Pažado prasmės beieškant

Marcelijus Martinaitis.

„Rūpesčio bus pilnos rankos — kaip malonės/ su tyliom sekmadienio akim“ — Marcelijus Martinaitis

Taip jau nutiko, kad šiuokart vienas iš pagrindinių stabtelėjimų buvo prie žmogaus-kūrėjo, apmąstant jo pastangas, kokie yra tikrovės ir atminties ryšiai, kaip žodžiai-ketinimai arba pažadai veikia patį autorių, ir jo aplinką. Juk kūrybiniame procese, kaip yra pastebėjęs Rimvydas Šilbajoris, „kur atmintis yra kūryba, o žodis yra tikrovė, žmogus-kūrėjas savo žodžiu į tikrovę pats pavirsta.“ Tai liudija ir autoriaus išgyvenimai, ir naujai susijungę — lyg ir kitokie prižadėjimo, pasikalbėjimo ar atsiliepimo variantai. Kitaip sakant, ir pats pažadas — duotas žodis, įgauna naują bendravimo santykį.

Ieva Sigita Naglienė

Lapkritis — itin palankus metas skaityti. Juk už langų tamsa, o šilumos pakanka, kad knyga taptų paieškų ir pastebėjimų objektu. Į pažado, kaip ketinimo ką padaryti, pasižadėjimo prasmę akyliau pažvelgti paskatino poeto Marcelijaus Martinaičio vaizduotės ir išminties posmai bei prozos knyga — Eglės Juozapos likimo romanas „Juozapa ir jos seserys“ (2019).
Iš Martinaičio patirties gilumų įsiminė — žmogaus pajutimas, kuris būtinas visais gyvenimo momentais. Kaip sakoma, tebegalioja be jokių išimčių — tiesiog ir XXI amžiaus žmogui: „Padėk man būt žmogum, tu vabalėli,/ tu prilaikyk mane, kol prisikelsiu/ su savo kryžiumi.“ Priklausomumas tai pačiai žemei, dvasinė artuma ir siekis — „Eisiu akių su dangum“ — tikrojo ryšio pajutimas. Tai moraliniai dalykai ir jie stipriai veikia, todėl knietėjo pažiūrėti, kaip pažadas-žadinys veikia žodžio davėją ir kitą žmogų ar aplinką, kokių esama pasižadėjimų ir kitų poetų eilėraščiuose, ką ketinama daryti, kuo tikima. Užgimė įvairiausių minčių — įstebėta žodžių, kurie nepasidavė jokiems laiko apžavams, nes yra svarbūs, veikiantys ir mūsų dvasinį pasaulį keičiantys.
Su prozos tekstu — „Juozapa ir jos seserys“ tarsi sugrįžo Žemaitijos moterų tvirtybės slaptis: ties kiekviena eilute norėjosi sustoti, įsidėmėti, kas pajusta, imti į save kaip dovaną, kas buvę, ko jokiais būdais negalėjome paleisti — tai tarsi iš mūsų likimų, mįslingai atsiliepiantys dalykai, kaip galinga, giliai einanti artuma iš žmogaus ir gamtos, iš vienos moterų kartos — į kitą. Arba — kas buvo mūsų, kas žemaičių moteriai natūraliai leista turėti. Rašytojos Eglės Juozapos romane yra visko daug, bet dominuoja meilė — ir jos pažadai. Didesnė knygos dalis — istorija iš Žemaičių žemės, paminėti ir Telšiai, ir keliukai-vieškeliai, kalnai, miškai, daubos ir žmonių gyvenimai, lengvai atpažįstamas Varnių ir už jų įspūdingasis kraštovaizdis, iliuzijos ir atsitikimai, sudėtinga praėjusio amžiaus istorinė situacija. Visa tai — ir meninė tiesa su tikrovės įspūdžiu. Skaitai ir suvoki, kiek čia daug poezijos, to tikrojo jausmo, kuris, kaip sako autorė, gali išvesti balsus „į šviesą, ramybę susigrąžinti, atsimink, vakali“. „Būti su tais ir per tuos, kurių geidžiame.“ „Žodžiai mus girdi, girdi per amžius, perima mus, perneša į mums nežinomus krantus.“ Taigi po tokių reginių — tiesiog atėjo suvokimas ir kas prarasta, kas ir kitiems iš meilės padaryta“, pasak likimo romano autorės, ir ką gali pažadas — beieškant stiprybės savoje žemėje, besižvalgant į savo žmones, kuomet pažadas duotas, kaip sakoma, kad ištesėtum. Tokių gyvenimo žodžių poezijoje yra daug — kiekvienas kūrėjas jaučia prižadėjimo svorį.

