Ryškiausiai atmintyje laikosi tai, kas iš čia pat. O jau kiek tolėliau — ir būtina stabtelti, gyvėti, kad būtum lyg ir sykiu su kažkada buvusiu. Lapkritis turbūt pats tinkamiausias mėnuo, jei nori prisiminti, pasak poeto Antano Miškinio, ką „Iš knygų, skaitytų kadais“ esi žinantis, apie kokį žmogų — eiliuotoją pakalbėtum. Lapkritis — išėjusių paminavojimai, kaip sako žemaičiai. Ypač tų, kurie kažkada rašė — ir paliko savo darbus mums, kurie šiais metais švęstų savo gimtadienius.
Ieva Sigita Naglienė
Lapkritis — artimųjų kapeliai jau aplankyti, pažįstamų sužiūrėti, o tų, kurie tik šmėstelėję, kuriuos tik progomis paminime, vis tik sulaukia savo eilės. Skaitinėji, vartai ką ar taip kokia užuomina švysteli iš kurio nors praeities dainiaus ar mūsų žemės kalbai, mūsų kultūrai, švietimui pasiaukojusio žmogaus veiklos, susidomi — ir prisimeni jį. Turbūt tai ir yra aplankymas to, kurio jau nebėra — atmintis ir susitikimas, kad ir tokiu, kaip sakoma, neakivaizdiniu būdu. Tiesiog kažkaip artėliau — ir išpleti savo buvimo erdvę, ir pagarbini tą, kurio jau nėra. Imi ir įsigilini į tai, kas kūrėjo būtį gaubė, kuo jis gyveno, kokie praėjusių laikmečių prieštaravimai, kas brandino asmenybę. Lyg ir apmąstai esminius žmogaus poreikius, patiri savotišką išorinio-vidinio pasaulio išlaisvinimą, pabuvoji kitokioje tikrovėje.
Poezija veikia — atpažįsti vertybes, elgesį, gali palyginti, pagrįsti ar atmesti, siedamas su šios dienos patirtimi, savo paties emocijomis arba perskaitytais kito išgyventais, galbūt panašiais dalykais. Žodžiu, praeitis ir jos žmonės yra unikali galimybė džiūgauti ir niūkesnę lapkričio dieną regėti ir giliai, ir gerokai prablaškyti įkyrėjusią kasdienybę. Įžvalgesnė akis gaivins, kas rūpima, ir atsakymą ras, galbūt įspės ne vieną ir savo klausimą. Juk gyvenimas ir anais laikais turėjo savo šiokiadienius ir šventes. Ir darbų — ir praradimų. O žmonės kūrė, ieškojo, arė visuomeninius dirvonus, kad tik švietimas, kultūra sava kalba kalbėtų — iš savo žemės ir savo žemei skelbtų savastį. Lapkritis — tegul bus tas mėnuo, kuris kels išėjusius, skelbs jų darbus, siekius dėl tautos, dėl ateities, geresnio gyvenimo. Kaip yra pastebėjęs rašytojas Ignas Šeinius, žmogus vienkartinis: „…aš neieškojau tipų. Tipas — tai tik vidurkis, statistinė sąvoka, kitais žodžiais, negyva medžiaga.“ Žmogaus vienkartystė — vertybė. Niekas negali žmogaus pakartoti ar pakeisti. Individualus žmogus — ir visuomenė yra glaudžiame santykyje. Žmogus yra visuomenės dalis — į ją atėjęs su savuoju aš. Apie tai kalbama kiekvieno kūrėjo — tai ir šių dienų rūpestis. Juk itin svarbu tinkamai susikalbėti, kad visuma ir individas atsinaujintų, ir socialinės, ir moralinės, ir buitinės problemos būtų išsprendžiamos — išradingai visa tai patvirtina ir praeities kūrėjai. Turbūt čia pat, tėvynėje gimę, tėvynėje gyvenę ir apie ją rašę, sukūrė tokių kūrinių, kurie visais laikais yra svarbūs. Ir jų autoriams — mūsų, kaip sakė vyresnieji, godonė — pagarba.
