Žemaitiško žodžio prieglobstis

Žodyno sudarytoja Irena Radzienė.

Ilgas vingiuotas kelias vedėsi šimtus prie „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodyno“ prisilietusių jaunųjų telšiškių. Jis, anot vieno didžiausių pagalbininkų Dariaus Stulpino, kaip unikalus žemaitiškas veikalas turėtų pasiekti kiekvieno save gerbiančio telšiškio namus ir užimti pačią garbingiausią namų bibliotekos vietą, o galiausiai, neišvengiamai taptų svarbia Telšių krašto istorijos dalimi. Juk tai iškalbus žemaitiško žodžio prieglobstis!
Kadangi laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ seniai tapo šio darbo draugu, supažindiname su kai kuriomis ištraukomis iš sumaniai nuotraukomis iliustruoto leidinio, kurį įsigyti galėsite jau gruodžio viduryje, skambindami sudarytojai Irenai Radzienei telefonu 8~686 27138.

Iš Irenos Radzienės prisiminimų:
„Lietuva visais laikais auginasi vaikų, išbėgančių pasižvalgyti į gimtinės kalveles, įsiklausyti į upelių ir pakelės akmenų sakmes, pasiklausyti, ką pasakoja, dainuoja senoliai. Kartais aš pastebėdavau tokių vaikų, kartais jie mane susirasdavo, tada kartu įsiklausydavome į lietuvių kalbos grožį, per papročius ir tradicijas stengėmės pažinti savo tautos charakterį. Matyt, ir aš vaikystėje buvau viena iš tų smalsiųjų, o aplink mane buvo daug artimųjų, globojančių kūrybines tautos vertybes, tobulinančių jos galias (…).
Užaugau Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva Rerum“ aprašytame Milkantų kaime. Autorė yra teigusi, kad „to meto lietuvių kalba yra labai graži, archajiška“.
Tad gal tie Milkantai ir mano genuose kai ką užkodavo, kad ryžausi tokiam ilgamečiam niekieno neįpareigotam bei neapmokėtam darbui? Ištariau „neįpareigotam“, o iš tiesų įpareigodavo mokinukų susidomėjimas ir nuolatinis mokslininkų skatinimas, įtikinėjimas, kad mes TAI galime (…).
Seserų Borusaičių užrašyti žodžiai iš tėvelių Gražinos ir Algirdo, močiutės Onos Ribinskienės, gimusios 1923 metais, ir jos sesers Apolonijos Rekašiūtės, gimusios 1920 metais, beveik visą amželį išgyvenusios Kliokų kaime. Ji buvo žinoma tautosakininkų ekspedicijoms, kurios išsiveždavo nemaža etnokultūros lobių. Tekoriams pateikėjas buvo Modesto tėtis Viktoras, jo brolis Antanas, Veronikos tėtis, bei dėdės: Justinas, Antanas ir Jurgis Rekašiai (…). Sudarinėjome ir kitą „Žemaitiškų sinonimų žodyną“. Pastebėjome, kad Žemaičiuose gausiausios sinonimų eilės, kai norima ką nors pašiepti, paniekinti (abelis, latoža, liurbis, mėmausis, ablaūkas, vepeza, lebeda, letetiutelis, papentausis, nevėkšla, tūbausis). Šypseną kėlė išspausdinta dabar jau amžinos atminties Adolfo Gedvilo knygutės „Protėvių kalbos nuotrupos žemaičių tautos (vadintos samogitais žmuizdais) kalbai prisiminti“ teiginiai: „Telšių apylinkėse žemaitiškų žodžių niekas nerinko, manau, kad ir dabar niekas nesiryžta to daryti. Panašu, kad telšiškiai susitaikė su skuodiške tarme, kuri visiškai neatitinka mūsų krašto tarmei“ (…) Negalėjo autorius negirdėti apie mūsų kalbinius tyrinėjimus, nes nuolat apie tai rašyta rajoninėje spaudoje. Rašė mokslininkai, rašėme patys su mokiniais (…).
Kai sykį auklėtiniai, išsidūkę, išsiklegėję, prie laužo išsipasakoję būtas ir nebūtas istorijas, svajones, paryčiui kietai sumigo, dar kartą apėjau savo vaikystės takus prie Saločio ežero ir eilinį kartą mintyse dėkojau savo šeimai ir poetams, padėjusiems suprasti, kad aiškinant, kas yra gyvenimas, reikia aprodyti pievas, mišką, duonos lauką, vaišinti uogom, vandeniu iš šulinio… Mokyti įsiklausyt, kaip lapelis ar žiedas skleidžias, žydi, vaisių subrandina, įsiklausyt į triukšmą ir į tylą. Žinojau, ką įpareigoja mano pasirinkta lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybė…“

