėraščiai apie senutę Metrikienę — iš Tverų, iš jos gyvenimo, kaip Adolfina sakydavo, sapnuojasi. Toji Metrikienė buvusi mažutė, menka, visiška senelė, jautri — po skepetomis vaikštanti išmintis. Taip ir tebesanti — tokia atvirai žiūrinti, iki pat dvasios, „Jei širdžių žiburėliai/ vis dar žiba…“ O dienos — kokios jos, mokytojai, lituanistei, Telšių literatų vedlei — iki nutikimų, iki sąmoningo atsiliepimo, iki buvimo ten, kur esama, jaučiant, atsakant ir priimant kitų skelbiamą tiesą, skubant ir stabtelint, pasakant ir padedant besirūpinantiems. „Mielos ir šviesios…“ — tokios jos dienos, ne sykį jos pasidžiaugta: „Esu laiminga, kiek sutikau gerų žmonių.“ Ir šviesūs linkėjimai — dovanos: „Dovanoju aš žodį!/ Aš daug ką galiu dovanoti./ Toks jau mano/ Iš senelės paveldėtas būdas“ — „šviesų žodį aš jums dovanoju./ Te širdis nuskaidrina,/ Kai jus baisi vienatvė kankina./ Dovanoju aš žodį!“

Dovana — knyga ar knygos. Buvo ne viena jos padovanota
Dovana — knyga ar knygos, kurios buvo Adolfinos Varnelienės padovanotos, beveik tokios pat, lyg justum kažką daugiau — ne tik esamą toje konkrečioje knygoje. Gal dėl to, kad apmąstyta, atsakingai parinkta, kaip ji pati sako, beveik tokia pat, lyg jaustum, kaip „Sielos knygą verčiu po lapelį“ — „Tegaudžia akordais skambiais“… Ir tokios nenusakomos skaitymo akimirkos — lyg paraginus: „Širdim prie širdies prisilieskim.“ Viena iš tokių, jos padovanotų knygų,— „Giesmė mužikėlio“, iš XVI-XIX a. anoniminės lietuvių poezijos, išleista 1982 metais, o dovanota prieš septynerius metus. Tokia liūdnoka knyga, juk eilėraščiai, pasak Juozo Girdzijausko, benamiai, „Patekę jie čia iš įvairiausių vietų įvairiais keliais.“ Dovanodama šią knygą Adolfina pasakė: „Kuomet ją skaitysi, autorių, kad ir mums nežinomą, paminėsi. Juk jis kūrė — buvo ir tikrai jus savo žodžius. Kad ir Tenai, kad ir benamis ar bevardis, kaip sako kritikas, tik mums toks — o eilėraštis vertina savo šeimininką. Arba mes — skaitome ir turime žinią apie žmogų, kurio jau nėra, o tai — atmintis.“ Žinoma, ir šįkart tuo reikia tikėti: paminėjimas-atminimas, kad ir iš nežinomo autoriaus — jo kūrybos pavartymas-prikėlimas, ir kūrinys pasiekė XXI amžiaus žmogų.
Adolfina tikėjo skaitomo-skelbiamo žodžio galia — eilėraščio vaizdu ir eilėraščio išpažintimi. Toji XVI-XIX amžiaus anoniminė poezija — tegul bus ir šįkart lyg tykus lapkričio pradžios išėjimas į kitokią erdvę: į susitikimus su ano meto kūrėjais, su jų kapų aplankymu, su išlikusio žodžio pagerbimu. Ir ne bet kaip — sykiu su žmogumi, kuris tikėjo, kad ta knyga bus skaitoma, kad suprasta ir išlikusi. Iš visos širdies — ačiū Adolfinai už dovanas, kurios turi istoriją — už ryšį su Čia ir Anapus… Ir vis dėlto — keletas eilučių iš padovanotos knygos „Giesmė mužikėlio“, tegul bus atminimas: „Prastas žmogus nepažįsti,/ Kurie juodi, kurie čysti.“ (1798 m.); „Meluoja, kas sako, jogei žmonės lygūs!“ (1823 m.), „Tavo rūstybė ant mūsų padėta,/ Regim koronę, griešniems pažadėtą.“ (1655-1656 m.); „Už teisybę kožnas pyksta,/ Bet ji niekados nenyksta“ (1887 m.) — taigi, iš anuomet, kaip viename iš eilėraščių sakoma, ir taip pat „Mislijo mislinčius“… „O dūšia kiekviena,/ Mislyk sau kas dieną,/ Koks čėsas ir vieta/ Yr žmogui ant svieto/ Gyventi“ (1790 m.). Taip ir skaitai nuo pasveikinimų, panegirikos, buities vaizdelių, aktualijų, gamtos įžvalgų su tautosakinės poezijos suartėjimu — iki meilės, juoko, gyvenimo dainos, rimtai, susimąsčius, įsivertinus ir apibendrinus esamą. O ar kas pasikeitę? Lygu — ir taip, bet vidiniai pavasariai ar rudenys — tie patys.
Tokia gyva mintis, įgyjanti nedylantį skambesį — turbūt dėl to, kad per amžius bendra žmogaus gėrio-blogio samprata? Juk žmogus — socialinė būtybė, itin daug šiomis dienomis apie tai kalbama, juk žmogus — ir pranašas, ir paprastas mirtingasis. Gera, kad tokių esama — tokių iš prigimties pozityviai nusitekusių, tokių šalia, einančių ir vedančių. Viena iš tokių buvo ir Adolfina Kerpauskaitė-Varnelienė — tvirta „gyvenimo vingiuos“. Tokia mintis — ir iš jos eilėraščio „Esančiam ir ateinančiam“. Todėl, „Jei tau sunku,— pagalvok! —/ Kitiems dar sunkiau.“ Taigi — nesatis ir nešiotinės mintys turi savo lapkričio tylą: „Nestabdykim šaltinio srovės./ Prisilieskim prie gaivios jo versmės“,— taip paragina mokytoja, kūrėja Adolfina Varnelienė. Tegul kiekvienas tai supras kaip dvasios pastiprinimą.