Valstiečiai dvarponiai laukia politikos barbarų ordų

Nu, kiurkso menėje Agnytė Šeštokė — valstiečių dvarponių tipo atstovė kokiems ten ryšiams — tarpkontoriniams ar tarpgalaktiniams? Taigi be rimto užsiėmimo kiurksodama menėje Agnytė užsnūdo. Parpia sau, murma kažką per miegus, pabodo klausytis jos viršininkei Šarūnei Žentelienei ir vožė sprigtą į ausį. Strykt kaip įgelta Agnytė ir kraupiai rėkia: „Jie ateina! Jau ateina!“ Nustėro rūmininkės: kas čia atsivelka, bene B.Acevičius su savo chebra, reikia slėpti stalčiuose sausainius ir kavos puodelius. Betgi ne. Agnytė tarsi panirusi transe regi: „Ateina! Ateina! Politikos barbarai jau ateina! Baisūs, negailestingi, su ragais ant šalmų! Vampyrų iltimis!“
Nutik taip: tuo pat metu prisnūdo ir valstiečių dvarponių Apaštalas Antanas iš Tryškių. Mat priviešėjo cepelinų su grybais. Kas čia keisto, kad susapnavo košmarą. Taigi regėjo sapne: šuoliuoja prietemoje per Telšius riteris. Ant krūtinės ir skydo — herbas su paukščiu, naguose laikančiu fakelą. Iš paskos darda ilga, juoda, su grotomis lange karieta. Strykt iš jos kaukėti vyrai ir pačiumpa Imantą Žandarą, paskui — Vilmą Valstietę, Tomuką Žentelį, Remigijų Hidrostatybą, vyriausiąjį valdoviuką Husarą ir jo pavaduotoją Kaziuką Storastą. Artėja karieta prie valstiečių dvarponių Apaštalo Antano iš Tryškių. Šis suklykė iš siaubo ir prabudo. Nu, Antanas todėl ir apaštalas, kad kiaurai skersai pranašauja. Nulėkė pas Vilmą Valstietę ir tirtėdamas putoja: „Jie ateina! Griebti teisiųjų ir dorųjų! Ištikimai ir sąžiningai tarnaujančių kunigaikštijos liaudžiai!“ Įgriuvo suplukusi Agnytė Šeštokė, pasakoja savo sapną, kaip Telšių kunigaikštiją užplūsta politikos barbarai, tėškia lauk iš darbo Tomuką Žentelį, Fiziką, sutramdo Husarą, o raudonosios roželės ištremia iš savo partijos Kaziuką Storastą. Persigando Vilma Valstietė, įpylė visiems šviežiai išvirtos „Gaspadoriaus ruginės“ ir pati šimtą gramų išlenkė. Sapnai nesiranda šiaip sau iš nieko. „Dar Fredas, hmmm… ne… gal Froidas… hm… ne, nu, Fordas sakė, kad sapnai išreiškia slaptas… nu ten to, kas po sąmone tūno, kaip ten, nu…“,— bando demonstruoti savo išmintį Agnytė Šeštokė, ale velnias gaunasi, kai negali nusirašyti iš knygos. Žodžiu, sapnai kažką reiškia. „Je, je, sapnavau kartą: įsėlino į Žandaro menę Tomukas Socialdemokratas. Nieko neėmė, tik kėdę. Galvojau sapne: nu, kam jam ta kėdė, ko atkatų ir kyšių skrynios neišvelka? Jaunas, pagalvojau, tai ir durnas, nežino, ką griebti. Ir kas nutiko: atėmė maršalkos kėdę iš Žandaro“,— prapliupo raudoti Vilma Valstietė. Baisiausiai persigando valstiečiai dvarponiai. Reikia gintis. „Drąsiai meilės ir tiesos žodžiais, aštriomis kritikos strėlėmis atremkime barbarų atakas!“ — iškilmingai iškėlė rankas Agnytė Šeštokė. „Je, sustabdysime niekšelių patyčias ir žodinę agresiją…“,— atsiraugėjo Apaštalas Antanas iš Tryškių. Žiūri į juos T.Arvainis, krapštosi nosį: ar ruginė aniems trenkė, ar šiaip kvaili per visą pilvą nuo prigimimo? „Bene nutuokiat, kas tie barbarai. Ne juokas. O dar politikos. Anie, kaip sakoma, barbarai su kokybės ženklu, užgrūdinti. Bene savo liežuviais šoksite ant anų kardų ir iečių?“ — auklėja T.Arvainis.
O ką pirmiausia politikos barbarai puls? Žinoma, lobiais aptekusius valstiečių dvarponių dvarus. Vos tokia mintis dingtelėjo, T.Arvainis spruko į savo karietą ir, keldamas vieškeliuose dulkes, nurūko į savo dvarą. Nuplėšė valstiečių dvarponių vėliavą ir iškėlė baltą. Kodėl tokią? Tokia visais atvejais tinka. Iškrapštė svečius ir Vilma Valstietė. Norėjo iškelti savo skaidrumo vėliavą, bet ana sudriskusi, baisiai purvina. Nu, iškėlė baltą. Kibo raikyti duoną, kumpius, dešras, agurkus, tėkštelėjo ant stalo dešimties litrų butelį „Gaspadoriaus ruginės“. Nu, taip pavaišinti politikos barbarai gal nenusiaubs jos dvaro. Et, pasakys, kur įsikūrę su savo lobiais kiti bagoti valstiečiai dvarponiai, kur pakišų ir atkatų skrynią užrausė Imantas Žandaras. Išsipirks kaip nors…
Apaštalas Antanas iš Tryškių pasigriebė duonos ir druskos. Nudrožė prie Šiaulių-Palangos plento ir laukia politikos barbarų kariaunos: nori ją iškilmingai sutikti. Agnytė Šeštokė, užsidariusi kamaroje, rašo kalbą: „Pagaliau atėjote! Su vilties, skaidrumo vėliavomis! Išvaduoti! Nuo neteisybės ir melo! Nuo Žandaro tironijos! Pagaliau sulaukėme…“ Nebaigė rašyti Agnytė, bo susimąstė, o ko sulaukė?
O ką Imantas Žandaras? Tas spruko pas Pelenę, palindo po lova ir kaukši iš baimės dantimis. Taigi laukia nesulaukia Telšių kunigaikštijos valstiečiai dvarponiai politikos barbarų ordų. O belaukiant politikos barbarų ordų, kąsnis burnoj stringa, prakaitas žliaugia, miegas netraukia: ir taip dienų dienomis, savaičių savaitėmis. Broliukai ir sesikės, kai pamatysite tas politikos barbarų ordas, praneškit valstiečiams dvarponiams: tegu lekia pasitikti su duona ir druska.

 

5 komentarai

  1. Ar tai profesionalu viešinti tokią rašliavą? Ką mąsto redaktorius? Suprantu egzistuoja satyros žanras, tačiau kas tai?

Daugiau nekomentuojama.