„Prabrėkšk, aušrele“,— tegul bus tie poeto Miglovaros žodžiai — į šviesą
Juk aušros įvaizdis — daugiaprasmis, vedantis į tikėjimą, viltį, norų, pažadų išsipildymą. Galų gale, kad ir kokių reikšmių beieškotume, aišku, kad saulės laukiama, šviesos, naujos dienos, kitokios patirties ieškome. Ir šiandien to paties geidaujame — kitaip ir būti negali! Žmogus visada žvelgė ir žvelgia, ir žiūrės į ateitį. Kad ir kokie būtų mūsų įgeidžiai — praeitis turi, kas gaus, kas gaivins, kas savaime įvaizdus be jokių išvedžiojimų. Ir poetas Juozapas Miliauskas-Miglovara (1845-1937), gyvenęs XIX amžiaus pabaigoje, sielojosi, žadino laisvės viltis, dirbo, jungė tautiškumą su katalikybe, matė Tėvynės bėdas, kalbos išlikimo problemas, siekė išlaikyti moralines vertybes. Regis, gyvenimas — ir jo gryninimas, gyvenimas — ir jo matymas — ir mūsų laikams aktualus, o poeto atminimas — būtinas.
Juk yra išlikęs autentiškas poeto J.Miliausko-Miglovaros žodis — žodis apie Žemaitiją, gimtąsias poeto vietas, apie žemaitiškumą, gimtosios kalbos vartojimą. Vienas iš meniškiausių Miglovaros eilėraščių, kaip pastebėta J.Girdzijausko (2001), „Gera viltė“ — naujo, šviesos ir doro gyvenimo troškimas: „Prabrėkšk, aušrele,/ Tekėk saulele/ Spindėk aušros žvaigždele“. Eilėraštis — daina, sako, ir žmonės jį dainavo… Taigi visada buvo dėl ko nerimauti, visada buvo visokių baimių — bet, sako, kad ir daina jas atmušanti? Sako, kad pajausta tradicija — ir stiprybė? Taip knygose užrašyta…
Šiemet poetui Juozapui Miliauskui-Miglovarai, kilimo iš Galnės kaimo, Šilutės rajono, jubiliejiniai metai — 175-ieji. Jis vienmetis su rašytoja Žemaite. Beje, Žemaitė pirmame savo apsakyme „Rudens vakaras“ (1895) yra panaudojusi eilėraščio „Prabrėkšk, aušrele“ eilutes. Žemaitė mini ir dainelę, ir „knygelę — „Auszros“ 1884 m. 10-ąjį numerį, ten yra surašyta“, ir kas jos autorius — „Juozapas Miglovara“. Beletristė idealizavo sau pačiai netikėtą draudžiamą spaudą — Miglovara buvo ir knygnešys, aušrininkas, tautinės savimonės žadintojas, gyvenęs įvairiose vietose. Kurį laiką — svetur, vėliau — tėvynėje, Akmenėje, o nuo 1887 m. gyvenęs ir dirbęs Šiauliuose. Šiauliuose ir palaidotas, senosiose kapinėse, prie Talkšos ežero.
Pažinimas, supratimas — ir dvasios jėga, pasak poeto J.Miglovaros, „Jau seniai yr pasakyta(…),/ jog be dainorių miršt gentis“. Citata imta iš profesoriaus Broniaus Prėskienio parašytos monografijos „Juozas Miliauskas-Miglovara“, 1997 m. Beje, šiemet ir humanitarinių mokslų daktaras B.Prėskienis minėtų savo 90-metį (jis gimęs 1930 m.), deja, 2019 metais profesorius mirė. Atmintis — ir vėl prisiminimai, palikimo peržiūrėjimas, kūrybiniai susitikimai, literatūriniai tyrinėjimai — yra apie ką pagalvoti, pasvarstyti. „Pagirta tu, žeme tėvų,/ (…) Kur Nemunas, Dubysa, Jūra ir Šešuva/ (…) Tenai žemaičių krūtinės/ Išduod balsus savotiškai“ — ištikimybė gimtajai kalbai kyla iš poeto Miglovaros eilių, žadindama ilgesį. 1884 metų jo kūrybos rinkinyje įrašyta: „Džiaukimės, jog tuomi brangiu ir gražiu liežuviu mūsų senolių prosenolių dar tebgalim tarp savęs kalbėtis ir linksmintis ir garbinti savo Sutvertojų.“ Iš tikrųjų kažkaip tie visi poeto paminėti žodžiai, kurie skelbia džiaugsmo esmę, mums lyg ir išsibarstę — kažin kur besislepiantys, lyg ir nebesuprantame, ką mes iš tikrųjų turime. O gal tai nėra gerai? Ar nėra taip, kad belaukdami didesnių stebuklų, esmės nebeįžiūrime?