Žodyno 32 puslapyje rašo Aurimas Vengris:
„Klaipėdos universitete baigiau kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijas, o Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijau architekto magistro mokslinį laipsnį. Atrodytų, nuo filologinių disciplinų turėjau nutolti, bet tik taip atrodo. Ir dirbdamas regioniniuose parkuose, vėliau — Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, ir bendradarbiaudamas su miškų urėdijomis, rengdamas įvairius su gamta susijusius projektus, nuolat susiduriu su įvairių Lietuvos regionų ne tik gamtine įvairove, bet ir kalbos, etninės kultūros dalykais.
Daug kur teko darbuotis. Iš didesnių objektų Žemaitijoje norisi paminėti Ilgio ir Germanto ežerų rekreacinį taką ir Ilgio ežero poilsiavietę Telšių miškų urėdijoje, Šatrijos piliakalnio sutvarkymo projektą. (…) Pradėdamas darbą, visada stengiuosi detaliai susipažinti su objektu, vietovės istorija, vietine tautosaka, papročiais, kalbos įdomybėmis, ypač vietovardžiais, taip „prisijaukinu“ mažiau pažįstamas vietas, susigyvenu su jomis. Žinoma, maloniausia dirbti Žemaitijoje.“

34 puslapyje Irenos Jankauskaitės-Daubarienės posmai:
Na vėina sīki mon girdietė teka,
Kāp žmuonis (tarpė anū retkartēs i jaunesnė žemaitē)
rokoudamis pamėslėj garsē, ka grubi esonti kalba gimtuoji.
Gal onksčiau pati irgi būčiau anim turavuojusi,
bat dabā savie jauto, ka teisībė gatavā kituoki
i ana praeitie kavuojēs.
Pakaštavuokem: kalba mūsa gimtuoji skani
kāp kunkuolā babūnelės putruo,
dā ana dėdlē atgajinga, kāp vondou diedis šulinie
priš kelis šimtus metu atmėnonti onžoula.
Na grubi mūsa kalba, tiktā ropi —
Kāp rogėnė douna — i švieži kāp kon tik išarta žemė,
pasiruošusi augintė nauji derlio tāp pat,
kāp mūsa pruotieviu išmīlieta, išpurenta i iškeravuota,
skani, gaivi, ropi, švieži žemaičiu kalba,
atēnonti ligi mūsu par ilgiausius omžius i
pagatava girdietėis i skumbietė naujuos kartuos.

Leidinio 35 puslapyje Valda Bičkutė-Valiukienė pasakoja:
„Labai didžiuojuosi, kad esu žemaitė! Dounininkė!!! Didžiuojuosi, kad mūsų šeimoje bendraujama žemaitiškai, kalba tokia pat natūrali ir gyva, kaip kad kalbėjo mano visi seneliai ir proseneliai, ir pro pro… Visi gyvenę sėsliai Žemaitijos sostinėje ir aplink ją. Šiandien ruošiamės „Žemaičių grožinės literatūros antologijos“ pristatymui — teatralizuotam koncertui, kur bus kalbama ir dainuojama žemaitiškai.“

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“

2 komentarai

Daugiau nekomentuojama.