Slėpininga lydekos galva atvedė į kūrybines originalumo paieškas

Irena ir Stasys Dužinskai.

Tautodailininkas Stasys Dužinskas Žemaičių krašte labiausiai žinomas savo originaliais darbais iš žuvies kaulų, kurie nagingo ir fantazijos nestokojančio žemaičio rankose virsta augalais, įvairiausiais vabzdžiais ir kitomis įspūdingomis meninėmis kompozicijomis.

Algirdas Dačkevičius

„Lydekos galvoje galima rasti visus Kristaus kankinimo įrankius“
Šie mamos pastebėjimai Stasiui įsiminė nuo vaikystės. Gyvendamas Žarėnų krašte prie Didovo ežero ir būdamas aistringas žvejys, sūnus iš pradžių žuveles gaudė ir jas valgė, tačiau vėliau parūpo, ypač sugavus lydekaitę, įsitikinti, ar tiesą sakė jo mama. Nepatikėsit, tikrai Stasys lydekos galvoje aptiko tokių kaulų kaulelių, kurie primena Kristaus kankinimo įrankius.
O pomėgis iš žuvies kaulų kurti menines kompozicijas atėjo kiek vėliau — po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gerokai prieš tai 1970 metais reikėjo baigti tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, kur įgijo juvelyro specialybę. Liko dirbti tame technikume gamybinio mokymo meistru iki 1980 metų. Vėliau iki 1995 metų dirbo graveriu Telšių „Praktikoje“, kur pradėjo kurti etalonus proginiams medaliams.
Nuo 1971 metų Stasys piimamas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą ir pradeda dalyvauti parodose. „Iki šiol esu surengęs 13 personalinių parodų“,— šypsodamasis pasakojo pašnekovas. Savęs ieškodamas, žemaitis menininkas išbandė juvelyriką, tapybą, liejimą akvarele, emale, kalbino medį.
Neregėtą parodą Vilniuje su neįprastais paveikslais, sukomponuotais iš žuvų kaulų ir ašakų, tautodailininkas surengė 1996 metais. Pasirodo, turėjo prabėgti ne vienas dešimtmetis, kol slėpiningoji lydekos galva su mamos papasakotais ten esančiais Kristaus kankinimo įrankiais… pakuždėjo originalią mintį.

Triguba nauda
Kaip Stasys šmaikštauja 2011 metais išleistoje savo knygoje „Visur savęs ieškojau…“, jis, kurdamas originalias kompozicijas, patiriąs trigubą naudą: sugauna žuvį, ją suvalgo, o iš kaulų padaro paveikslą.
„Tai buvo dar niekur nematyti paveikslai, kurie savo kompozicija iš tolo priminė karpinius. Šių paveikslų kūrybai reikia įdėti daug pastangų: žuvų kaulus kruopščiai nuvalyti, juos išbalinti, išdžiovinti, surasti tinkamus, vienodo dydžio ir, pagal sugalvotą kompoziciją ar paruoštą piešinį, suklijuoti į paveikslą.
Darbo daug, bet gautas rezultatas pranoksta lūkesčius — malonu pačiam pažiūrėti ir kitam parodyti. Iš pradžių šie dar niekur nematyti darbai pritraukė daugybę lankytojų ir gerbėjų. Šie paveikslai neliko nepastebėti žiniasklaidos ir televizijos“,— rašoma knygos pratarmėje.
Nedideliame kambarėlyje nuo sienos žvelgia drugeliai, laumžirgiai, vabalai, gėlės, tarsi krenta snaigės, rymo kryžius. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad tai žuvelių dovana žvejui. O kiek jų kaulelių dar laukia, kol paveiksluose „suspurdės“ ar „suplasnos“ kokiu vabalėliu ar drugeliu, „sušlamės“ žolele ar „susiūruos“ gėlele. Ši kūrybinė žaliava rūpestingai sudėta į atskirus stalčius.

Tarp kūrybingų artimųjų
Stasys prisipažįsta, jog jį kūrybai visuomet skatino žmona Irena, su kuria pernai atšventė 55-ąsias — smaragdines vestuves. Būtent ji tuometį Žarėnų apylinkės pirmininko pavaduotoją Stasį, turintį polinkį piešti, prikalbino stoti į Telšių taikomosios dailės technikumo metalo specialybę.
Stasio tėvukas — irgi kūrybingas žmogus: drožė šaukštus, samčius, tabokines, meistravo žaisliukus, kopijavo šventųjų paveikslus, bandė iš metalo išdildyti žiedus, kitas smulkmenas. O kur dar kūrybingoji mama su savo pasakojimais — ypač apie slėpiningąją lydekos galvą.
Kas nežino garsaus medžio meistro iš Tryškių Prano Dužinsko, Stasio pusbrolio. Dėdė, gyvenęs Tauragėje, taip pat buvo medžio meistras. Tautodailininke tapo ir žmona Irena, kurianti papuošalus iš odos. Sūnus Linas, baigęs Muzikos akademiją ir tapęs pianistu-koncertmeisteriu, gyvena ir dirba Vilniuje. Jis su žinomais operos solistais ir atlikėjais dalyvauja tarptautiniuose konkursuose. „Net 17 pasaulio šalių yra apkeliavęs“,— džiaugėsi sūnaus pasiekimais tėvai.
Dužinskai kaime, prie ežero, turi seną sodybą, kurioje daugiausiai ir leidžia dienas nuo pavasario iki rudens. Pasak Stasio, gamta teikia ne tik atokvėpio malonumo, bet ir peno kūrybai. Be žvejybos, žemaitis mėgsta grybauti, uogauti, fotografuoti. Gamtoje gimė jo eilėraščiai „Tėviškė“, „Pavasaris Tėviškėje“, „Mamos atminimui“ ir kiti. Kartą žiemą, grįždamas po nesėkmingos stintų žūklės Nidoje, sukūrė „Odę stintai“.
Puikia nuotaika spinduliuojantis ir Meno kūrėjo statusą pelnęs tautodailininkas tarsi sakyte sako: „Visur savęs ieškojau, o ką pavyko rasti Jums dovanojau“.