Artima, artima mūsų folklorui Miglovaros poezija — dūšiai, kaip sakoma, savitesnė. „Vaižgantas teigiamai vertindamas gamtinius Miglovaros eilėraščius, sakė, kad „Pavasario daina“ ir „Vasaros daina“ prašyte prašos į vaikų chrestomatiją“,— pastebėta literatūrologo B.Prėskienio (2013). Vadinasi, iki šiol poeto tvirta sąsaja ir su vaikų literatūra — ir šių dienų jaunieji skaitytojai turi melodingus gamtos — metų laikų pasikartojimus iš Miglovaros eilėraščių — šviesos laiką. Tai — ateities ženklai, dalyti — ir esantys. Poeto Miglovaros „Giedmenys“ (1914) — eilėraščių knyga, gražus žodis, talpus, o gal vertėtų jį atgaivinti? Juk poetas itin akcentavo gyvą žodį — dainą, o tai gelbsti nuo nebūties: „Dainose — mūsų gyvastis ir spėka./ Kas nedainuoja, tas dūšią užmiršta,/ tas tyloj savo be smerčio numiršta.“ Tai eilutės iš „Gentinės dainos“ — individo ir bendruomenės egzistencijos. Regis, labai priartėjome prie mūsų dienų — juk vos ne kasdien girdime asmenybė — ir bendruomenė? Ir ieškome saitų, kad ir per atstumas, bandome vienytis — ar tikrai? Ar taip, kad susitelktume? Yra apie ką paprotauti. O juk poetas Miglovara dirbo tautinę savimonę budindamas — ateitimi tikėdamas.
O pats poetas Juozapas Miglovara, sako, nemėgo didelių draugysčių, buvo vienišius — gal kartais tai irgi į naudą? Vertėtų ir mums, XXI amžiaus žmonėms, susimąstyti, kas iš tokių buvimų išeitų? Gal tikrai nebeturime laiko save pažinti? Gal tikrai — vienuma ir tuomet daug viskas arčiau? Kai šiek tiek atsitraukiama, ir savi paprasti džiaugsmai stipriau pamatomi? Gal ir gimtinė kitokia, ir kalba, ir gentainiai kitaip atrodo — ir brangesni? Juk turime laiko — ypač dabar — pasinerti į tokius mintijimus ir įsitikinti. Ir padainuoti, kad ir tykiai, tik niūniuojant — ir pagerbti, taip sakant, mūsų žodinę tradiciją. Vis šis tas — o po to… Pasak poeto Miglovaros, „Broliai, seselės! (…)/ Sueikem drauge, pakelkem rodą“ — atmindami ir tikėdami. Kai kalbi ir išgirsti, ir su savimi, ir su kitu — tarsi ir kitaip. O gal tas, kas jau nebemadinga, bet išlaikęs šaknis — ir vėl bus madoje? O mados juk sugrįžta — ir naujai blyksteli, taip yra. O poezija — eilėraštis, daina yra sielos kalba, ar jai taip pat egzistuotų mados laikmečiai? Sunku su tuo sutikti. Taip ir norisi bėginti mintis, kad pasigautum esmę, kad arčiau prie tos šiuolaikiškos kasdienybės: ir su visa savastimi, su tuo, kas buvo — per pokyčius išsilaikant.
Rašytojas Ignas Šeinius taip pat žavėjosi Miglovaros kūryba — įvairios eilės, iš mūsų. Jeigu taip ilgai išturėtos, jeigu iki mūsų — tai ir stiprybė. Gal vertėtų apsidairyti, nors retkarčiais, kas toje senovėje, kas užmaršty — susikaupkim, priimkim be atmetimo, kas savo ir bendra žmogui. Juk anie buvo — ir džiaugėsi, išgyveno, ir kūrė. Atmintis — ir stiprybė. Tarsi lapkritis — taip tradiciškai įpareigoja, apsidairyti ir prisiminti. O laikas — tikrai palankus skaityti ir turėti, turėti apie ką liudyti ir kitam pasakyti, kas svarbu, kas širdy ir junkus.