Su Juozapa, pagrindine Eglės Juozapos romano veikėja — į paslaptingąją pažado erdvę
Regis, nebuvo lengva skaityti šį „Juozapos ir jos seserų“ likimo kūrinį — talpu, žodinga, gražu ir skaudu. Be tokių retų, dabartyje sunkiai randamų akimirkų, kintančio išgyvenimų lauko, be didžiulės meilės, praėjusio laiko žmonių stiprybės — kriste įkrito tikrojo pažado skelbimo ir priėmimo ritualai. Kažkokia nenusakoma šviesa, šventumas ir išmintis — po skaitymo dar kelissyk buvo svarbu tai pasikartoti. Jausminiai dalykai priartėjo, tas prisipažinimas kažkaip savaime virto dialogu, tokia nesustabdoma artuma, kurios negali užmiršti — nepaleidi ir kaip skaitytojas.
Pirmiausia žavi pačios Juozapos tvirtybė: nuolat turėti mylimojo pažadus ir jo paties atsižadėti, vardan jo paties pasirinkto gyvenimo — jis nenorėjo mylimajai užtraukti nemalonės dėl savo praeities, dėl taip sudėtingai susiklosčiusio jaunystės gyvenimo — istorijos primestų patirčių. Juozapos meilė įveikė savimeilę. Ji tvirta moteris — žemaitė. O buvo „taip sunku neapsakomai“. Bet ji visada buvo apsupta jo žodžių — juto, „kad patiria kažką, kas visa sujungia, apima, apglėbia šiltu malonės delnu, tyliai glostančiu, tau leista, tau leista jausti, suvokti. Kančia išverčiama į kalbą, kuri turi paguosti: mes buvome vienas kitam pažadėti. Net jei tik buvome. Kas pažadėjo ir kas pažado netesėjo? Kodėl? Kur yra mano kaltė? O gal buvau nuo kažko apsaugota?“ Štai tokie mylinčios širdies apsvarstymai, tokie išbuvimai. Pažadas — „esi, būsi, liksi, kas beatsitiktų…“ ir pajautimas — „kaip atvira viskas“, „lyg išvestų iš čia ir atiduotų kažkam nežinomam“, „Žinau, jaučiu, Gusti, bet ir baisu man, kai tu taip kalbi…“ Tokie yra Juozapos žodžiai — „pasakai, ko ir laukiu“, pasak jos, „žodžius, kurių laukiu“. Įtaigi toji dviejų žmonių artimumo akimirka, kuomet pažadas-laukimas ir jo išpildymas yra nemirštantys, abipusiai. Ir pažado vieta gera — „pabūni kiek, viskas lyg nurimsta, kitaip viską matai“,— pasakys Juozapa.
Vieta — jos protėvių žemė, atmintis, lyg ir nieko nėra atsitiktinai. Ir mylimasis tai įvertina: „Žinosiu, kad tu turi tokią vietą, kad visad gali sugrįžti.“ Ir jos „širdis buvo perpildyta dėkingumo tai nežinomai, šviesiai galiai.“ O „gražūs žodžiai juk jie iš tikrumo, iš aukštųjų žmogaus akimirkų… meilė, ji gal ir nėra švari“, bet „ji mus nuvalo, nušveičia mūsų sielas iki švytėjimo“. Meilė — ir jos pažadai yra galinga jėga, ir Juozapa pakluso mylimojo prašymui nelaikyti jo. Kaip sako, romano autorė Eglė Juozapa, „Žmogaus vertė savo paties akyse, kad mylėjo, kad taip labai ir taip skaudžiai, kad paskui jau viskas iš to — kas atrasta, ir kas prarasta, kas ir kitiems iš meilės padaryta.“ Beje, romano veikėja Juozapa tvirtai tikėjo ir tuo, kuo gyveno: „Bet ir neišsipildęs pažadas yra pažadas. Grynas, amžinas.“

