Prisimenant Maironį: asmeniški išgyvenimai ir tautos jėgos

„Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas“ — V.Zaborskaitė.

Ieva Sigita Naglienė

Vis dar gražus lapkritis — toks šiltas, ramus, lyg iš vasaros nulietas. Egzistuoja kažkokia stipri jungtis tarp esamo ir kažkuomet pajudinto — praeities reginio. Į poeto Maironio kūrybą visada linkstame, atsiversdami jo „Pavasario balsus“ — „poetinis mąstymas“, „Poetinis apreiškimas toks įstabus“,— kaip pastebi poetas Sigitas Geda,— „kaip nežemiškas, dieviškas. Kitais žodžiais tariant, tai proveržis gražiausių, dieviškų žmogaus galių“. Arba — tiesiog dėl to, kad Maironio eilės ima „Griaudindamos jautrią širdį ne vieną“ — tai iš paties Maironio minties, iš amžiaus, iš laikinumo ir amžinybės. Lapkritis — poeto gimtasis mėnuo — atmintis ir dar kartą atmintis, „kur „jo numylėta Tėvynė“ ir poezija, nes tikroji „poezija yra ir žemiškos, ir nežemiškos prigimties“ (S.Geda, 1987).
Maironis — poetas, kuris kalba apie tautą, šviesius tėvynės simbolius. Maironis „sugebėjo pakeisti savo viešą, patriotišką deklaraciją į paties skaitytojo asmenišką išgyvenimą, nes sudarė jam iliuziją, kad poeto ką tik su juo pasidalyta savaisiais šventais vidiniais jausmais“ (R.Šilbajoris, 1992). Į tokį nujautimą, nesustabdomą laiko ir žmogaus raišką, visavertiškumo pagavą norisi grįžti ir vėl prikelti tikruosius išgyvenimus. Turbūt, kai kalbama apie poeto gimtadienį, kai prisimenama jo pradžia, realiausia būtų žvilgtelti ir į pirmuosius jo kūrinius, į savasties dalijimą.
Šįkart esminės Maironio kūrybos — gimtojo žodžio galios imtos iš jo poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“. Abi poemos — arti viena kitos. Kaip yra pastebėjęs Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas, 1866-1933), Maironio bendramintis iš Kauno kunigų seminarijos, palikęs prisiminimų apie poetą (1932), „Tarp skausmų į garbę“ yra pirmasis variantas poemos „Jaunoji Lietuva“, nes ta „pirmoji poema buvo perdirbta į „Jaunąją Lietuvą“. Poema „Tarp skausmų į garbę“ išspausdinta Tilžėje 1895 metais,— šiemet jau 125 metai. Pasirašyta St.Garnio — vienu iš ankstesniųjų Maironio pseudonimų. Kriptograma St. — Stanislovo santrumpa. Stanislovas — M.Valančiaus duotas Maironiui per dirmavonę vardas. Iš K.Pakalniškio prisiminimų yra išlikusių pasakojimų apie minėtos poemos spausdinimą: ir apie to kūrinio — rankraščio skaitymą Akmenėje, ir apie susirašinėjimus į Varnius, Kretingą — apie „būdingą aniems laikams lietuviškos knygos kelią“ (V.Zaborskaitė). Taigi, pasak poeto Maironio, „Pasklido giesmė po tą šalį toli,/ Kur mėlynas Nemunas bėga“.
„Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė; jinai supras mano norus, atras čia sau peną ir pažadinimą ant tolesnio darbo; mano idėjos nepasirodys jai nepasiekiamos ir negalimos; nepažindama nusiminimo, jinai stos drąsiai į karionę su sunkiomis ir skaudžiomis mūsų aplinkybėmis, tarp skausmų-vargų atras kelią į garbę, jai priguli mūsų ateiga, dėl jos tai ir pašvęsiu pirmąją poemą“ — taip poetas Maironis užrašė pirmosios poemos „Pratarmėje“ 1893 m. „Tarp skausmų į garbę“ poetas vadino „mylimiausiu kūdikiu“. O po 20 metų — poema „Jaunoji Lietuva“, 1905 m. pirmą kartą išleista Petrapilyje ėjusiame „Lietuvos laikraštyje“, 1907 m. — ir Kaune. Tai viena iš gražiausiųjų Maironio poemų. Turbūt ne vienam yra įsiminusios eilutės iš itin gilių dvasinių reginių, kuriuose ir išdidumas, ir trapus regimasis grožis: „Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,/ Bemirkčioja tartum akutės.“
Suprantama, jog abiejų poemų adresatas yra jaunimas, keliama kūrybos dvasia, parodomos vertybės, idėjos, asmenybės formavimasis, tautos gyvenimas. „Mūsų kultūroje suvokiame būtent Maironį kaip iškiliausią žmogaus ir tautos ryšio reiškėją“ (V.Zaborskaitė). Maironio meninis pasaulis susiklostė 1885-1905 metais — šiemet būtina minėti šias gražias mūsų dainiaus meninio žodžio sukaktis, jo meninio žodžio įtaigą iki pat mūsų laikmečio: kaip meilę brangiai žemei, kalbai, žmogui, gamtai, kaip įvertinimą ir atsakomybę, Tiesos ir Meilės vertybes, kaip dalyvavimą ir „visuotinėje pasaulio tautų kultūroje“ (V.Zaborskaitė). Juk „Maironis savo poezijos galia sutelkė lietuvius į vieną šeimą ir išmokė mylėti Tėvynę“, o jo lyrika išugdė tautinio solidarumo ir tautinio pasididžiavimo jausmus — ir tai yra jos didžiausia visuomeninė istorinė reikšmė“ (J.Girdzijauskas, 1995).