Apie pažadus ir įsipareigojimus iš poetų minčių
Įdomiai apie pažadą yra pasakyta šiuolaikinio prancūzų poeto Pascal Riou: „Pasaulis — pažadas, kurį mylėti reikia“ (2015). Pasaulis atsiskleidžia kaip pažadas, sunkiai suprantamas be perkeičiančio meilės santykio. Kalbėdamas apie ryšius su artimaisiais ir gamta, poetas kviečia ieškoti slaptingo ir trapaus žmogiškojo gyvenimo grožio. Tuo grožiu turtinga ir mūsų poezija: visi apžadai, prižadėjimai, įžodžiai, ar kaip kitaip sinonimiškai bepavadintume pažadą,— skirti ypatingam žodžiui, pasižadėjimui, išskirtinei akimirkai, turintys didžiulę reikšmę ir paties sakančiojo asmenybės raiškai ir besiklausančiojo gyvenimui.
Stiprūs pasižadėjimai yra skirti tėvynei, pavyzdžiui, poetės Marytės Kontrimaitės eilėraštis „Tėvynė“, taip išliekant yra ištariamas priesaikos žodis: „Pakuždom —/ it bučiuodamas mylimą —/ sau ištarsi,/ griaudžiant šūviams, trimitams,/ skardenant —/ garsiai./ Jis aukščiau už gyvybę,/ plazdančią.“ Ir poeto Henriko Nagio atviras prisipažinimas — pažadas tėviškei eilėraštyje „Išmaldos neprašiau“ — apie pareigą ir būtinybę: „sugrįšiu namolei/ ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas.“
Jaudinantys yra poeto Vytauto Mačernio pasižadėjimai — tarsi nujautimai apie tragišką išėjimą, lemties visumą: „Skausmu apsvaigęs, išėjau/ Paklyst ir nebegrįžt daugiau…“ Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas skelbia žmogaus buvimą žemėje, kaip individo savęs suvokimą, savojo aš ieškojimo bandymus — „išspręsti/ Lygtis, kuriose/ Vienintelis nežinomasis —/Aš“, „Nes žodis/ Yra daugiau/ negu būtis.“
Iš tokių giliai apmąstytų žodžių klodų — ir poeto Algimanto Mikutos eilutės „Prašau vienintelio“, su prašymu, galima sakyti, žadiniu į ateitį: „nenuolaidžiaukit niekam, net ir tiems,/ kurie jums nuolaidžiauja, klupkit, stokit,/ tik nemeluokit, vyrai, jaunesniems,/ tik nemeluokit.“
Beieškant pažado prasmės, susirinkta nemažai minčių — ir vis tik daugiausia iš meilės, kaip sakoma dūmojimų. Kad ir tokie seniai ištarti poeto Silvestro Valiūno žodžiai: „Dūmojimas seno žemaičio ant kalno Birutės“ — su kunigaikščio Kęstučio pažadais ir Birutės pasižadėjimais: „Priimk, Birute, širdį tau atvirą/ Ir visus turtus, kurie didi yra./ Kur tave tikos (=teko) pirmąkart matyti,/ Liepsiu palocių puikų išstatyti,/ O kalną, ties kuriuo pažinai Kęstutį,/ Nuog tavo vardo bus vadints Birutės:/ Čia tu gyvensi nuog vyro mylėta,/ Tu, kad širdy mano radai vietą.“ Ir tuoj pat atsakas — taip pat pažadas: „Kad toks noras, manas pone,/ Tegul mus sujungia širdinga malonė.“ Sujaudina ir poeto — visai neseniai iš mūsų išėjusio žmogaus, stipriai veikiantys Stasio Jonausko apžados žodžiai — prasmingas gyvybės apibendrinimas: „Nuo šiol visados virš atvėsusio kalno/ Žaliuosiu, ir kojos atšlaitėj medis —/ Šakos — iš pirštų, raudona žievė — iš delno,/ Riksmas vidurnaktį — iš atminties.“
Pažadas — ir paskyrimas. Ir turėtų būti visu rimtumu ištartas, ir vardan to, kam yra įžodintos mintys, ir turėtų likti, kaip iš tiesų skelbiamos vertybės. Ir vis dėlto prie šitokių susimąstymų — ir poeto Petro P.Gintalo žodžiai, šių dienų žmogaus pastebėjimai: „O Dieve mano/ Kiek žmogui/ Reikia plieno/ Save sutvirtinti“. Nesinori trikdyti pažado rimties — tegul bus jis vis dar toks pat — iš tikriausios gelmės, be to šių dienų laikinumo, be pokyčių, be kitokio matymo. Tegul taip, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, tegul bus tai, kaip „vakar ir visados/ vakar ir visados“ — pasižadėjimai — ir realiai vykdomi, ir pilni šviesos.