Sentencijos iš Maironio poemų „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“
„Poezija — Dievo Aukščiausio kvėpimas!/ Kalba nekalta Aniolų!“ — Maironis

Turbūt dėl šių Maironio eilučių ir kilo mintis skaitant poemas atrinkti tai, kas taikliai išreikšta, glaustai apibūdinta, kas virsta ir posakiu-aforizmu arba sentencija. Įvairiai tokios citatos vadinamos, bet jos ne tik gražūs žodžiai ar geros nuotaikos, įkvėpimo užtaisas, bet ir mintis ar protingos mintys, taikliai skelbiančios originalią idėją, nuomonę, siekį, tiksliai išplečiančios temą. Tokiems posakiams būdingas subjektyvumas, įvairumas, motyvuojantys žodžiai. Besigilinant į aforizmus, galima rasti įvairių pasakymų, pavyzdžiui, teigiama, kad sentencijas labiausiai vertina taupaus žodžio gaudytojai, kuriuos domina rinktinės mintys, miniatiūrinė gyvenimo filosofija. Tokie dalykai itin pamėgti pasaulyje, yra sukaupta net šimtmečių ar tūkstantmečių giliųjų minčių. Kitos tautos jau seniai turi tos rūšies knygų — mūsų šalyje jų nėra daug. Paminėtina, jog Jono Bretkūno „Postilėje“, Konstantino Sirvydo žodyne esama aforizmų, bet savarankiškų aforizmų pradžia Lietuvoje tik XIX a. 1900 m. išleistas pirmas literatūrinis aforizmų rinkinys, kurį parengė Petras Vileišis — taigi tik 120 metų. Visi tie šaltiniai sustiprino dėmesį, todėl ir poeto Maironio kūriniuose norėjosi rasti originalių minčių — sentencijų.
Dailių, vaizdingų posakių Maironio poemose „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“ tikrai gausu, todėl be jokio vargo galima rasti tinkamą aforizmą ir šių dienų emocinei būsenai įvardinti ar gražiam jausmui apibūdinti, kylančiai minčiai pastiprinti ar prasmingai kalbai išreikšti. Visi Maironio įtaigūs pasakymai gali būti suskirstyti ir pagal temas, pavyzdžiui, apie žodžius ir pačią poeziją: „žodžių rykštė skaudžiausė“, „Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas/ Gražybėje jausmų, varsų!“ Poemoje „Jaunoji Lietuva“ įsimintini pasakymai apie atmintį, laimę, meilę, tarsi santykių patvirtinimas, dvasiškų jėgų įsivyravimas ar objektyvus gyvenimo piešimas. Pavyzdžiui, praeities išgyvenimai: „Beliko tiktai atminimas!/ Tik vien atminimas… Ir tas/ nepaliaus/ Kaip sąžinė graužti!“; „Karts nuo karto vis grįžo mintis,/ Kaip ta paslėpta pelenuos kibirkštis,/ Kad, vėjui papūtus, atgyja.“ Apie laimę — laimingus yra sakoma: „Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko/ kelionę pradėt į nežinomą šalį!“; „Laimingas, kas jausmui išreikšti gabus:/ Jis tirpsta tada, kaip prieš saulę ledai!“; „Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:/ Palengvins jam ašaros skausmo nors dalį!“; „Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų/ Sau draugą sutiko iš šimto draugų,/ Ir gali jam širdį atverti!“ Meilei — ir širdis, ir skausmas, ir visa tai, kaip sako A.Jakštas-Dambrauskas, ką dainius „suglaudė trumpai“ (1971), juk „laikas išgydys ne vieną“: „Abudu suprato kiaurai širdimi,/ Jog sau nebebus niekados svetimi,/ Ar džiaugsis kada, ar kentės“; „Kas širdį suprastų ant žemės kada?/ Ji mainos kaip oras nuo vėjo!“; „Širdis be karionės nemoka mylėti:/ Jai kliūtys — druska ant ugnies“, „Bet skaudančią širdį nelengva palenkti:/ Gali tik ją laužti kaip plieną!“; „Kas trūko širdy, to jau nieks nesumegs,/ Ir ji kaip pirmiau nemylės“; „skausmas pavirto į tą nuliūdimą,/ Kurs juoktis per ašaras gali“; „Daug gali pakelti ant savo pečių,/ Kas nesveria siekių ir norų plačių/ Ant kurčio savimeilės svaro.“ Labai taiklūs posakiai apie gyvenimo patirtis, žmogaus vertę: „Smagenis gėda paėdė/ Ir debesys veidą aptraukė“; „dvasios negali/ supančioti keturios sienos“; „Ant žemės paskirtas likimas,/ Juk ne su saule ant giedro dangaus/ Gyvensi!“; „Štai neapykantos tiek milžinų!/ Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų,/ Didvyrių su meile didžia“; „Atvės idealai, gražiausi sapnai,/ Žmonių melagystę iš anksto pažinę“; „būdo gan minkšto kaip buvęs paliko;/ Ant galo liežuvis ne kartą aštrus“; „Maldos visagalę tik tas tesupras,/ Kurs slepia prieš žmones skausmus“. Yra poemoje „Jaunoji Lietuva“ pasakymų ir apie jaunosios kartos peiktinus dalykus. Kartais ji „manija siekių naujų apimta — tik peikti ir griauti temoka“, todėl poetas liūdnai gailestauja dėl jaunųjų „betautystės“: „Kosmopolitai! Dienos milžinai,/ Tėvų praeigos nepažinę!“; „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“; „Šiandieną darbų,/ Darbų reikalauja tėvynė“.
Tai va, tokie aforizmai iš Maironio 1895 m., 1905 m. rašytų poemų — ir tiesos, kurios nemiršta, ir teiginiai, kuriais gyvename, ir patyrimai, kuriuos gyvendami išbandome, išmokstame atpažinti, ir palaiminimai vardan kitokio gyvenimo, kitokių išgyvenimų, atminus ir išlaikius vertybių pamatus. Judėjimas — ateitis, savo tautos dvasia — išlikimas.
Ruduo, kuris kasdien vis arčiau vėsesnio laiko — toks natūralus gamtos pasikeitimas. Tokius gamtos stebuklus ir Maironis matė — ir mes juos turime, ir girdime, kaip „Rausvai geltonus lapus nuo šilo/ Pavėju blaško ruduo;/ Nuliūdo girios, laukai nutilo,/ Tik šniokščia upės vanduo“. „Ruduo nutaisė gamtos stebuklus“ — „Po orą bailiai/ Oratinkliai dairės be vėjo,/ Šypsojo saulė, bet jos spinduliai/ Tarytum sudiev tekalbėjo“. Tokie regėjimai tarsi pratęsia visą žmogaus įsivaizduojamų reiškinių ar realių išgyvenimų vaizdinį. Su Maironio žodžiu visada yra tvirčiau — iš jo eina išmintis ir tikėjimas, šviesa, siekiai.
Taigi prisiminus Maironį, perskaičius jo poemas „Tarp skausmų į garbę“ ir „Jaunoji Lietuva“, lyg ir stipriau pasikartota, kas asmeniška-tautiška, kuo poetas gyveno — kas mums atiteko. Ir, regis, „Aukštus gražina siekius“, „kurs net atskirą žodį,/ Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų“ — taip iš jo paties tekstų ir vėl turime išmintį-apmąstymą, kas „pakelia dvasią“, „galvą laiko aukštai“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.